Ema – že­mai­tė su už­si­spy­ri­mu

„Esu ta tik­ro­ji že­mai­tė, su už­si­spy­ri­mu“, – taip apie sa­ve sa­ko Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je gi­mu­si ir užau­gu­si Ema Ze­naus­ky­tė. Trau­ki­nio pa­ly­do­ve dir­ban­ti mer­gi­na do­mi­si ki­nu, vai­dy­ba, ak­to­rys­te bei ne­se­niai su trau­ki­nio ma­ši­nis­tu Sau­liu­mi Žiu­rins­ku su­si­bū­rė į due­tą „La­tin Jac­kets“ ir ruo­šia­si iš­leis­ti nau­ją dai­ną bei kli­pą „Mei­lė kaip trau­ki­nys“.

Ko­dėl dai­na sim­bo­li­zuo­ja mei­lę trau­ki­niams? Ema at­vi­rau­ja, kad juos su Sau­liu­mi kaž­ka­da su­ve­dė trau­ki­niai – jiems už­te­ko vie­nos lem­tin­gos ke­lio­nės į Kau­ną dvie­se. Taip at­si­ra­do jųd­vie­jų par­tne­rys­tė. Da­bar abu daug dir­ba, o po dar­bo mo­ko­si mu­zi­ki­nio me­no, nors abiem mu­zi­ka nė­ra nau­jas da­ly­kas – prieš ke­le­tą me­tų už­siim­da­vo mu­zi­ka­vi­mu, bal­so la­vi­ni­mu, bet vė­liau su­stab­dė, da­rė ne­ma­žą per­trau­ką. Da­bar vėl kim­ba į dar­bus, at­kak­liai ir sun­kiai sie­kia tiks­lo. Kaip Ema tvir­ti­na, no­ri­si „iš­lauž­ti“ iš sa­vęs ge­riau­sią ver­si­ją, nors tai ga­li ir už­truk­ti, bet jie nie­kur ne­sku­ban­tys, nes su­pran­ta, kad tik sun­kiu dar­bu ga­li­ma pasiekti re­zul­ta­tą.

Ema sa­vęs ne­lai­ko jo­kia at­li­kė­ja, nes jos tiks­las yra už­baig­ti vai­dy­bos moks­lus ir tap­ti ak­to­re. Mu­zi­ka mer­gi­nai yra tik da­le­lė to, ką ji da­ran­ti su vai­dy­ba. „Tai lyg vyš­nai­tė ant tor­to“, – sa­ko E. Ze­naus­ky­tė.

Tel­šiš­kė en­tu­zias­tin­gai ir po­zi­ty­viai pa­pa­sa­ko­ja apie sa­vo ne­blės­tan­čią mei­lę gy­ve­ni­mui, dar­bui, me­nui. Ji neuž­mirš­ta ir Tel­šių, o ypač kul­tū­ros. Emai rū­pi mies­to kul­tū­ra, kul­tū­ri­nis gy­ve­ni­mas. Mer­gi­na no­ri, jog mies­te bū­tų dau­giau veiks­mo jau­ni­mui, ta­čiau jo­kiu bū­du neuž­mirš­tant ir vy­res­nio­sios kar­tos žmo­nių.

Ji džiau­gia­si, jog at­gi­jo Tel­šių Že­mai­tės dra­mos teat­ras – dau­gė­ja spek­tak­lių, į ku­riuos ga­li at­vyk­ti tel­šiš­kiai, ne­rei­kia jiems va­žiuo­ti į di­džiuo­sius mies­tus. Pas­te­bi tei­gia­mų po­ky­čių ir kul­tū­ros cent­re. Ta­čiau Ema pa­si­gen­da mies­to ren­gi­nių, kon­cer­tų, ypač šil­tuo­ju me­tų se­zo­nu. Jos nuo­mo­ne, ma­žai bū­na iš­nau­do­ja­mas gra­žu­sis Tel­šių am­fi­teat­ras.

Ema dar be­si­mo­ky­da­ma rek­la­mos va­dy­bos lan­kė šo­kių ko­lek­ty­vą „Di­vain“, ku­ris ir ta­po at­spir­ties taš­ku to­les­nei kar­je­rai. „Bai­giau rek­la­mos va­dy­bą, nors tai ne pa­sku­ti­niai ma­no moks­lai, bet kol mo­kiau­si, lan­kiau šo­kių ko­lek­ty­vą „Di­vain“ – tek­da­vo va­ži­nė­ti į įvai­rius šo­kių fes­ti­va­lius, juo­se pel­ny­da­vo­me pri­zi­nes vie­tas, užau­gau su šiuo ko­lek­ty­vu. Tai bu­vo ma­no at­spir­ties taš­kas to­les­nei kar­je­rai. La­bai ver­ti­nu ko­lek­ty­vo va­do­vo D. Rač­kaus­ko duo­tas pa­mo­kas – bu­vo griež­tas, bet tei­sin­gas“, – kal­ba tel­šiš­kė.

Mer­gi­nai nie­ka­da ne­sti­go drą­sos: su ge­riau­sia drau­ge ji įkū­rė šo­kė­jų – krep­ši­nio pa­lai­ky­mo ko­man­dą krep­ši­nio klu­bui „Tel­šiai“. O da­bar tu­ri min­čių at­nau­jin­ti po­kal­bių lai­dą, ku­ri ga­lė­tų bū­ti trans­liuo­ja­ma Tel­šių mies­te.