Ko gero, tik per didžiąsias šventes bažnyčiose būna minios žmonių. Tačiau spalio 9-ąją, sekmadienį, plungiškius ir miesto svečius į Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią sukvietė sielai atgaivą teikiantis Sakralinės muzikos festivalis. Šventovės skliautus užlieję nuostabūs balsai, išskirtiniai kūriniai nepaliko abejingų ir palietė kiekvieno širdį.
Jolanta VASILIAUSKIENĖ
Žinoma, plungiškiai į bažnyčią rinkosi ne tik pasiklausyti koncerto, bet ir dalyvauti šv. Mišiose. Jos, beje, taip pat buvo išskirtinės, nes jų metu skambėjo ne tik vargonų muzika – J. Haydno „Missa brevis B-Dur“ giedojo Plungės kultūros centro kamerinis choras, vadovaujamas Alfonso Vildžiūno. Smuikais solo partijas atliko Ieva Lygnugarienė, Martyna Domarkaitė, violončele – Aušra Jarašiūnienė, fortepijonu – Edita Ambrozaitienė.
Po šv. Mišių bažnyčios erdvėje suskambo Klaipėdos moterų choro „Dangė“ (vadovė Judita Kiaulakytė) ir Dainos mylėtojų klubo mišriojo choro „Alumni Vilnenses“ (vadovas Algimantas Kriūnas) dalyvių balsai.
Šiltus jausmus, nepakartojamas emocijas plungiškiams sukėlė saviškės, Žemaičių Kalvarijos seniūnijos dukros, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistės, auksinio balso savininkės, soprano Aistės Pilibavičiūtės pasirodymas. Jį žmonės įvertino plodami atsistoję. Renginį vainikavo galingai nuskambėjęs visų chorų kartu atliekamas kūrinys.
„Puikus koncertas, geriausi kolektyvai. Nepaprastai džiaugiuosi, kad pakvietėme visus į tokį nuostabų sakralinės muzikos koncertą. Kaip gera, kai sugrįžta mūsų krašto vaikai. Išaugę, didžiulės žvaigždės, kurie pirmuosius žingsnius pradėjo čia. Aistę prisimenu mūsų kultūros centre konkurso nugalėtoją tokią mažutę, o šiandien ji traukia čia įstabiu balsu“, – kalbėjo Plungės kultūros centro direktorius Romas Matulis. Jis įteikė padėkos raštus visų kolektyvų vadovams, dirigentams ir koncertmeisteriams.
Už muziką ir sielą virpinančias giesmes kolektyvams, už išskirtinio koncerto organizavimą R. Matuliui padėkos žodžius tarė Plungės Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas dekanas Vytautas Gedvainis.
Pasinaudoję proga, po koncerto pakalbinome trumpam į savą kraštą grįžusią A. Pilibavičiūtę.
– Ką Jums reiškia koncertuoti gimtame krašte?
– Visada labai ir sava, ir gera, ir jaudulys didesnis koncertuojant savame krašte. Ypač ten, kur užaugau, kur mane daug žmonių pažįsta, kurie mokė, ugdė, matė mane nuo mažų dienų, kurie linkėjo gera, kurie tikėjo ir netikėjo mano keliu.
– Ar tikėjotės tokio šilto sutikimo?
– Tikrai visai nesitikėjau, nes juk daugybė žmonių buvo ir nepažįstamų.
– Koks jausmas apėmė, kai žmonės plojo atsistoję?
– Šis jausmas – nuostaba. Man buvo netikėtumas, kad žmonės atsistotų po keleto kūrinių. Nelabai ir supratau, kaip taip atsitiko… Bet, žinoma, be galo malonu. Tai ir įvertinimas, kad pavyko sujaudinti žmonių širdis, nes tai yra daugiausia, ko aš galiu tikėtis iš savo atlikimo. Man tai svarbiausia užduotis, savotiška misija – sujudinti, paliesti kažką žmonių viduje, sukurti atmosferą.
Loading ...
