Atlikėjos ir jų vadovas neketina sustoti pusiaukelėje

Metams baigiantis, Savivaldybės kultūros centre įvyks šios įstaigos kamerinio vokalinio ansamblio „Linksmoji pusiaukelė“ debiutas.

Tiesa, jo dalyviai – ne debiutantai. Vadovas – žinomas dainų kūrėjas ir atlikėjas Stanislovas Žebrauskas, dainininkai susirinko ir iš jau iširusių kolektyvų, ir iš sėkmingai gyvuojančių, arba tiesiog ėmė ir atėjo.
Ansamblio pavadinimas – „Linksmoji pusiaukelė“. Lyg ir aliuzija į Dantę – nenuobodžiausią, bet itin pamokančią „Dieviškosios komedijos“ dalį, lyg ir paaiškinimas,

kad susibūrė ne kokie nors jaunikliai, o brandaus amžiaus žmonės…

Taigi naujas darinys su intriguojančiu pavadinimu. Pabandykime išsiaiškinti.

***

Ansamblio meno vadovas S. Žebrauskas sakė, kad pavadinimas jo galvoje šmėstelėjo žaibiškai, taip pat greitai jis buvo pripažintas ir atlikėjų.

„Šis kolektyvas šiandien jau kamerinis, padėjo naujų narių priėmimas, be to, pakviestos panoro jį lankyti ir Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto vokalinio ansamblio „Lengvas vėjas“ dainininkės“, – pasakojo vadovas.

O kaip žmonės iš „Linksmosios pusiaukelės“ interpretuoja tą žaibišką mintį?

„Kai peržengęs amžiaus vidurį nusprendi visiems velniams parodyti špygą ir gyventi visavertį gyvenimą su dar didesniu kūrybiniu nusiteikimu, nutinka linksmų dalykų, kurie natūraliai paskui persikelia į koncerto programą. Tai dar vienas įdomus nuotykis Mažeikių kultūriniame gyvenime“, – paaiškino S. Žebrauskas.
Ir pasiūlė paklausti atlikėjų, ko jie toje „pusiaukelėje“ ieško ir ką tikisi rasti.
Taip ir padarysime.

Roma ŽILINSKIENĖ:

Reikėtų gerai pagalvoti. Ateidama į ansamblį nežinojau jo pavadinimo, nes ansamblis dar tik būrėsi, o Ginos Jomantienės vadovaujama „Gijundra“ iširo, vadovei išėjus. Pakvietė pats vadovas, kaip nuo senų laikų pažįstamą. Jei būčiau žinojusi pavadinimą, kažin, ar būčiau ėjusi. Sakykite, ką įsivaizduojate, kai sakoma „linksmoji“? Ir dar „pusiaukelė“? Vidurys kelio? Jis linksmas ar tas nueitas etapas? O gal būsimoji atkarpa? Tai va. Na, o kai jau prigijo pavadinimas, negi trauksiesi iš pusiaukelės?

Įdomu yra tai, kad ir dainų tekstus, ir muziką kuria vadovas Stanislovas Žebrauskas. Tatai yra ir originalu, ir sudėtingiau, nei perdainuotos kieno nors dainos. Nėra ir lyginimo: o tie tai dainavo kitaip. Jo tekstai gilūs savo prasme, nors kai aiškina autorius, aš vis tiek turiu savo interpretaciją. Bet visada yra sakoma, kad tik autorius gali pasakyti, ką tuo norėjo pasakyti, kaip suprasti jo mintį.

 Aurelija VAIKASIENĖ:

Jaunystėje dainavau ansamblyje ir chore. Muzika mane lydėjo visur, bet buvo laikas, kada reikėjo rinktis. O dabar galiu vėl dainuoti ir jausti tą malonumą, kai balsas atsigauna ir plaučiai atsiveria, ir širdis džiaugiasi… O ir atmintis turi būti atidi, viską prisiminti – tai ir senti neleidžia.

 Danguolė JUŠKIENĖ:

Be dainų būtų liūdna gyventi. Einu nosį nukabinusi, žiūriu – „Linksmoji pusiaukelė“ kviečia. O, galvoju, palinksmins. Užėjau, bet, pasirodo, kad kitus turėsiu linksminti.

Stanislava VARKALIENĖ:

Rudenio vėjas taško lietų veide.

Širdį drasko negailestingas laikas.

Kad netapčiau surambėjusia sene,

geriau jau būsiu viskuo besidomintis vaikas.

O jei rimtai, ką aš žinau? Įsivaizduoju turinti šiokį tokį balsą, šiokią tokią muzikinę klausą, mėginsiu pas Žebrauską dainuoti. Kitur praeity dainavau. Įtikau. Jau buvo. Gal įtiksiu ir jam.

 Lidija POCEVIČIENĖ:

Sužinojusi, kad į šį ansamblį pakviestos dainuoti buvusio ansamblio dalyvės, labai norėjau ir aš. Dainavimas yra vienas iš mano hobių, tuo labiau kad tai tęsiasi nuo jaunystės, be jo gyventi negaliu. Ir kaip nesusipažinti su nauju ansamblio vadovu – talentingu žmogumi, puikiu dainininku bei kūrėju?

Buvo sakoma, kad viskas vyks kitaip ir įdomiai. O tai jau nauja patirtis. Manau, lūkesčiai išsipildys.

 Jadvyga PAULIKIENĖ:

Jei rimtai, tai visada dainuoti patiko, nes šeimoje buvo ir muzikantų, ir dainininkų. Ir su džiaugsmu prisijungiau prie ,,Linksmosios pusiaukelės“, vadovui paraginus.

Muzikantas tėvas man sakydavo: „Visada, vaikeli, dainuok, nes jei pateksi į peklą, tai ir velniai dainuojantiems atlaidesni.“

Na, tai ir dainuoju, nes negaliu žinot, kas laukia.

 Ona ŽURAULIENĖ:

Visą gyvenimą dainavau, o galiausiai nusprendžiau – dainuosiu tik geriausiam ansambly, o tai yra „Linksmoji pusiaukelė“, kurios vadovas – Stanislovas Žebrauskas. Mane žavi profesionalumas, labai gražūs muzikiniai kūriniai su prasmingais žodžiais. Pasirinkau šį ansamblį, nes žinojau, jog geresnio pasirinkimo tiesiog nebus!
Daug gražių dainų, bet gražiausios – „Linksmojoj pusiaukelėj“. Su daina aš gyvenu, o kas aš būčiau be dainos?

 Lina TALAČKIENĖ:

Ir žvirblelio balsas skardena.

Be dainos gyvent nemoku.

 Zita BARANAUSKIENĖ:

O kaip be muzikos? Juk 15 metų per savo gyvenimą lankiau muzikos mokyklą. Tai atėjau į „Linksmąją pusiaukelę“ vėl mokytis muzikos meno.

 Bronė MONTRIMIENĖ:

Keturiasdešimt metų dirbau pedagoginį darbą, buvau vaikų darželio auklėtoja. Teko būti viskuo: guodėja, globėja, mokytoja, švenčių kūrėja ir vedėja. Sunku net išvardyti vaidmenis, kuriuos teko atlikti per tuos keturiasdešimt metų.

Visada patiko dainuoti. Mielai dalyvaudavau darželio ansambliukuose, organizuodavau ir pati šventes suaugusiesiems. Išėjus į pensiją ėmė trūkti tokios veiklos. Tad ėmiau galvoti, kaip čia man prisidėjus prie kultūros centre organizuojamų veiklų.

Sudomino skelbimas apie naujų narių atranką į Stanislovo Žebrausko vadovaujamą kolektyvą. Taip atsidūriau čia. Tikiuosi pritapti, išreikšti save, pasitobulinti, o gal ir iš naujo atrasti savo gebėjimus.

 Zina KONČIENĖ:

,,Linksmąją pusiaukelę“ pasirinkau dėl gražaus pavadinimo ir dar seniai norėjau dainuoti ar šokti kokiam nors nedideliam kolektyve, bet vis nerasdavau laiko ir atidėliodavau. O dabar apsisprendžiau greitai, patinka Stanislovo dainos.

Na, jergutėliau, kiek galima galvoti, kad jau vėlu kažką įdomesnio nuveikti, ,,kad metai nebe tie ir sveikata ne ta“. O ne, parako dar turiu ir kibirkštėlės akyse dar žybsi! Todėl pirmyn!

 Birutė BILZIKEVIČIENĖ:

Kai „Lengvas vėjas“ (Mažeikių trečiojo amžiaus universiteto vokalinis ansamblis) atpūtė mane į „Linksmąją pusiaukelę“, pirmos repeticijos metu buvau paklausta:

– Kokiu balsu dainuosit?

Atsakiau:

– Savu. Visada tuo pačiu.

– Puiku.

Taip ir dainuoju.

Daina man asocijuojasi su sparnais, pakeliančiais žmogų aukščiau kasdienybės. Ten, kur šviesiau, šilčiau, daugiau gėrio, džiaugsmo bei gyvenimo pilnatvės. Stanislovas – tai visapusiška menininko asmenybė, tai žmogus talentas. Jo dainos mane žavi ne tik melodijos nuoširdumu, jautrumu, išraiškingumu, žavia harmonija, sudėtinga ritmika, bet ir gilia tekstų prasme. Todėl pakviesta dainuoti „Linksmojoj pusiaukelėj“ mielai sutikau.

Irena Aldona JOKUBAUSKIENĖ:

Lankau „Linksmąją pusiaukelę“, nes įdomu viskas: ir gražūs kūriniai, ir neeilinis išpildymas.

***

Tiek žmonių ir nuomonių. Ir akivaizdu, kad visas „Santarvės“ pašnekoves – ansamblio dainininkes traukia protingas pozityvas.

Jei jūs, potencialūs klausytojai ir koncertų lankytojai, esate šalia linksmos pusiaukelės – prie Kultūros centro skelbimų stulpo – ir pamatėte afišą apie „Linksmąją pusiaukelę“, neužsiimkite kitais darbais, o gruodžio 28 d. 18 val. ateikite į Mažąją salę.

Gal tai bus jums reikšmingas sustojimas? Atradimas? Pažintis? Arba tiesiog šventiška akimirka.

Kas gali žinoti?

Bet ir jūs nesužinosite, jei neužeisite.

Audronė MALŪKIENĖ