Praėjusią savaitę Biržiškų šeimos name, kuriame yra įsikūręs Mažeikių rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Viekšnių filialas, įvyko minėjimas „Antanui Biržiškai 100 metų po mirties“.
Į jį susirinkusiems viekšniškiams buvo pristatyti restauruoti autentiški Antano ir Leono Biržiškų portretai.
Surengtas minėjimas
Viekšniškiai muziejininkai, bibliotekininkai ir šio miesto bendruomenė didžiuojasi, kad Viekšniai užaugino didelį būrį Lietuvą bei kraštą savo darbais kūrusių ir puoselėjusių žmonių. Nuolat ir įvairiais būdais stengiamasi pagerbti šių žmonių atminimą.
Spalio 11 d. sukaks 100 metų, kai mirė profesorių Mykolo, Vaclovo ir Viktoro tėvas A. Biržiška, neretai pavadinamas didžiuoju žemaičių daktaru.
Ta proga bibliotekoje ir surengtas minėjimas.
Jo dalyviams muzikinius kūrinius dovanojo Viekšnių meno mokyklos auklėtiniai, buvo pristatyti atnaujinti Antano ir jo tėvo Leonardo Biržiškų fotoportretai. Pasakojama, kad šie portretai kadaise puošė Biržiškų šeimos namų svetainę. O svetainė buvo toje pačioje vietoje, kur dabar įsikūrusi biblioteka.
Surado palėpėje
Mažeikių muziejaus Viekšnių padalinio vedėjos Danutės Končienės žiniomis, šių dviejų asmenybių fotoportretus surado Virgilijus Jankus, tvarkydamas Viekšniuose įsigyto namo palėpę.
„Vieno iš portretų antroje pusėje jis pamatė užklijuotą etiketę, ant kurios buvo užrašyta data ir Biržiškos pavardė. Ir atnešė juos į biblioteką – Biržiškų namą, kuriame yra įrengta ir šios šeimos ekspozicija. Na, o bibliotekininkės tuos portretus atidavė mums, muziejininkams“, – pasakojo „Santarvės“ pašnekovė.
Viekšniškės teigimu, dar kartą pasitvirtino nuostata, kad svarbu nuotraukų nugarinėje pusėje užrašyti, kas ir kada jose užfiksuota. Gal šiandien ta informacija nuotraukų savininkams ir nelabai svarbi, bet ateities kartoms tikrai turės didelės reikšmės.
Kas vieniems yra nereikalinga, kitiems – vertybė
D. Končienė pasakojo: atvejų, kai žmonės muziejininkams atneša įvairių daiktų, nuotraukų, dokumentų, kurie jiems atrodo nereikalingi, bereikšmiai, o muziejininkams yra labai reikalingi, būna ir ne vienas.
Pavyzdžiui, viekšniškiai muziejininkai kadaise iš vieno asmens gavo autentišką lentelę, kabojusią ant gydytojo Biržiškos kabineto durų.
Tai senas pavyzdys, bet jis puikiai įrodo, kaip dėl laimingų atsitiktinumų krašto istorija, čia gyvenusius ir dirbusius žmones primenantys daiktai nenukeliauja į užmarštį.
„Todėl žmonėms visada norisi priminti: surastą seną daiktą, nuotrauką, dokumentą išmesti visada suspėsite. Turint kažką tokio seno, tai suradus, verčiau jau ateikite pasitarti į muziejų. Aišku, tas atėjimas kainuoja kažkiek laiko, pastangų, bet kartais vienas ar kitas daiktas tų pastangų yra vertas“, – apibendrino D. Končienė.
Restauravimas užtruko metus
Viekšnių muziejų padalinio darbuotoja Jūratė Žulpaitė – tas žmogus, kuris atkakliai ieškojo finansinių Antano ir Leonardo Biržiškų fotoportretų atnaujinimo galimybių. Portretai, iki jiems atgimstant naujam gyvenimui, buvo laikomi Viekšnių muziejų saugykloje. Paskui nutarus, kad reikia ieškoti galimybių juos atnaujinti, J. Žulpaitė parašė ir pateikė projektą Lietuvos kultūros tarybai.
Gavus finansavimą, Šiaulių „Aušros“ muziejaus Restauravimo skyriaus specialistai ėmėsi jų atnaujinimo darbų. Procesas truko vienus metus.
„Antano Biržiškos portretas buvo visas aplietas, susilankstęs, dėmėtas, tarsi smalkių pilnas. Žodžiu, jis buvo labai prastos būklės. Leonardo portreto būklė buvo geresnė. Aišku, reikėjo nuimti dėmes, jį pašviesinti, išlyginti. Šie portretai buvo sukurti XX amžiaus pradžioje“, – pasakojo J. Žulpaitė.
Džiaugiasi galėdami parodyti visuomenei
Dabar šių dviejų asmenybių fotoportretai yra atnaujinti, uždengti specialiu muziejiniu stiklu, kuris nepraleidžia ultravioletinių spindulių, ir įrėminti. Kol kas viekšniškiai ir miesto svečiai juos galės apžiūrėti apsilankę Viekšnių bibliotekoje. Paskui fotoportretai galbūt papuoš tame pačiame pastate įkurtą Biržiškų ekspoziciją.
„Džiaugiamės, kad žmogus, kuris tuos portretus rado, suprato, kad jie gali būti svarbūs, vertingi, kad jų neišmetė, nesudegino, atnešė į biblioteką. Ir, žinoma, smagu, jog dabar jie yra tokios būklės, kad mes galime parodyti visuomenei“, – mintimis pasidalijo J. Žulpaitė.
Neringa ŠVELNIENĖ
Nuotr. iš Viekšnių muziejų ir bibliotekos archyvo
Loading ...
