Su Mažeikių choreografijos mokyklos modernaus šokio studijos „Niuansas“ įkūrėja ir meno vadove Jelena Legenzoviene kalbėjomės, kai šokėjai ir ji pati tebegyveno savaitgalį vykusios šventės ir jubiliejinio koncerto nuotaikomis.
Simboliškas mažeikiškiams padovanoto koncerto pavadinimas – „Ieškojimai ir atradimai“. Būtent galimybe ieškoti, kurti, įgyvendinti savo svajonę kažkada džiaugėsi buvę šokėjai, atėję į „Niuansą“ prieš tris dešimtis metų ar vėliau, tuos jausmus, potyrius išgyvena ir dabar studiją lankantys jaunieji mažeikiškiai.
„Niuansas“ juos daug ko išmokė, leido pamatyti ir pažinti svečias šalis, patirti, ką reiškia sunkus darbas ir atlygis už jį – apdovanojimai, diplomai, nuoširdūs žiūrovų aplodismentai…
Su choreografe, šokio mokytoja eksperte, Mažeikių krašto kultūros premijos laureate J. Legenzoviene po šventės kalbėjomės apie kelią, šokėją atvedantį į sceną, ir, žinoma, daugelio jaunų mažeikiškių kelius sujungusį „Niuansą“.
– Kaip tapote choreografe? Kas paskatino pasirinkti tokią profesiją?
– Visada svajojau būti šokėja, dailiojo čiuožimo šokėja, gimnaste arba aktore. Kad mano gyvenimas bus susijęs su menais, man buvo aišku jau nuo šešerių metų. Tuomet labai žavėjausi gimnastika. O mano pirmasis mokytojas buvo televizorius. Kadangi aš buvau kaimo vaikas, manęs niekas nemokė.
Mokiausi iš televizoriaus ekrano – kaip ir šiuolaikiniai vaikai daug ko sužino, išmoksta iš interneto.
Tokį profesijos pasirinkimą priimti paskatino mano mama, ji labai meniška. Yra šokusi liaudies šokius, gražiai dainuoja, kuria ir skaito eiles, verčia iš rusų kalbos dainų tekstus. Tad augau gana meniškoje aplinkoje, kuri mane ir sufokusavo į meną.
Nuo pat vaikystės buvau kūrybinga ir dabar nemėgstu šablonų. Tad Rokiškyje, kur tuo metu gyvenau, jau aštuntoje klasėje mokydamasi sukūriau savo šokių grupę. Šokome diskotekose. Būtent tada pas mus diplominio darbo gintis atvyko Rimvydas Cikanas, mano pirmasis šokių mokytojas. Beje, jis mane įvardijo kaip pačią geriausią jo šokėją. Smagu.
– O kas Jus, absolventę, kilusią iš Rokiškio, atvedė į Mažeikius?
– Būtent Rimvydas Cikanas padrąsino ir paskatino mane studijuoti choreografiją. Įstojau į tuometinio Valstybinės Klaipėdos konservatorijos teatrinio meno fakulteto choreografijos specialybę. Mano sprendimas buvo kategoriškas: arba į choreografiją, arba niekur.
Baigusi studijas gavau paskyrimą į Mažeikių muzikos mokyklos choreografijos skyrių, kurio veiklos pradininkė – Jolanta Tendienė. Skyriui tuomet buvo tik dveji metai. O mano pirmasis direktorius – Ričardas Grušas, vadovavęs Muzikos mokyklai.
– Kokios Jūsų, kaip choreografės, gyvenimo akimirkos šiandien Jums atrodo įsimintinos, įspūdingos, gal smagios? Kokius sunkumus reikia įveikti iki scenos?
– Visos mano gyvenimo akimirkos ir kūryba susijusi su vaikais. Aš matau vaikus, tada pagal jų charakterį, galimybes kuriu šokį. Kuriu, kad būtų galima išreikšti jų savitumą, išryškinti gabumus ir tai profesionaliai parodyti žiūrovui.
O žavių gyvenimo akimirkų yra tiek, kad neužtektų ir viso gyvenimo, jei papasakočiau… Kelionės, susitikimai, festivaliai, laimėjimai, net praradimai… Skaudu, kada „Niuanso“ vaikai užauga, ir, kai jau gali šokti kaip angelai, yra priversti atsisveikinti – išvykti studijuoti į didmiesčius. Mes liekame ant ledo – ir vėl auginamės šokėjus. Iš naujo, vėl iš naujo ir vėl iš naujo… Bet Dievas duoda tokių dalykų, kurių nesitikime.
Pastarųjų metų atradimas – pasirodo, esu kaip mitinis paukštis feniksas, atgimstantis iš savo pelenų. Esu lyrikė, bet optimistė. Tad ir nauji šokėjai kaskart – nauji atradimai.
Kokie sunkumai iki scenos?.. Skirtingai tai matome. Daug prakaito tenka išlieti ruošiantis. Šiemet dovanojome šokėjams mažus rankšluostėlius su „Niuanso“ logotipu – prakaitui nusibraukti.
Nes, kol šokis ateina iki scenos, daug prakaito (realaus!) išliejama dėl kiekvienos kūrybinės akimirkos.
– Ką Jums pačiai reiškia šokis?
– Tai yra mano gyvenimas! Kitaip: šokis – Dievo man paskirta misija šioje Žemėje.
– Kokie Jūsų įkurtos modernaus šokio studijos pagrindiniai pokyčiai nuo atsiradimo iki šiandienos?
– Matyt, jau nuo vaikystės „Niuansas“ formavosi mano pasąmonėje. Stebėjau baletą, įvairius šokius. Paskui tie stebėjimai išaugo iki noro pačiai tai padaryti. Turėti savo grupę – išsvajotas dalykas.
Svajonės išsipildymo pradžia gimus „Niuansui“ buvo kukli – penkios merginos ir keli šokiai. Pirmas spektaklis „Gražuolė ir pabaisa“ jau buvo rimta – jame jau šoko šimtas šokėjų nuo penkerių iki šešiolikos metų amžiaus. Juos užsiauginome kartu su ilgamete koncertmeistere Danute Adomaitiene.
Per tuos trisdešimt metų keitėsi „Niuanso“ šokiai. Visuomet ieškojome ir tebeieškome naujovių, sekame naujausias modernaus šokio tendencijas. Tam pasitelkiame seminarus, kviečiame pedagogus iš viso pasaulio. Ačiū Kauno šokio teatrui ,,Aura“, Agnijos Šeiko šokio teatrui iš Klaipėdos, M. K. Čiurlionio menų mokyklai. Ir pati nuolat tobulinuosi tarptautiniuose šokio seminaruose.
– Kaip Jūs pamatuojate, įvertinate savo darbo rezultatus?
– Didžiuojuosi tuo, ką darau. Per trisdešimt studijos gyvavimo metų esame ne kartą buvę geriausių Lietuvos šiuolaikinių šokių kolektyvų trejetuke, penketuke ir t. t. Dešimtimis kartų įvertinti kaip konkursų laureatai ir diplomantai. Ne kartą iškovojome Grand Prix Lietuvoje ir už jos ribų.
Būti vienam iš geriausių nelengva ir tai yra reliatyvus dalykas. Tuo labiau kad didžiųjų miestų šokių studijos vaikus atsirenka pagal atitinkamus fizinius duomenis, o mes priimame visus norinčiuosius be jokios atrankos. Ir džiaugiamės, kad ateina. Todėl scenai ruošiame visus. Rezultatas džiugina. Svarbiausia – mes esame.
Rezultatu laikau ir tai, kada iš pačių vaikų išgirstu: „Vadove, mūsų kančios buvo to vertos.“ Vargti tenka dėl kostiumų, šokėjų nuovargio ir kaprizų, kūrybinių ieškojimų ir repeticijų, repeticijų…
Šokėjo duona nelengva. Todėl nuoširdžiai sakau: ačiū ir šokėjams, ir jų tėveliams už supratingumą, už kantrybę. Repeticijų metu niuansiečiai džiaugsmingai siautėja po salę, o namie juos tėvai mato jau pavargusius, gal net ašarojančius dėl to nuovargio. Vaikai, kaip ir suaugę, pavargsta nuo fizinio ar emocinio krūvio. Natūralu. Už tai vertinu visų kantrybę ir supratimą, nes toks yra tas kelias iki scenos.
Na, ir didžiausias darbo rezultatas, jei atsiranda choreografijos mokytojų – mūsų pasekėjų. Tokių „Niuansas“ jau turi per dešimt.
– Su kokiomis kūrybinėmis idėjomis „Niuansas“ žengia į 31-uosius?
– Tik pirmyn! Jau planuojamas tradicinis tarptautinis šokio festivalis „Šėlsmas-2023“. Kaip visada, laukia nauja edukacinė programa, kelionės, konkursai ir… kūryba. Didžiuojuosi savo kūrybingais mokiniais. Džiaugiuosi, kad pavyksta atskleisti jų talentą ir gebėjimą atsiverti kūryboje: solo, duetuose ir šokiuose grupėje.
– Kokios nuotaikos po jubiliejui skirto koncerto?
– Šeštadienį ir sekmadienį praleidau su savo artimaisiais – su sūnumi ir martele, vyru. Visi mes dirbome prie šito projekto, konsultavomės, palaikėme vieni kitus morališkai. Dabar jau aišku – pavyko.
Labai džiaugiuosi, kad į koncertą ir vakaronę atvyko ne tik šokėjai, bet ir jų tėveliai, buvę niuansiečiai, svečiai. Vakaronės metu koncertavo mano sūnaus gyvo garso grupė „Tomas Legend“ su programa „Love stories in Rock“. Visi buvome labai pakylėti. Sunkumus kompensavo malonios emocijos.
Didžiuojuosi savo šokėjais. Džiugina ir komandinio darbo rezultatas. Tą stebuklą darėme kartu su mokytojais Egle Vitkauskiene, Laurynu Krasausku, koncertmeisterėmis Dalia Liutkiene ir Raimonda Strikauskiene bei visa Choreografijos mokyklos bendruomene. Esame dėkingi Mažeikių kultūros centro komandai, visiems, kas prisidėjo ir parėmė modernaus šokio studiją ,,Niuansas“.
Neturime tikslo įtikti visiems, esame saviti ir tuo žavūs. Stengiamės pakilti ir pakylėti iki aukštesniojo meno, puoselėti jaunosios kartos estetiškumą. Šokėjams sakau: savo mieste esate perlai, šviesos ir gėrio nešėjai. Tokie ir būkite.
Birutė JANUITYTĖ
Nuotr. iš asmeninių archyvų
Loading ...
