„Tėvynė – tai ne milijonai žemės valakų, ne miškai, ne upės. Tėvynė – sąvoka moralinė. Žmogus širdy nešiojasi Tėvynę. Tik tas jos nepraras, kas nenorės…“ (J. Grušas).
Kiekviena tauta didžiuojasi savo nepriklausomybe. Kuo ji senesnė, tuo garbingesnė. Vasario 16-ąją minėsime 95-ąsias Lietuvos valstybės nepriklausomybės metines. Kaip valstybei, tai nėra daug. Tačiau 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto paskelbimą sunku įsivaizduoti be Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos, be nacionalinių sąjūdžių ir sukilimų, be knygnešių ir lietuviškos spaudos. XIX amžiaus antroje pusėje prasidėjęs Tautinis atgimimas pažadino tautą kovai už laisvę ir nepriklausomybę. Laisvės siekis suvienijo tautą lemiamam žingsniui – atkurti valstybę, todėl, kol bus gyva mūsų tauta, su didžiausia pagarba bus minimi tie, kurie parengė ir savo parašais įteisino svarbiausią valstybingumo dokumentą, pasitenkindami bendru signataro vardu.
Nepriklausomybės, arba Vasario 16 d. Aktas atsirado itin sudėtingomis tarptautinėmis ir vidaus sąlygomis. Daugiau kaip 120 m. truko Rusijos okupacija, o žiaurus carinis režimas slopino bet kokį pasipriešinimą. Pasaulis jau buvo spėjęs užmiršti mūsų šalies vardą, nebuvo likę valstybingumo pamatų ir net lietuvių kalba buvo išstumta iš viešojo gyvenimo. Pirmasis pasaulinis karas privertė gyventojus masiškai trauktis iš karo veiksmų apimto krašto, o likusius pajusti Vokietijos okupaciją. Tačiau karas pasaulyje kėlė visuotinį nepasitenkinimą. Vokietijoje, Rusijoje vyravo revoliucinės nuotaikos, o 1918 m. sausio 8 d. JAV prezidento V. Vilsono paskelbta 14-os punktų deklaracija, pripažindama laisvą tautų apsisprendimo teisę, sugriovė imperijas Europoje ir suteikė vilčių susikurti nepriklausomoms valstybėms.
Lietuva pasinaudojo šia galimybe, ir 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, Didžiojoje gatvėje Nr. 30, bute Nr. 2 (dabar Pilies g. 26), Lietuvos Taryba, pirmininkaujama Jono Basanavičiaus, pasirašė Nepriklausomybės paskelbimo aktą.
Tarp dvidešimties signatarų buvo ir trys, artimai susiję su Telšiais. Tai – teisininkas advokatas Stanislovas Narutavičius, finansininkas ekonomistas Jonas Smilgevičius ir Telšių vyskupas Justinas Staugaitis. Daugumos Vasario 16-osios Akto signatarų likimas, kaip ir paties Akto, buvo tragiškas. Iki karo pradžios mirė penki (S. Narutavičius, J. Šernas, A. Petrulis, S. Banaitis ir J. Basanavičius), dar trys mirė nacių okupacijos metais Lietuvoje (J. Staugaitis, J. Vileišis, J. Smilgevičius). Nuo gresiančio sovietų teroro 6 signatarai pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais, o dar 6 tapo sovietinio teroro aukomis NKVD kalėjimuose ar lageriuose tremtyje.
Svarstant Lietuvos klausimą, vyko aštrios diskusijos ir buvo iškilusi Lietuvos Tarybos skilimo grėsmė. Tarybos nariai S. Narutavičius, S. Kairys, J. Vileišis ir M. Biržiškis paliko Tarybą. P. Klimui buvo pavesta tarpininkauti ir, jo dėka užgesinus partines ir asmenines ambicijas, visi Lietuvos Tarybos nariai pritarė ir pasirašė Aktą. Jis skelbė: „Lietuvos taryba, kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažinta tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, rugsėjo 18–23 d. 1917 m. skelbia atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskiriant nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.“
Paruošti patį tekstą nebuvo taip paprasta, nes Lietuvos Tarybą sudarė 20 įvairios socialinės aplinkos, įvairių politinių pažiūrų ir profesijų žmonių. Dauguma jų turėjo teisininko, dvasininko ar finansininko-ekonomisto išsilavinimą, buvo kilę iš ūkininkų ar bajorų, o politinėms pažiūroms įtakos turėjo įvairūs ryšiai ir santykiai su užsienio valstybėmis.
Lietuviai nuo 1905 m. revoliucijos atstovavo Rusijos valstybės Dūmoje, dauguma signatarų mokslus baigė Rusijos aukštosiose mokyklose, todėl buvo svarstoma galimybė prašyti autonomijos Rusijos imperijoje.
Pirmojo pasaulinio karo metais paskelbus Lenkijos Karalystę, ši netrukus pareiškė pretenzijas į Lietuvą arba jos dalį. Ji tai siejo su bendra istorija ir skelbė „istorinę Lenkijos misiją“ atgaivinti senąją uniją. Tokių pasekėjų buvo ir Lietuvoje.
Okupacinė karinė Vokietijos vadovybė taip pat stengėsi patraukti į savo pusę Lietuvos atstovus, ir dalis Valstybės Tarybos buvo linkusi artimesnių santykių su Vokietija. Buvo parengtas 1917 m. gruodžio 11 d. aktas, kurio vienas straipsnis buvo už Lietuvos valstybės amžinus, tvirtus sąjunginius ryšius su Vokietija. Dalis Tarybos narių Vokietijai siūlė priimti Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio karūną, buvo net parinkta V. Uracho kandidatūra ir jam suteiktas karaliaus Mindaugo II vardas.
Pasirašyti Valstybės Nepriklausomybės Aktą buvo dar tik pusė darbo, reikėjo jį viešai paskelbti, o Vokiečių karo cenzūra neleido. Akto signataras P. Klimas savo atsiminimuose rašė, kai „Lietuvos aidas“ visą pirmą puslapį pašventė Akto tekstui ir pateikė cenzūrai, netrukus visas dalinys ginkluotų kareivių įsiveržė į spaustuvę ir padarė kratą, o spaustuvę uždarė. Nujausdamas, jis kelis leidinius išspausdino ir paslėpė kitose vietose, todėl Akto tekstą skleidė slaptai spausdintais lapeliais. Aktą pavyko paskelbti ir užsienyje, pirmieji jo tekstą išspausdino Vokietijos laikraščiai.
Iki šiol diskutuojama, kas yra Nepriklausomybės Akto teksto autorius. Lietuvos centriniame valstybiniame archyve saugomi Lietuvos Tarybos protokolai liudija, kad Vasario 16 d. Akto autoriai yra J. Vileišis, S. Kairys, M. Biržiška ir S. Narutavičius. Dalis istorikų mano, kad Nepriklausomybės Akto autoriumi reikia laikyti S. Narutavičių.
Šiandien gal ir nėra pats svarbiausias Nepriklausomybės Akto autorystės klausimas. Svarbiausia, kad tie dvidešimt vyrų išdrįso priimti ir paskelbti istorinį nutarimą, lėmusį tolesnį Lietuvos valstybingumą. Profesorius Edvardas Gudavičius sakė: „Vasario 16-osios Aktas tapo ir lieka svarbiausia Lietuvos istorijos gaire. Jis įkūnijo lietuvių tautos, jau moderniosios nacijos pavidalu, sugrįžimą į pasaulio istoriją, savo vietos tarp pasaulio tautų išsikovojimą.“
S. Narutavičius pastaruoju metu sulaukia vis daugiau dėmesio. S. Vaitiekūnas išleido knygą „Stanislovas Narutavičius. Signataras ir jo laikai“. Baltijos televizijos laidoje „Brydės“ vasario 16 d. planuojama rodyti apie Brėvikių dvarą, jo valdytojo signataro S. Narutavičiaus asmenybę, Narutavičių giminės nuopelnus Lietuvai.
Lietuvos teisininkų draugijos Telšių skyrius kviečia vasario 16 d. atvykti į Nepriklausomybės Akto signataro S. Narutavičiaus Brėvikių dvarą, paminėti Nepriklausomybės Aktą ir pagerbti signatarą.
Lietuvos teisininkų draugijos Telšių skyriaus pirmininkas Arūnas LAUKAITIS
Loading ...
