Lietuvos šaulių sąjungos Žemaitijos 8-oji rinktinė pavasarį pasipildė nemenku būriu naujų narių. Priesaiką valstybei tąkart Varniuose vykusioje ceremonijoje davė daugiau nei 100 žmonių, nusprendusių tapti šauliais, kai įprastai tokių būdavo… iki 20. Tarp prisiekusiųjų buvo ir du plungiškiams puikiai pažįstami žmonės – Plungės rajono savivaldybės administracijos direktorius Mindaugas Kaunas ir Savivaldybės tarybos narys Adomas Zamulskis. Abu įsiliejo į Plungės šaulių gretas – Žemaitijos 8-osios rinktinės 802-ąją kuopą.
Šaulių sąjunga, kaip žinoma, yra valstybės remiama sukarinta visuomeninė organizacija, vienijanti valstybės gyvenimui ir gynybai neabejingus žmones. Apie pasirinkimą tapti šios organizacijos nariais, apie atsakomybę ir ar tikrai reikalui iškilus pasiryžtų koviniais veiksmais ginti savo valstybę – pokalbis su šiais plungiškiais.
– Kodėl nusprendėte tapti šauliais? Kas paskatino duoti priesaiką savo valstybei?
A. Zamulskis: Apie tai mąsčiau jau kurį laiką. Prieš keletą metų gimė tokia mintis, tuo labiau kad tarp artimų draugų yra žmonių, kurie aktyviai veikia šioje organizacijoje, yra tikri profesionalai ir ne kartą mane ragino prie jų prisijungti. Vis nerasdavau laiko, nes būnant šios organizacijos nariu reikia skirti nemažai asmeninio laiko įvairiai privalomai veiklai, mokymams, tačiau, matyt, vis dėlto atėjo metas, kai reikėjo braukti brūkšnį – dabar. Pradėjau domėtis, kaip galima tapti šauliu. Aišku, draugai kvietė į savo ratą, prie klaipėdiečių šaulių, tačiau norėjosi jungtis prie savo miesto organizacijos. Taip pradėjome bendrauti su Gintaru Armaliu – mūsų kuopos vadu.
Paaiškėjo, kad plungiškių šaulių organizacijai reikia palaikymo, kad mūsiškių šaulių nėra labai daug, didelė dalis garbaus amžiaus. Įsikalbėjome, jog gerai būtų, kad atsirastų daugiau norinčių prisijungti. Teko pakalbinti vieną kitą žmogų, pasiūliau ir Mindaugui. Kiek mūsų gretos prasiplės, dar nežinia, bet norėtųsi, kad prisidėtų kuo daugiau jaunų žmonių.
M. Kaunas: Dar dirbdamas priešgaisrinėje tarnyboje buvau narys kelių komandų, tarp jų – ir tarptautinių, kurių veikla buvo susijusi su žmonių paieška ir gelbėjimu. Tam reikėjo specifinių gebėjimų. Teko dalyvauti nemažai mokymų, pratybų, kur buvo reikalingas fizinis pasirengimas, teorijos žinios, kaip organizuoti veiklą nelaimės atveju ir pan. Tad kažkokios patirties yra. O uniforma man visada buvo prie širdies. Pagalvodavau, kad norėtųsi panašios veiklos, norėjosi surasti bendraminčių, su kuriais būtų galima į ją kartu įsijungti, nes tai buvo terpė, kurios man trūko.
– Ar šiam Jūsų sprendimui įtakos turėjo ir įvykiai Ukrainoje?
M. Kaunas: Kažkiek turėjo. Manau, Lietuvoje yra per mažai profesionalios kariuomenės, kad vien tik šios pajėgos iškilus karo grėsmei galėtų ką nors daryti. Kariai savanoriai, šauliai yra būtent tie, kurie turėtų pačiuose regionuose, miestuose esant būtinybei palaikyti tvarką.
A. Zamulskis: Karas tikrai nebuvo pagrindinė mano apsisprendimo priežastis. Gal kažkiek pastūmėjo, bet, manau, tiesiog tam atėjo laikas, ir tiek.
– Dalyvavimas šaulių organizacijoje turbūt reikalauja nemažai asmeninio laiko ir pasiruošimo?
A. Zamulskis: Išties iš pradžių buvo baimės, kad neužteks laiko visus mums paruoštus planus įgyvendinti, nes davus priesaiką šaulio laukia nemažai dalykų: nuo pradinio įvado iki bazinių šaulio mokymų, toliau – karinės technikos, ginklų, šaudymo kursai, taktinės pratybos ir pan. Tai tikrai atima nemažai laiko, reikėtų kokių dešimties dienų atostogų, bet tikimės, jog mokymus pavyks išskaidyti dalimis, savaitgaliais ir per kokius 2–3 mėnesius užbaigti. Kai yra noro, tai atsiranda ir galimybių visur viską suspėti.
M. Kaunas: Nemažai kursų ir mokymų teko išklausyti dirbant priešgaisrinėje tarnyboje. Įstojus į organizaciją būtina dalyvauti mokymuose, pratybose, nes jei būsi tik „popierinis“ šaulys, kam tada apskritai dalyvauti šioje veikloje.
– Tapę šaulių organizacijos nariais turbūt apsvarstėte, kad gali tekti ginti ginklu savo šalį?
M. Kaunas: Jei reikėtų, be abejo, ginčiau, tačiau nemanau, kad šauliai būtų varomi į pirmąsias gretas. Aišku, būti šauliu visų pirma reiškia jausti atsakomybę už savo valstybės gynimą.
A. Zamulskis: Tokiu atveju greičiausiai lauktume nurodymų iš savo vadų, kaip turėtume elgtis. Jei būtume reikalingi, tai tikrai taip – ginčiau. Bet gal būčiau reikalingas ne pirmosiose gretose, o kitur, pavyzdžiui, logistikoje, toje pačioje medicinoje. Tikrai prisijungčiau.
– Ar ir artimieji Jums pritaria?
A. Zamulskis: Šeima mane pažįsta, jų nuomonė man svarbi, bet jie žino, kad aš padarysiu galbūt ne taip, kaip man reikės, bet kaip bus geriausia viskam – ir šeimai, ir tėvynei, ir Plungei. Jei matysiu, kad kur nors mano pagalba reikalinga, tikrai padėsiu. Šeima tai supras, ir nebus jokių diskusijų. Esame apie tai kalbėję.
M. Kaunas: Šeima žino, kad bet kokiu atveju tikrai negalėtume susikrauti lagaminų ir išvykti. Yra tam tikros pareigos, atsakomybė, tad ir nebūnant šauliu apie pasitraukimą ir išvykimą iš šalies nebūtų svarstoma. Mobilizacijos atveju privalėtume vykdyti valstybės pavestas mums funkcijas. Aš net negalėčiau niekur pabėgti, nes esu Ekstremalių situacijų komisijos pirmininkas. Jei nėra pirmininko, nėra komisijos. Yra numatyta net kur turėtume rinktis… Karo atveju mero funkcijos „nukrenta“, taryba „nukrenta“, bet administracija lieka ir vykdo komendanto pavestas funkcijas.
– Ar karo Ukrainoje akivaizdoje įžvelgiate grėsmes ir mūsų šaliai?
A. Zamulskis: Skeptiškai į šią situaciją gali žiūrėti tas, kuris gyvena, tarkim, Australijoje. O kai viskas vyksta už sienos, kai Klaipėda šalia, netoli siena su Kaliningradu… Vilnius netoli Baltarusijos… Nesakau, kad nepagalvoju, ką reikėtų daryti, jei tai įvyktų. Pasišneki su žmonėmis, kurie daugiau išmano, tai to neramumo tikrai yra kiekvieną dieną.
M. Kaunas: Realios grėsmės šią dieną nematau. Įžvelgčiau grėsmę dėl vidinio kiršinimo šalyje. Pirmiausia tiesiamas kelias iki karinio konflikto. O kai prasideda chaosas šalyje, tada… Lietuva – labai maža šalis, klausimas, ar gebėtume atsilaikyti taip, kaip Ukraina.
– Ką Jums reiškia patriotiškumas, priklausymas šaulių organizacijai?
A. Zamulskis: Pirma save laikiau Plungės patriotu, paskui – Lietuvos. Man Plungė yra iki skausmo mylimas miestas, matyt, nuo to ir patriotiškumas Lietuvai yra išlikęs. Sunku tai apibūdinti. Turbūt būti šauliu reiškia atsakomybę savo valstybei. Garbės vargu ar tai prideda, ypač jei pradedi tuo puikuotis. Man tai tarnystė savo valstybei, kaip ir karinė tarnyba, kuri, manau, turėtų būti privaloma. Pasiruošimą ginti savo valstybę suvokiu kaip prievolę, tai jaunuoliui prideda vyriškumo. Tai pagarbos savo valstybei parodymas.
M. Kaunas: Jei nebūčiau savo šalies patriotas, turbūt čia negyvenčiau, nes tikrai turėjau su šeima ne vieną progą išvykti į užsienį. Tačiau savęs, gyvenančio kitur, neįsivaizduoju. O būti šauliu – tai tikrai atsakomybė ir žinojimas, kad esant būtinybei gali būti reikalingas, gali ginti savo valstybę, bent jau savo rajoną, jei reikėtų, nes krašto gynimas ir kariuomenė nėra tik kariškiai, čia visa visuomenė turi būti įsitraukusi. Visų pirma mes patys turime būti nusiteikę apginti save, pati visuomenė turi būti pasiruošusi priešintis. Kariuomenė, šaulių organizacija nėra tik šautuvų laikymas, tai savimonės ir patriotiškumo ugdymas, suvokimas, jog tavo vieta yra būti čia ir dabar.
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbino Daiva GERIKIENĖ
Loading ...
