Do­vy­das Ber­ži­nis – apie di­džiu­lę gy­ve­ni­mo mo­kyk­lą

Va­sa­rio 22-ąją vi­so pa­sau­lio skau­tai šven­tė svar­bią die­ną – skau­tų įkū­rė­jo Ro­ber­to Ba­den-Po­wel­lio gim­ta­die­nį. Mi­nint šią da­tą „Tel­šių ŽI­NIOS“ kal­bi­na tel­šiš­kį il­ga­me­tį skau­tą Do­vy­dą Ber­ži­nį – Lie­tu­vos skau­ti­jos Kau­no kraš­to Jie­sios tun­to Žal­čio drau­go­vės drau­gi­nin­kės pa­va­duo­to­ją, ku­riam prieš pus­me­tį bu­vo su­teik­tas skau­to vy­čio kak­la­raiš­tis (vio­le­ti­nės spal­vos).

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Ko­kia skau­tų ju­dė­ji­mo pra­džia Lie­tu­vo­je?

– 1899 m. Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ar­mi­jos ka­ri­nin­kas lor­das Ro­ber­tas Ba­den-Po­wel­lis, gin­da­mas stra­te­giš­kai svar­bią Ma­fe­kin­go vie­to­vę, esant suau­gu­sių vy­rų trū­ku­mui pa­nau­do­jo 12–16 me­tų ber­niu­kus, ku­rie at­li­ko žval­gų, ry­ši­nin­kų ir sa­ni­ta­rų už­duo­tis. Šis spren­di­mas pa­dė­jo lai­mė­ti svar­bią per­ga­lę Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos is­to­ri­jo­je. Šio mū­šio me­tu R. Ba­den-Po­wel­liui gi­mė idė­ja pri­tai­ky­ti ka­rių žval­gų ug­dy­mo pro­gra­mą vai­kams, ją pa­pil­džius Ame­ri­kos in­dė­nų gy­ve­ni­mo de­ta­lė­mis. Grį­žęs į Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją lor­das 1907 m. suor­ga­ni­za­vo pir­mą­ją skau­tų sto­vyk­lą, ku­rio­je da­ly­va­vo 20 ber­niu­kų. 1908 m. iš­lei­do kny­gą „Skau­ty­bė ber­niu­kams“, ku­ri pa­dė­jo skleis­ti skau­ty­bės idė­ją vi­sa­me pa­sau­ly­je. Skau­tų pra­džia Lie­tu­vo­je – 1918 m. Vil­niu­je, Vy­tau­to gim­na­zi­jo­je, bu­vo įsteig­tas pir­ma­sis skau­tų vie­ne­tas. Jo va­du ta­po Pet­ras Jur­ge­le­vi­čius.

– Kaip ir ka­da Jūs pa­te­ko­te į skau­tų veik­lą?

– Tai bu­vo 2007-ųjų va­sa­ra, kai man bu­vo 11 me­tų. Ma­mai pa­skam­bi­no ma­no pus­se­se­rės Do­vi­lė Kun­gie­nė ir Ind­rė And­ri­jaus­kie­nė, ku­rios tuo me­tu ak­ty­viai skau­ta­vo, ir pa­kvie­tė į Lie­tu­vos skau­ti­jos Tel­šių kraš­to skau­tų sto­vyk­lą „Se­no­lių pė­do­mis“.

Ma­no pir­ma skau­tiš­ka pa­tir­tis bu­vo su di­de­liais iš­šū­kiais, bet tai tik su­stip­ri­no pa­si­ry­ži­mą bū­ti skau­tu. Įsi­kū­rus sto­vyk­lo­je pra­dė­jo ly­ti ir lie­tus tę­sė­si ke­tu­rias die­nas. Gy­ve­nau su jau­nes­niais už sa­ve, bet no­ro ir ryž­to mums ne­sti­go. Pliau­piant lie­tui pjo­vė­me, konst­ra­vo­me, ri­šo­me var­te­lius, nors prieš tai ne­bu­vo­me to da­rę. Daug ba­lų, už­pil­tų pa­la­pi­nių, ta­čiau tą sto­vyk­lą pri­si­me­nu ge­riau­siai. Svar­biau­sia tuo me­tu bu­vo nu­si­tei­ki­mas ir di­de­lis nuo­ty­kių troš­ki­mas. Ma­ne skau­tai su­ža­vė­jo ir no­rė­jo­si tik dar dau­giau iš­mok­ti, su­ži­no­ti, pa­tir­ti!

– Kuo Jus pa­trau­kė skau­tiš­kas gy­ve­ni­mas? Ko ten iš­mo­ko­te?

– Skau­tai ma­ne ug­do jau 15 me­tų. As­me­ni­nis au­gi­mas ir ga­li­my­bė ug­dy­ti ki­tus yra di­džiu­lė do­va­na. Ga­liu pa­si­sem­ti daug ge­ros pa­tir­ties ir pa­ts ki­tus įkvėp­ti, pa­drą­sin­ti. Bu­vi­mas skau­tiš­ko­je ap­lin­ko­je ma­ne iš­mo­kė įveik­ti sa­vo bai­mes, su­si­kaus­ty­mą.

Su skau­tais daug dai­nuo­ja­me, sto­vyk­lo­se ve­da­me va­ka­ro lau­žus, ku­ria­me pa­si­ro­dy­mus, ple­čia­me sa­vo kū­ry­biš­ku­mo ri­bas. Kai pra­dė­jau skau­tau­ti, nie­kaip ne­ga­lė­jau su­pras­ti, kaip suau­gę žmo­nės, tu­rin­tys šei­mas ir rim­tus dar­bus, ga­li vai­din­ti, ves­ti žai­di­mus, per­si­reng­ti įvai­riais vei­kė­jais… Bet iš­kė­liau sau klau­si­mą – jei ga­li jie, ko­dėl ne­ga­liu aš? Skau­tuo­se iš­mo­kau iš­gy­ve­ni­mo įgū­džių – kur­ti lau­žą, pa­sta­ty­ti pa­la­pi­nę, tin­ka­mai su­si­krau­ti kup­ri­nę, iš miš­ko me­džia­gų pa­sta­ty­ti įvai­rių sta­ti­nių ne­nau­do­jant vi­nių ir plak­tu­ko. Man skau­tai yra bend­ruo­me­nė, gy­ve­nan­ti pa­na­šiais prin­ci­pais, ver­ty­bė­mis, skau­tų prie­sa­kais. Jau­čiu vie­ny­bę, kai kar­tais be žo­džių su­pran­ta­me vie­ni ki­tus. Džiau­giuo­si ir di­džiuo­juo­si bū­da­mas skau­tu, bū­ry­je to­kių kū­ry­bin­gų, ini­cia­ty­vių, nuo­sta­bių žmo­nių. Sma­gu, kad ir sa­vo po­mė­gį fo­tog­ra­fuo­ti ga­liu pa­nau­do­ti skau­tiš­ko gy­ve­ni­mo aki­mir­koms įam­žin­ti. O vie­na iš la­biau­siai džiu­gi­nan­čių veik­lų – vai­kų ug­dy­mas. Kar­tu su ki­tais va­do­vais vei­kia­me ne­rea­lių ma­žų­jų vil­kų atei­ties la­bui!

– Ką šiuo me­tu vei­kia­te skau­tų ju­dė­ji­me, ko­kios Jū­sų pa­rei­gos?

– Šiuo me­tu esu Lie­tu­vos skau­ti­jos Kau­no kraš­to Jie­sios tun­to Žal­čio drau­go­vės drau­gi­nin­kės pa­va­duo­to­jas. Prieš tai po­rą me­tų bu­vau drau­gi­nin­kas ir jau še­še­rius me­tus dir­bu su 6–10 m. jau­nes­niai­siais skau­tais, ku­rie pra­de­da sa­vo ke­lio­nę skau­ti­jo­je. Mes juos va­di­na­me vil­kais. Ug­do­me juos pa­gal Lie­tu­vos skau­ti­jos jau­ni­mo pro­gra­mą ir re­mia­mės „Džiung­lių kny­gos“ is­to­ri­ja, taip pa­pil­dy­da­mi ug­dy­mo pro­gra­mą.

Mū­sų tiks­las – jau­nes­niuo­sius skau­tus iš­mo­ky­ti skau­ta­vi­mo ir iš­gy­ve­ni­mo pa­grin­dų, sa­va­ran­kiš­ku­mo, ly­de­rys­tės, dar­bo ko­man­do­je, pi­lie­tiš­ku­mo, pa­gal­bos vie­nas ki­tam ir pa­gar­bos ša­lia esan­čiam. Bet tik­rai ne tik ma­žie­ji mo­ko­si iš mū­sų, bet ir mes iš jų, nes iš vai­kų yra ko pa­si­mo­ky­ti, ypač pa­pras­tu­mo, už­si­de­gi­mo veik­ti, žais­min­gu­mo ir dar dau­giau vis­ko!

Kai bu­vau jau­nes­nis, vi­sa­da ste­bė­jau vy­čius ir sva­jo­da­vau, kad ka­da nors juo tap­siu pa­ts. Vy­čiai yra vy­res­nie­ji skau­tai, ku­rie tu­ri daug pa­slap­čių – apie jas nie­kas nie­ko ne­ži­no, iki pri­si­jun­gia į skau­tų vy­čių gre­tas pra­dė­da­mi kan­di­da­tuo­ti. Vi­sa­da bu­vo įdo­mu, ką sle­pia vy­čiai, o šian­dien ga­liu di­džiuo­tis, kad, tre­jus me­tus kan­di­da­ta­vęs, pa­ts prieš pus­me­tį ga­vau skau­to vy­čio kak­la­raiš­tį. Da­bar ak­ty­viai vei­kiu Kau­no kraš­to Sta­sio Ja­mei­kio skau­tų vy­čių drau­go­vė­je. Man tai di­de­lis įver­ti­ni­mas ir pa­sie­ki­mas skau­tiš­ka­me ke­ly­je – įgy­ven­di­nau vai­kys­tės sva­jo­nę tap­ti skau­tu vy­čiu. Veik­da­mas skau­tuo­se ir dirb­da­mas su ma­žai­siais iš­mo­kau at­sa­ko­my­bės, te­sė­ti pa­ža­dus, bū­ti ge­ru ir pa­vyz­din­gu pi­lie­čiu.

– Skau­tų veik­la ga­li pa­si­ro­dy­ti griež­ta. Ko­kia Jū­sų pa­tir­tis?

– Įvar­dy­čiau, kad skau­tų veik­la nė­ra griež­ta, vei­kiau dis­cip­li­nuo­ta. Yra tai­syk­lės, prie­sa­kai, jais tu­ri­me rem­tis ir ne­pa­mirš­ti, kur esa­me. Tvar­kos ir ri­bų pa­lai­ky­mas, ri­kiuo­tės, žy­gia­vi­mas – vi­sa tai pa­de­da iš­lai­ky­ti „tie­sų stu­bu­rą“ ir bū­ti pa­si­tem­pu­siam. Bet yra daug lais­vės imp­ro­vi­za­ci­jai, kū­ry­bai, žais­min­goms veik­loms, to­dėl ne­ga­lė­čiau ap­si­ri­bo­ti tik dis­cip­li­na, nes vis­kam yra vie­ta ir lai­kas. Sa­ky­čiau, kad dar vie­nas svar­bus as­pek­tas skau­tų bū­ry­je – dai­nuo­ti lie­tu­viš­kas dai­nas. Par­ti­za­nų, liau­dies ir sa­vo kū­ry­bos dai­nos – vi­sos lie­tu­viš­kai. Kai su­si­ren­ka­me prie lau­žo ar ki­tur, dai­nuo­ja­me drau­ge ir jau­čia­si, kad esa­me vie­na tau­ta. Sten­gia­mės ki­tus mo­ky­ti, stip­rin­ti, ro­dy­ti pa­vyz­dį ir per­duo­ti vi­sa tai jau­nes­nėms kar­toms.

– Ką reiš­kia skau­tų kak­la­raiš­čių spal­vos? Ko­kį Jūs tu­ri­te?

– Lie­tu­vos skau­ti­jo­je mes esa­me sau­su­mos skau­tai, ir mū­sų jau­nes­nie­ji skau­tai, am­žiaus gru­pė 6–10 m., su ku­riais dir­bu, ry­ši oran­ži­nius kak­la­raiš­čius. Kiek vy­res­ni, 10–14 m. skau­tų am­žiaus gru­pė, tu­ri gel­to­nus kak­la­raiš­čius. Dar vy­res­ni, 14–18 m. jau­nuo­liai, yra pa­ty­rę skau­tai ir ne­šio­ja vyš­ni­nės spal­vos kak­la­raiš­čius. Vė­liau pa­ty­rę skau­tai tu­ri ga­li­my­bę rink­tis – ne­no­rin­tys ak­ty­viai skau­tau­ti ga­li duo­ti suau­gu­sio skau­ty­bė­je įžo­dį ir gau­ti pil­ką kak­la­raiš­tį, o dir­bant va­do­vu, tu­rint pa­rei­gas drau­go­vė­je ar ki­tur – gau­na­mas skau­ti­nin­ko ža­lias kak­la­raiš­tis. Tie, ku­rie to­liau no­ri ak­ty­viai tęs­ti jau­ni­mo pro­gra­mą, ga­li kan­di­da­tuo­ti. Skau­tuo­se vie­ni ki­tus va­di­na­me bro­liais ir se­sė­mis. Bro­liai ke­lio­nę tę­sia kan­di­da­tuo­da­mi į skau­tus vy­čius, o se­sės – į vyr. skau­tes.

Kaip jau mi­nė­jau, prieš pus­me­tį man bu­vo su­teik­tas skau­to vy­čio kak­la­raiš­tis, ku­ris yra vio­le­ti­nės spal­vos – jį ir tu­riu. Sa­vo skau­ta­vi­mo ke­lio­nė­je su­kau­piau jau ne­ma­žą pa­le­tę kak­la­raiš­čių: skau­to, pa­ty­ru­sio skau­to, suau­gu­sio skau­ty­bė­je, skau­ti­nin­ko, vy­čio, taip pat aka­de­mi­kų kak­la­raiš­tį.

– Kaip api­bū­din­tu­mė­te skau­tų veik­lą ke­liais sa­ki­niais, kas tai?

– Skau­tai – di­džiu­lė gy­ve­ni­mo mo­kyk­la, ku­rio­je ga­li­ma iš­ban­dy­ti daug skir­tin­gų sri­čių, su­si­ras­ti drau­gų, ne­bi­jo­ti klys­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti, iš­mok­ti įvai­rių da­ly­kų ar net at­ras­ti sa­vo pa­šau­ki­mą. Vie­nas iš skau­tų prie­sa­kų yra: skau­tas links­mas, su­si­val­do ir ne­nus­to­ja vil­ties. Svar­bu ug­dy­ti va­lią, no­rą ug­dy­ti sa­ve, ro­dy­ti pa­vyz­dį ap­lin­ki­niams, ypač jau­nes­niems. Skau­tas kiek­vie­ną die­ną tu­ri pa­da­ry­ti bent po vie­ną ge­rą­jį dar­be­lį. Vi­si drau­ge gra­ži­na­me Lie­tu­vą sa­vo dar­bais, pa­sie­ki­mais.

– Kokiais įdomiais faktais galėtumėte pasidalyti apie skautus?

– Vienas iš mane sužavėjusių faktų – tai, kad iš 12 JAV astronautų, nusileidusių Mėnulyje, 11 jų buvo ar yra skautai. Dar didelis pasididžiavimas skautų judėjimui Lietuvoje yra Jo Ekscelencija buvęs LR prezidentas Valdas Adamkus, kuris turi skauto vyčio kaklaraištį. Yra ir daugiau žinomų žmonių, kurie nepamiršta skautiškų šaknų.

Skautai yra didžiausia jaunimo organizacija pasaulyje, vienijanti 50 milijonų narių ir veikianti 216 valstybių. O jei paminėsime įdomų faktą apie skautų veiklą, tai mes sveikinamės kiek kitaip nei įprasta – kaire ranka. Tai pažymi, kad sveikinamės iš širdies į širdį, taip parodydami pasitikėjimą ir savo atvirumą.

– Kokios sąvybės būdingos skautams? Kas jiems svarbu?

– Džiaugiuosi, kad prisijungiau prie skautų judėjimo, ir jaučiu, kiek daug man tai davė. Būti pilietišku ir doru žmogumi yra stipri skauto vertybė. Todėl nė kiek neabejočiau, kad skautai yra pilietiški ir jiems svarbu visuomenės ir valstybės ateitis. Skautai nepraleidžia svarbių valstybės minėjimų, organizuoja paramos akcijas, savanoriavo „Stiprūs kartu“, ligoninėse pandemijos metu, prisidėjo prie paramos ukrainiečiams, kurie bėgdami nuo karo ieškojo prieglobsčio, juos priglausdami, aktyviai dalyvauja jaunimo organizacijose. Taip pat yra skautų, kurie darbuojasi Vyriausybėje, Seime, savivaldybėse ir kituose valstybę stiprinančiuose valstybės valdymo organuose. Manau, tai aiškiai parodo, kad skautų yra visur ir jie drąsiai savo išmoktas pamokas skautuose pritaiko kasdienybėje.