Telšių rajono Kaunatavos kaimo gyventojas Vincas Jasas sausio gale pasitiko garbingą 90 metų jubiliejų.
Ta proga sukaktuvininką aplankė ir pasveikino buvusi kolegė Kaunatavos vyr. bibliotekininkė Vilija Jocienė ir Tryškių parapijos klebonas Darius Povilaitis.
Puikią atmintį išsaugojęs devyniasdešimtmetis šiandien turi ką papasakoti…
Aurelija SERVIENĖ
Nelengva vaikystė
V. Jasas gimė 1933 metų sausio 24 dieną Telšių apskrityje, Luokės valsčiuje, Montvydų kaime. Tėveliai ūkininkai turėjo 26 hektarus žemės, laikė daug gyvulių – karvių, arklių, avių, įvairių paukščių. Todėl gyvenimas nuo mažens buvo susietas su žemės ūkio darbais.
1944 m. baigęs Kaunatavos pradinės mokyklos keturias klases Vincas įstojo mokytis į Tryškių progimnaziją. Mokytis anuomet buvo sunku, pasikeitus valdžiai nebuvo knygų, reikėjo viską užsirašyti.
„Mirus tėveliui mokslus teko nutraukti, nes reikėjo padėti likusiai vienišai mamai. Pradžia „po saulės užtekėjimo iš rytų“ buvo be galo sunki, ypač tiems, kurie norėjo geriau gyventi ir turėjo daugiau žemės. „Gerieji išvaduotojai“ tikrai norėjo „išvaduoti“ nuo sunkių darbų apkraudami didelėmis pieno, mėsos, kiaušinių prievolėmis ir dideliais mokesčiais. Norėjo kuo greičiau visus suvaryti į kolūkius. 1949 m. nebepakeldami prievolių naštos parašėme prašymą, kad priimtų į kolūkį atiduodant gyvulius, pašarus, sėklas ir žemės ūkio inventorių. Šeimai buvo galima laikyti tik vieną melžiamą karvę, už kurią dar reikėjo atiduoti valstybei nustatytą kiekį pieno. Dirbdamas kolūkyje kirviu susižeidžiau kairės kojos sąnarį, prasidėjo kraujo užkrėtimas, o po trijų gydymo mėnesių nebelanksčiau kelio sąnario“, – pasakojo sukaktuvininkas.
Sunkūs metai lageryje
V. Jasui per gyvenimą teko dirbti klube-skaitykloje ir vedėju pieno surinkimo punkte. Vėliau skaityklos turėjo atsisakyti, nes dviejose darbovietėse niekas neleido darbuotis.
Kaunataviškis dalijosi prisiminimais apie turėtus ryšius su pogrindine organizacija „Lietuvos laisvės kovotojai“, kuriai vadovavo Liudas Simutis. Vinco slapyvardis buvo Karvelis. Jis spausdino rašomąja mašinėle „Olimpija“ Simučio atneštus tekstus, atsišaukimų lapelius ir kt., kurie buvo platinami Juozapavo, Raudėnų, Tryškių, Telšių apylinkėse, Plungės ir Klaipėdos miestuose.
Dėl konspiracijos stokos 1955 m. birželio 22 d. V. Jasas buvo apsuptas Vilniaus KGB 4-osios valdybos čekistų, kurie žinojo, kas ir kur jo namuose yra paslėpta. Ant arešto orderio jau buvo surašyti straipsniai, pagal kuriuos jis buvo kaltinamas.
„Trumpam buvau užvežtas į Telšių saugumą, o vėliau bortine mašina, apsuptas kareivių su automatais, toliau tardyti išvežtas į Vilnių. Tardymas vyko normaliai, nes jiems daug kas buvo žinoma, reikėjo tik patvirtinimo. Daugiausiai „kačiulio“ gaudavau už savo humoristinius pasisakymus. Kameros buvo mažos, būdavau vienas, kartais dviese. Taip išbuvau pusantrų metų. Teisė 1956 m. balandžio 14–17 d. Rygos karinis tribunolas. Pritaikę įvairius straipsnius paskyrė 10 metų nelaisvės ir 5 metus be teisių. Išbuvę apie mėnesį po teismo, gavome sauso maisto davinį: sūrios silkės, duonos ir po kelis gabaliukus cukraus. Vilniaus geležinkelio stotyje sugrūdo į specialius vagonus ir išvežė į Maskvos kalėjimo paskirstymo punktą, o po savaitės – į Mordovijos ATSR lagerį. Perėjęs medicininę komisiją buvau paskirtas į sofų surinkimo brigadą, bet ten neilgai teko pasidarbuoti, nes buvau perkeltas į kitą griežtojo režimo lagerį. Čia paskyrė į ambulatoriją dirbti sanitaru, darbas buvo palaikyti tvarką ir švarą. Tame pačiame pastate buvo ir ligoninė su keletu lovų. Ten aš ir apsigyvenau, gavau ligoninės maisto. Ligoninėje dirbo sanitaru lietuvis, kuris turėjo mandoliną, o aš mokėjau groti gitara. Taip praskaidrindavome niūrų laiką. Kadangi mokėjau skaityti ir rašyti lotyniškomis raidėmis, ir pačiam teko išrašyti ligoniams receptus, išdavinėti vaistus, daryti injekcijas į raumenis, o vėliau ir į veną. Radęs laikraštyje skelbimą „Naujos knygos“ užsisakiau medicinos felčerio ir vaistų žinynus, kurie tapo didžiuliais pagalbininkais darbe“, – atsiminimais dalijosi devyniasdešimtmetis.
Vincas prisimena, jog lageriuose buvo daug lietuvių. Stiprios buvo futbolo, krepšinio, tinklinio komandos, vykdavo įvairios varžybos su už zonos gyvenančiais. Pašnekovą džiugino, jog dažniausiai laimėdavo lietuviai, jie buvo tikri Lietuvos ąžuolai. Vykdavo tada ir įvairūs neramumai, streikai, po vieno iš jų daug kalinčių buvo išvežti į dar griežtesnius lagerius – kalėjimus. Nežinia už ką ir V. Jasas buvo perkeltas į kitą vietą.
„Būdamas šiame lageryje dirbau stalių dirbtuvėse, baigiau stalių, staklininkų, siuvėjų kursus, gavau baigimo pažymėjimus, buvo suteiktos kategorijos. Tačiau darbuotis pagal šias specialybes neteko, nes buvau išvežtas į centrinę ligoninę, kurioje ir išdirbau iki paskutinės lagerinio gyvenimo dienos. Iš ligoninės išėjau į laisvę. Ačiū Dievui, leido grįžti į gimtąją
Lietuvą, į savo namus“, – sakė pašnekovas.
Teko pakeisti ne vieną darbovietę
Grįžus iš lagerio pas V. Jasą tuoj prisistatė „angelai sargai“ iš rajono ir liepė greitai ieškotis darbo. Nenorėdamas palikti vienos mamos, jis įsidarbino Biržuvėnų tarybiniame ūkyje paprastu darbininku. Vėliau atsirado laisva darbo vieta Kaunatavos bibliotekoje, bet niekas nenorėjo ten jo priimti motyvuodami tuo, kad neturi vidurinio išsilavinimo.
Anot Vinco, vis dėlto bėgant laikui atsirado žmonių, kurie padėjo įsidarbinti bibliotekoje: „Kultūros skyrius buvo patenkintas mano darbu, turėjau subūręs meno saviveiklininkų būrelį. Gerai vaidindami aplankėme ne vienus kultūros namus įvairiuose miesteliuose, turėjome savo muzikantų kapelą, pats grojau gitara ir triūbele.“
Kultūrinis gyvenimas klestėjo… Tačiau atsiradus Tryškių geležinkelio stotyje prekių kasininko ir svėrėjo darbo vietai V. Jasas išėjo dirbti ten. Nenoriai išleido iš darbo kultūros skyrius ir apylinkės taryba.
Nors ir sekėsi darbas geležinkelio stotyje, kur gavo ne vieną premiją, tačiau Vincui teko sugrįžti dirbti į tarybinį ūkį, nes mama sena ir negalėjo darbuotis, o pagal to meto taisykles, jei nebuvo dirbančių ūkyje, neduodavo nei mažo sklypelio žemės, nei karvei ganyklos ir pašaro.
Sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
Įsidarbino tada V. Jasas veterinarijos sanitaru, baigė Pakruojyje tobulinimosi kursus. Darbas sekėsi gerai, gaudavo pagyrimų ir premijų, tačiau to neužteko – ūkio valdžia nutarė, kad jam teks perimti grūdų sandėlį ir jam vadovauti.
„Ką darysi, buvau priverstas. Yra sakoma, kad prieš vėją nepapūsi“, – teigė pašnekovas.
Taip besidarbuodamas V. Jasas sulaukė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
„Pasikeitė laikai, buvęs slaptas žodis ir raštas įgavo kitą reikšmę. Džiaugiuosi Liudo Simučio padovanotu ypatingos svarbos albumu, kuriame surinkta ypatingojo archyvo medžiaga apie Telšių rajone 1955 m. sulaikytą ir likviduotą antitarybiškai veikusią grupę ir jos narius. Šį albumą turiu ir noriu išsaugoti naujoms kartoms“, – teigė Vincas.
1990 m. V. Jasas tapo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos nariu ir iki šių dienų prenumeruoja laikraštį „Tremtinys“, rajono spaudą, kaimo laikraštį.
Kol leido sveikata, lankėsi visuose LPKT bendrijos renginiuose ir minėjimuose. Dalyvavo perlaidojant partizanų kūnus. 2002 m. jam buvo suteiktas Lietuvos Laisvės kovų neginkluoto pasipriešinimo dalyvio statusas. Tačiau prastėjant sveikatai nebegalėjo aktyviai dalyvauti renginiuose, o 2018 m. teko amputuoti kairę koją (virš kelio).
„Turiu protezą, bet sunkiai sekasi vaikščioti. Daugiausiai šiandien laiko praleidžiu skaitydamas knygas, kurias dažnai aplankydamas atveža Tryškių klebonas. Dėkoju ir Kaunatavos vyr. bibliotekininkei Vilijai Jocienei, kuri žino mano skaitomų knygų „skonį“ ir jų parenka“, – dėkojo V. Jasas.
Trys dukros, keturi anūkai, keturi proanūkiai
Per nelengvą gyvenimą Vincas su a. a. žmona Irena užaugino ir į gyvenimą išleido tris dukras.
„Dabar gyvenu su dukra Daiva. Netoli nuo gimtinės išvyko ir Dalia, ji darbuojasi Telšių senelių namuose. Vyriausioji dukra Rita, daug metų išdirbusi mokytoja Eigirdžiuose, dabar išbando bibliotekininko profesiją“, – pasakojo trijų dukterų tėvas, keturių anūkų senelis, keturių proanūkių prosenelis.