Ba­jo­rų vieš­na­gė ra­šy­to­jos me­mo­ria­li­nia­me mu­zie­ju­je ir Dau­ta­rų dva­re

Iš­lai­ky­da­mi tra­di­ci­ją – kas­met ap­lan­ky­ti vie­ną ar ki­tą mies­tą, pi­lį, dva­rą ar šiaip tu­ris­tiš­kai pa­trauk­lią vie­tą – Že­mai­čių ba­jo­rų drau­gi­jos na­riai nu­vy­ko į ra­šy­to­jos Šat­ri­jos Ra­ga­nos-Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės me­mo­ria­li­nį mu­zie­jų Ži­di­kuo­se ir Dau­ta­rų dva­rą, esan­tį Ma­žei­kių ra­jo­ne. Re­gis, taip ne­to­li nuo Tel­šių, o to­kios gra­žios, ba­jo­riš­kus lai­kus me­nan­čios vie­tos il­gai ne­pas­te­bė­jo­me. Kaip sa­ko­ma, kar­tais tik­ri ar­chi­tek­tū­ros lo­biai būna mums tie­siai po no­si­mi, ne­rei­kia net to­li ieš­ko­ti.

Pa­čia­me Ži­di­kų mies­te­lio cent­re, ma­žy­čia­me na­mu­ke, įkur­din­tas ra­šy­to­jos Ma­ri­jos Peč­kaus­kai­tės-Šat­ri­jos Ra­ga­nos me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Mu­zie­jaus dar­buo­to­ja ap­ro­dė eks­po­zi­ci­ją, su­pa­žin­di­no su dva­ri­nin­kai­tės vai­kys­te, jau­nys­tės me­tais. Mu­zie­ju­je ro­do­mos jos šei­mos na­rių ir drau­gų nuo­trau­kos, do­ku­men­tai ir už­ra­šai iš bi­ti­nin­kys­tės kur­sų Var­šu­vo­je, iš­li­ku­sie­ji au­ten­tiš­ki daik­tai. Taip pat nu­vy­kome ir į ka­pi­nai­tes, ku­rio­se esan­čio­je kop­ly­čio­je ir yra pa­lai­do­ta ra­šy­to­ja, ša­lia kop­ly­čios – jai ar­ti­mi žmo­nės, se­suo.

Ar­tė­jant prie Dau­ta­rų dva­ro, kaip ir pri­klau­so ba­jo­riš­kai ap­lin­kai, įva­žia­vi­mą į te­ri­to­ri­ją gau­bia di­džiu­liai me­džiai, ap­lin­kui be­veik 4 ha plo­to par­kas su poil­siui pri­tai­ky­tais suo­le­liais, ro­ton­do­mis, van­dens tel­ki­nu­kais. Prie res­tau­ruo­to, iš to­lo švie­čian­čio rau­do­nų ply­tų pa­sta­to Že­mai­čių ba­jo­rus pa­si­ti­ko dva­ro sa­vi­nin­kų anū­kė po­nia Li­ja Ga­li­nie­nė. Nors dva­riš­ką gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją šio dva­ro sa­vi­nin­kai ku­ria tik ke­lis de­šimt­me­čius, vis­kas čia al­suo­ja pra­ban­ga. Bu­vo la­bai ma­lo­nu su­si­pa­žin­ti su šį dva­rą nu­si­pir­ku­siais ir lyg fe­nik­są iš pe­le­nų pri­kė­lu­siais ba­jo­rais po­nia Gra­ži­ne Ele­na Juk­ne­vi­čie­ne ir An­ta­nu Juk­ne­vi­čiu­mi.

Dau­ta­rų dva­ro sa­vi­nin­kai links­mai pa­sa­ko­jo is­to­ri­ją, kaip nu­si­pir­ko šį dva­rą be lan­gų, įkri­tu­sio­mis per­dan­go­mis bei sto­gu. Vi­są gy­ve­ni­mą res­tau­ra­to­re dir­bu­si G. E. Juk­ne­vi­čie­nė ir su­tuok­ti­nis sa­vo ran­ko­mis at­kū­ri­nė­jo dva­rą, res­tau­ra­vo, ve­žė au­ten­tiš­kus bal­dus. O šiuo me­tu dva­ro lan­ky­to­jų priė­mi­mą ir ga­li­my­bę su­si­pa­žin­ti su ba­jo­riš­ko gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja per­da­vė sa­vo anū­kei Li­jai Ga­li­nie­nei ir jos vy­rui Ado­mui Ga­li­niui. Šam­pa­no tau­rė, ba­jo­riš­ki pie­tūs, nuo­šir­dus bend­ra­vi­mas su­ža­vė­jo. Pa­lin­kė­jo­me šiems na­mams il­giau­sių me­tų, šei­mi­nin­kams stip­rios svei­ka­tos, kuo dau­giau lan­ky­to­jų ir gar­sin­ti šią nuo­sta­bią vie­tą.

Že­mai­čių ba­jo­rų drau­gi­jos inf.