Algirdas JUREVIČIUS, Telšių vyskupas
Liepos pirmoji pusė Telšių vyskupijoje pasižymi pamaldžiu šurmuliu, nes visų žvilgsniai krypsta į Žemaičių Kalvarijos atlaidus, sutraukiančius tūkstančius žmonių. Šio įvykio ištakos siekia XVII amžių, kai Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius pakvietė į Gardus dominikonus ir įkūrė Kalvarijos kalnus – pastatė Kristaus kančios kelio koplyčias. Pats vyskupas išmatavo atstumus tarp koplyčių, pabarstė takus iš Jeruzalės parvežta žeme ir išrūpino iš popiežiaus Urbono VIII atlaidus bei Kalvarijos steigimo privilegiją. Vyskupas Gardų vietovę pavadino Naująja Jeruzale, tačiau šis pavadinimas buvo primirštas, nes piligrimai tą šventą vietą ėmė vadinti tiesiog Žemaičių Kalvarija.
Didžiulį dvasinį postūmį Žemaičių Kalvarijai davė Liublino dominikonų padovanota šventojo Kryžiaus relikvija, kuri 1649 m. liepos 4 d. buvo pirmą kartą iškilmingai įnešta į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią. Panašiu metu iš Romos buvo pargabentas ir malonėmis garsus Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu paveikslas. 2006 m. šis paveikslas buvo iškilmingai vainikuotas popiežiaus Benedikto XVI pašventintomis karūnomis ir jam suteiktas Krikščioniškųjų Šeimų Karalienės titulas.
Nuo XVII amžiaus ėmė formuotis nauja pamaldumo tradicija – Kalnų giedojimas apvaikštant koplyčias ir apmąstant Kristaus kančios kelią. Mūsų protėviai buvo dvasiškai praturtinti šio pamaldumo, nes jis išplito daugelyje parapijų, skatino bendruomeniškumą ir kėlė muzikinę bei meninę kultūrą. Juk daugelis skaityti nemokančių žemaičių Kalnų giesmes mokėjo mintinai, todėl tai padėjo išlaikyti savo kalbą ir nepasiduoti iš dvarų plintančiam lenkinimui. Įvertinant Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo reikšmę lietuvių kultūrai 2020 metais ši pamaldumo forma buvo įtraukta į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tad kiekvieno išsilavinusio lietuvių pareiga – pažinti savo paveldą!
Šiais laikais Žemaičių Kalvarijos atlaidų tradicija taip pat yra gyva, vienijanti visą Telšių vyskupiją ir sutraukianti piligrimų iš įvairių Lietuvos vietovių bei užsienio šalių. Jau tradicija tapo skirti atlaidų dienas įvairioms piligrimų grupėms ir melstis už šeimas, jaunimą, valstybės gynyboje tarnaujančius žmones, policiją, ligonius ir kitomis intencijomis. Atlaidų tėkmėje randame žmonių brolybės, medikų, žemdirbių, geradarių, švietimo darbuotojų ir kitų profesinių grupių dienas. Paskutiniąją atlaidų dieną meldžiamasi, kad garsas apie Žemaičių Kalvarijos šventovę toli sklistų, o jos piligrimai iš Žemaitijos, Lietuvos ir viso pasaulio patirtų gausių Dievo malonių.
Svarbu suprasti piligrimystės svarbą, nes piligrimas nėra turistas. Piligrimu tampama tuomet, kai į šventą vietą leidžiamasi turint konkretų maldos tikslą. Bažnytinėje kalboje tai vadinama intencija – veiklos motyvas. Piligrimystės intencija gali būti įvairi: meldžiama išgydymo, Dievo palaimos, prašoma susilaukti vaikelio, apsaugos nuo priešų, pasisekimo profesinėje veikloje, nusidėjėlių atsivertimo, ieškoma vidinės ramybės ir kt. Piligrimas yra pasirengęs įvykdyti net ir sunkiausias užduotis (pvz., eiti keliais, nešti kryžių) tam, kad tik patirtų maldos išsipildymą. Gausūs malonės patyrimo ženklai – vadinamieji votai liudija apie išklausytas maldas ir patirtas Dievo malones. Kai kurios iš jų vadinamos netgi stebuklais.
Žemaičių Kalvarijos atlaidai visų pirma yra ne tiek kultūrinis, kiek dvasinis įvykis. Kadangi žmogus susideda iš kūno ir sielos, tai kalnų ėjimo tradicija suteikia peno tiek kūnui, tiek ir sielai. Pirmą kartą Kalvarijos kalnus einantys piligrimai kviečiami tris kartus gultis kryžiumi ant žemės, o kiti tuo metu meldžiasi iškėlę rankas į dangų. Po kalnų ėjimo išklausoma visa Kristaus kančios istorija. Nors kūnas atrodo maloniai pavargęs, bet širdis džiaugiasi dvasiniais vaisiais. Iš Naujosios Jeruzalės namo grįžtama naujais žmonėmis. Linkio šio atsinaujinimo!
Loading ...
