De­vy­nias­de­šimt­me­čio Vin­co Ja­so gy­ve­ni­mo is­to­ri­ja

Tel­šių ra­jo­no Kau­na­ta­vos kai­mo gy­ven­to­jas Vin­cas Ja­sas sau­sio ga­le pa­si­ti­ko gar­bin­gą 90 me­tų ju­bi­lie­jų.

Ta pro­ga su­kak­tu­vi­nin­ką ap­lan­kė ir pa­svei­ki­no bu­vu­si ko­le­gė Kau­na­ta­vos vyr. bib­lio­te­ki­nin­kė Vi­li­ja Jo­cie­nė ir Tryš­kių pa­ra­pi­jos kle­bo­nas Da­rius Po­vi­lai­tis.

Pui­kią at­min­tį iš­sau­go­jęs de­vy­nias­de­šimt­me­tis šian­dien tu­ri ką pa­pa­sa­ko­ti…

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

Ne­leng­va vai­kys­tė

V. Ja­sas gi­mė 1933 me­tų sau­sio 24 die­ną Tel­šių ap­skri­ty­je, Luo­kės vals­čiu­je, Mont­vy­dų kai­me. Tė­ve­liai ūki­nin­kai tu­rė­jo 26 hek­ta­rus že­mės, lai­kė daug gy­vu­lių – kar­vių, ark­lių, avių, įvai­rių paukš­čių. To­dėl gy­ve­ni­mas nuo ma­žens bu­vo su­sie­tas su že­mės ūkio dar­bais.

1944 m. bai­gęs Kau­na­ta­vos pra­di­nės mo­kyk­los ke­tu­rias kla­ses Vin­cas įsto­jo mo­ky­tis į Tryš­kių pro­gim­na­zi­ją. Mo­ky­tis anuo­met bu­vo sun­ku, pa­si­kei­tus val­džiai ne­bu­vo kny­gų, rei­kė­jo vis­ką už­si­ra­šy­ti.

„Mi­rus tė­ve­liui moks­lus te­ko nu­trauk­ti, nes rei­kė­jo pa­dė­ti li­ku­siai vie­ni­šai ma­mai. Pra­džia „po sau­lės už­te­kė­ji­mo iš ry­tų“ bu­vo be ga­lo sun­ki, ypač tiems, ku­rie no­rė­jo ge­riau gy­ven­ti ir tu­rė­jo dau­giau že­mės. „Ge­rie­ji iš­va­duo­to­jai“ tik­rai no­rė­jo „iš­va­duo­ti“ nuo sun­kių dar­bų ap­krau­da­mi di­de­lė­mis pie­no, mė­sos, kiau­ši­nių prie­vo­lė­mis ir di­de­liais mo­kes­čiais. No­rė­jo kuo grei­čiau vi­sus su­va­ry­ti į ko­lū­kius. 1949 m. ne­be­pa­kel­da­mi prie­vo­lių naš­tos pa­ra­šė­me pra­šy­mą, kad priim­tų į ko­lū­kį ati­duo­dant gy­vu­lius, pa­ša­rus, sėk­las ir že­mės ūkio in­ven­to­rių. Šei­mai bu­vo ga­li­ma lai­ky­ti tik vie­ną mel­žia­mą kar­vę, už ku­rią dar rei­kė­jo ati­duo­ti vals­ty­bei nu­sta­ty­tą kie­kį pie­no. Dirb­da­mas ko­lū­ky­je kir­viu su­si­žei­džiau kai­rės ko­jos są­na­rį, pra­si­dė­jo krau­jo už­krė­ti­mas, o po tri­jų gy­dy­mo mė­ne­sių ne­be­lanks­čiau ke­lio są­na­rio“, – pa­sa­ko­jo su­kak­tu­vi­nin­kas.

Sun­kūs me­tai la­ge­ry­je

V. Ja­sui per gy­ve­ni­mą te­ko dirb­ti klu­be-skai­tyk­lo­je ir ve­dė­ju pie­no su­rin­ki­mo punk­te. Vė­liau skai­tyk­los tu­rė­jo at­si­sa­ky­ti, nes dvie­jo­se dar­bo­vie­tė­se nie­kas ne­lei­do dar­buo­tis.
Kau­na­ta­viš­kis da­li­jo­si pri­si­mi­ni­mais apie tu­rė­tus ry­šius su po­grin­di­ne or­ga­ni­za­ci­ja „Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jai“, ku­riai va­do­va­vo Liu­das Si­mu­tis. Vin­co sla­py­var­dis bu­vo Kar­ve­lis. Jis spaus­di­no ra­šo­mą­ja ma­ši­nė­le „Olim­pi­ja“ Si­mu­čio at­neš­tus teks­tus, at­si­šau­ki­mų la­pe­lius ir kt., ku­rie bu­vo pla­ti­na­mi Juo­za­pa­vo, Rau­dė­nų, Tryš­kių, Tel­šių apy­lin­kė­se, Plun­gės ir Klai­pė­dos mies­tuo­se.

Dėl kons­pi­ra­ci­jos sto­kos 1955 m. bir­že­lio 22 d. V. Ja­sas bu­vo ap­sup­tas Vil­niaus KGB 4-osios val­dy­bos če­kis­tų, ku­rie ži­no­jo, kas ir kur jo na­muo­se yra pa­slėp­ta. Ant areš­to or­de­rio jau bu­vo su­ra­šy­ti straips­niai, pa­gal ku­riuos jis bu­vo kal­ti­na­mas.

„Trum­pam bu­vau už­vež­tas į Tel­šių sau­gu­mą, o vė­liau bor­ti­ne ma­ši­na, ap­sup­tas ka­rei­vių su au­to­ma­tais, to­liau tar­dy­ti iš­vež­tas į Vil­nių. Tar­dy­mas vy­ko nor­ma­liai, nes jiems daug kas bu­vo ži­no­ma, rei­kė­jo tik pa­tvir­ti­ni­mo. Dau­giau­siai „ka­čiu­lio“ gau­da­vau už sa­vo hu­mo­ris­ti­nius pa­si­sa­ky­mus. Ka­me­ros bu­vo ma­žos, bū­da­vau vie­nas, kar­tais dvie­se. Taip iš­bu­vau pu­sant­rų me­tų. Tei­sė 1956 m. ba­lan­džio 14–17 d. Ry­gos ka­ri­nis tri­bu­no­las. Pri­tai­kę įvai­rius straips­nius pa­sky­rė 10 me­tų ne­lais­vės ir 5 me­tus be tei­sių. Iš­bu­vę apie mė­ne­sį po teis­mo, ga­vo­me sau­so mais­to da­vi­nį: sū­rios sil­kės, duo­nos ir po ke­lis ga­ba­liu­kus cuk­raus. Vil­niaus ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je su­grū­do į spe­cia­lius va­go­nus ir iš­ve­žė į Mask­vos ka­lė­ji­mo pa­skirs­ty­mo punk­tą, o po sa­vai­tės – į Mor­do­vi­jos ATSR la­ge­rį. Pe­rė­jęs me­di­ci­ni­nę ko­mi­si­ją bu­vau pa­skir­tas į so­fų su­rin­ki­mo bri­ga­dą, bet ten neil­gai te­ko pa­si­dar­buo­ti, nes bu­vau per­kel­tas į ki­tą griež­to­jo re­ži­mo la­ge­rį. Čia pa­sky­rė į am­bu­la­to­ri­ją dirb­ti sa­ni­ta­ru, dar­bas bu­vo pa­lai­ky­ti tvar­ką ir šva­rą. Ta­me pa­čia­me pa­sta­te bu­vo ir li­go­ni­nė su ke­le­tu lo­vų. Ten aš ir ap­si­gy­ve­nau, ga­vau li­go­ni­nės mais­to. Li­go­ni­nė­je dir­bo sa­ni­ta­ru lie­tu­vis, ku­ris tu­rė­jo man­do­li­ną, o aš mo­kė­jau gro­ti gi­ta­ra. Taip pra­skaid­rin­da­vo­me niū­rų lai­ką. Ka­dan­gi mo­kė­jau skai­ty­ti ir ra­šy­ti lo­ty­niš­ko­mis rai­dė­mis, ir pa­čiam te­ko iš­ra­šy­ti li­go­niams re­cep­tus, iš­da­vi­nė­ti vais­tus, da­ry­ti in­jek­ci­jas į rau­me­nis, o vė­liau ir į ve­ną. Ra­dęs laik­raš­ty­je skel­bi­mą „Nau­jos kny­gos“ už­si­sa­kiau me­di­ci­nos fel­če­rio ir vais­tų ži­ny­nus, ku­rie ta­po di­džiu­liais pa­gal­bi­nin­kais dar­be“, – at­si­mi­ni­mais da­li­jo­si de­vy­nias­de­šimt­me­tis.

Vin­cas pri­si­me­na, jog la­ge­riuo­se bu­vo daug lie­tu­vių. Stip­rios bu­vo fut­bo­lo, krep­ši­nio, tink­li­nio ko­man­dos, vyk­da­vo įvai­rios var­žy­bos su už zo­nos gy­ve­nan­čiais. Paš­ne­ko­vą džiu­gi­no, jog daž­niau­siai lai­mė­da­vo lie­tu­viai, jie bu­vo tik­ri Lie­tu­vos ąžuo­lai. Vyk­da­vo ta­da ir įvai­rūs ne­ra­mu­mai, strei­kai, po vie­no iš jų daug ka­lin­čių bu­vo iš­vež­ti į dar griež­tes­nius la­ge­rius – ka­lė­ji­mus. Ne­ži­nia už ką ir V. Ja­sas bu­vo per­kel­tas į ki­tą vie­tą.

„Bū­da­mas šia­me la­ge­ry­je dir­bau sta­lių dirb­tu­vė­se, bai­giau sta­lių, stak­li­nin­kų, siu­vė­jų kur­sus, ga­vau bai­gi­mo pa­žy­mė­ji­mus, bu­vo su­teik­tos ka­te­go­ri­jos. Ta­čiau dar­buo­tis pa­gal šias spe­cia­ly­bes ne­te­ko, nes bu­vau iš­vež­tas į cent­ri­nę li­go­ni­nę, ku­rio­je ir iš­dir­bau iki pa­sku­ti­nės la­ge­ri­nio gy­ve­ni­mo die­nos. Iš li­go­ni­nės išė­jau į lais­vę. Ačiū Die­vui, lei­do grįž­ti į gim­tą­ją

Lie­tu­vą, į sa­vo na­mus“, – sa­kė pa­šne­ko­vas.

Te­ko pa­keis­ti ne vie­ną dar­bo­vie­tę

Grį­žus iš la­ge­rio pas V. Ja­są tuoj pri­si­sta­tė „an­ge­lai sar­gai“ iš ra­jo­no ir lie­pė grei­tai ieškotis darbo. Ne­no­rė­da­mas pa­lik­ti vie­nos ma­mos, jis įsi­dar­bi­no Bir­žu­vė­nų ta­ry­bi­nia­me ūky­je pa­pras­tu dar­bi­nin­ku. Vė­liau at­si­ra­do lais­va dar­bo vie­ta Kau­na­ta­vos bib­lio­te­ko­je, bet nie­kas ne­no­rė­jo ten jo priim­ti mo­ty­vuo­da­mi tuo, kad ne­tu­ri vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo.

Anot Vin­co, vis dėl­to bė­gant lai­kui at­si­ra­do žmo­nių, ku­rie pa­dė­jo įsi­dar­bin­ti bib­lio­te­ko­je: „Kul­tū­ros sky­rius bu­vo pa­ten­kin­tas ma­no dar­bu, tu­rė­jau su­bū­ręs me­no sa­vi­veik­li­nin­kų bū­re­lį. Ge­rai vai­din­da­mi ap­lan­kė­me ne vie­nus kul­tū­ros na­mus įvai­riuo­se mies­te­liuo­se, tu­rė­jo­me sa­vo mu­zi­kan­tų ka­pe­lą, pa­ts gro­jau gi­ta­ra ir triū­be­le.“

Kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas kles­tė­jo… Ta­čiau at­si­ra­dus Tryš­kių ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je pre­kių ka­si­nin­ko ir svė­rė­jo dar­bo vie­tai V. Ja­sas išė­jo dirb­ti ten. Ne­no­riai iš­lei­do iš dar­bo kul­tū­ros sky­rius ir apy­lin­kės ta­ry­ba.

Nors ir se­kė­si dar­bas ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, kur ga­vo ne vie­ną pre­mi­ją, ta­čiau Vin­cui te­ko su­grįž­ti dirb­ti į ta­ry­bi­nį ūkį, nes ma­ma se­na ir ne­ga­lė­jo dar­buo­tis, o pa­gal to me­to tai­syk­les, jei ne­bu­vo dir­ban­čių ūky­je, ne­duo­da­vo nei ma­žo skly­pe­lio že­mės, nei kar­vei ga­nyk­los ir pa­ša­ro.

Su­lau­kė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo

Įsi­dar­bi­no ta­da V. Ja­sas ve­te­ri­na­ri­jos sa­ni­ta­ru, bai­gė Pak­ruo­jy­je to­bu­li­ni­mo­si kur­sus. Dar­bas se­kė­si ge­rai, gau­da­vo pa­gy­ri­mų ir pre­mi­jų, ta­čiau to neuž­te­ko – ūkio val­džia nu­ta­rė, kad jam teks pe­rim­ti grū­dų san­dė­lį ir jam va­do­vau­ti.

„Ką da­ry­si, bu­vau pri­vers­tas. Yra sa­ko­ma, kad prieš vė­ją ne­pa­pū­si“, – tei­gė pa­šne­ko­vas.

Taip be­si­dar­buo­da­mas V. Ja­sas su­lau­kė Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo.

„Pa­si­kei­tė lai­kai, bu­vęs slap­tas žo­dis ir raš­tas įga­vo ki­tą reikš­mę. Džiau­giuo­si Liu­do Si­mu­čio pa­do­va­no­tu ypa­tin­gos svar­bos al­bu­mu, ku­ria­me su­rink­ta ypa­tin­go­jo ar­chy­vo me­džia­ga apie Tel­šių ra­jo­ne 1955 m. su­lai­ky­tą ir lik­vi­duo­tą an­ti­ta­ry­biš­kai vei­ku­sią gru­pę ir jos na­rius. Šį al­bu­mą tu­riu ir no­riu iš­sau­go­ti nau­joms kar­toms“, – tei­gė Vin­cas.

1990 m. V. Ja­sas ta­po Lie­tu­vos po­li­ti­nių ka­li­nių ir trem­ti­nių są­jun­gos na­riu ir iki šių die­nų pre­nu­me­ruo­ja laik­raš­tį „Trem­ti­nys“, ra­jo­no spau­dą, kai­mo laik­raš­tį.

Kol lei­do svei­ka­ta, lan­kė­si vi­suo­se LPKT bend­ri­jos ren­gi­niuo­se ir mi­nė­ji­muo­se. Da­ly­va­vo per­lai­do­jant par­ti­za­nų kū­nus. 2002 m. jam bu­vo su­teik­tas Lie­tu­vos Lais­vės ko­vų ne­gink­luo­to pa­si­prie­ši­ni­mo da­ly­vio sta­tu­sas. Ta­čiau pra­stė­jant svei­ka­tai ne­be­ga­lė­jo ak­ty­viai da­ly­vau­ti ren­gi­niuo­se, o 2018 m. te­ko am­pu­tuo­ti kai­rę ko­ją (virš ke­lio).

„Tu­riu pro­te­zą, bet sun­kiai se­ka­si vaikš­čio­ti. Dau­giau­siai šian­dien lai­ko pra­lei­džiu skai­ty­da­mas kny­gas, ku­rias daž­nai ap­lan­ky­da­mas at­ve­ža Tryš­kių kle­bo­nas. Dė­ko­ju ir Kau­na­ta­vos vyr. bib­lio­te­ki­nin­kei Vi­li­jai Jo­cie­nei, ku­ri ži­no ma­no skai­to­mų kny­gų „sko­nį“ ir jų pa­ren­ka“, – dė­ko­jo V. Ja­sas.

Trys duk­ros, ke­tu­ri anū­kai, ke­tu­ri proa­nū­kiai

Per ne­leng­vą gy­ve­ni­mą Vin­cas su a. a. žmo­na Ire­na užau­gi­no ir į gy­ve­ni­mą iš­lei­do tris duk­ras.

„Da­bar gy­ve­nu su duk­ra Dai­va. Ne­to­li nuo gim­ti­nės iš­vy­ko ir Da­lia, ji dar­buo­ja­si Tel­šių se­ne­lių na­muo­se. Vy­riau­sio­ji duk­ra Ri­ta, daug me­tų iš­dir­bu­si mo­ky­to­ja Ei­gir­džiuo­se, da­bar iš­ban­do bib­lio­te­ki­nin­ko pro­fe­si­ją“, – pa­sa­ko­jo tri­jų duk­te­rų tė­vas, ke­tu­rių anū­kų se­ne­lis, ke­tu­rių proa­nū­kių pro­se­ne­lis.