Praėjusią savaitę Telšiuose lankėsi LR kultūros ministras Simonas Kairys. Su juo susitiko Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas Algirdas Žebrauskas. Jis ministrui perdavė svarbų dokumentą – aprašą, kodėl Telšiai turėtų būti oficialiai įteisinti kaip Žemaitijos sostinė. „Istorinė Europos žemė Žemaitija gyva, gyva jos unikali savastis, kalba. Manau, atėjo metas grąžinant šiai žemei bent dalį skolos žengti nedidelį, bet svarbų žingsnį – įteisinti Telšių kaip istorinio Žemaitijos regiono sostinės statusą“, – rašte dėsto Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas.
Žemaitija (lot. „Samogitia“) – istoriškai susiformavusi Lietuvos teritorijos dalis, istorinis Europos regionas, kuriame per aštuonis šimtmečius išugdytas savitas regiono identitetas, išsaugota savita viena iš gyvų baltų kalbų – žemaičių kalba (registruota tarptautiniame kalbų registre (ISO 639-3 sgs), savitos tradicijos ir papročiai, puoselėjama pagarba unikaliai ir garbingai krašto istorijai, palikusiai matomą pėdsaką Europos ir pasaulio istorijoje, suvaidinusiai lemiamą vaidmenį formuojantis Lietuvos valstybei.
Žemaitijos karo (XIII–XV a.) su vokiečių ordinais laikotarpiu svarbiausiu Žemaitijos centru, manoma, buvo stipri Medvėgalio pilis. Po paskutinės Europos žemės – Žemaitijos krikšto (1413 m.), tiksliau – Melno taikos (1422 m.), Žemaitijai tapus integralia, plačios autonomijos LDK žeme, trumpam, čia reziduojant pirmajam Žemaitijos seniūnui Mykolui Kęsgailai, Žemaitijos centru buvo Kražiai, bet jau nuo XV a. vidurio iki 1795 m. (carinės Rusijos okupacijos) istorinis Žemaitijos centras – Raseiniai. Čia, kur Žemaitijos bajorai kelis šimtmečius rinko Žemaitijos seniūnus, dirbo Žemaitijos žemės teismas, buvo renkami Žemaitijos delegatai į ATR Seimą… 1758 m. susirinkę Žemaitijos kunigaikštystės bajorai iškėlė reikalavimą Žemaitijoje įkurti daugiau teismų. Po keleto metų, 1764 m., Abiejų Tautų Respublikos Seimo sprendimu Telšiuose įkurtas antras Žemaitijos žemės teismas padalinant Žemaitiją į dvi teismines reparticijas (lot. „repartitio“ – atidalijimas) – Raseinių ir Telšių. Tai lėmė, kad jau XVIII a. antrojoje pusėje Žemaitijos kunigaikštystėje pradeda formuotis naujas administracinis centras Telšiai. ATR Seimo sprendimas nebuvo atsitiktinis. XV a. pradžioje Telšiuose įkuriamas karališkasis dvaras. Telšiai jau nuo 1527 m. minimas kaip Telšių pavieto centras. 1536 m. pastatoma pirmoji miesto bažnyčia, įsteigiama Telšių parapija, pradeda veikti parapinė mokykla. 1569 m. Žemaitijos kunigaikštystės matininkas Jokūbas Leskauskis nužymi augančio Telšių miesto ribas. 1624 m. įkuriamas Telšių bernardinų vienuolynas, pastatoma antroji miesto medinė (vienuolyno) bažnyčia, o 1650 m. prie jos – ir mūrinė Loreto Šv. Marijos koplyčia. Spėjama (neišliko rašytiniai šaltiniai), kad XVII a. pabaigoje Telšiams buvo suteikta turgaus privilegija ir Magdeburgo teisės.
1764 m. įkurtai Telšių teisminei reparticijai priskirta didelė vakarų Žemaitijos teritorija – 11 senųjų Žemaitijos pavietų: Telšių, Viešvėnų, Patumšalių, Platelių, Gondingos, Medingėnų, Žarėnų, Tverų, Šeduvos ir Palangos. Mieste įkuriama raštinė, jungtinis žemės teismas, kuris sujungė žemės, pilies ir pakamario teismų funkcijas. 1761–1765 m. vietoj sudegusios medinės bažnyčios pastatytoje mūrinėje Telšių bernardinų vienuolyno bažnyčioje renkasi ir Telšių pavieto bajorų seimeliai, kurie sprendė ne tik kraštui svarbius klausimus, bet ir rinko savivaldos atstovus į naujai įkurtą savivaldos organą – Civilinę karinę pavieto komisiją. Komisijos uždavinys buvo rūpintis žemės ūkiu, amatais, prekyba, mokyklomis, socialine globa, vykdyti centrinių valdžios institucijų nurodymus, tvarkyti šaukimus į armiją ir kt. 1791 m. (Ketverių metų) ir 1793 m. (Gardino) ATR Seimų priimtos konstitucijos Žemaitijai patvirtino tris reparticijas su centrais Raseiniuose, Telšiuose ir Šiauliuose. 1791 m. gruodžio 6 d. karalius Stanislovas Augustas siekdamas paskatinti miesto atsigavimą po švedkario negandų suteikė Telšiams Magdeburgo teisių atnaujinimo privilegiją. 1795 m. po trečiojo ATR padalijimo kraštą okupavus carinei Rusijai Telšiai tapo Lietuvos (iki 1802 m.), vėliau Vilniaus (iki 1843 m.) ir galiausiai Kauno gubernijos Telšių apskrities (rus. – ujezd) centru. Anuomet Telšių apskritis apėmė 5306 kv. km teritoriją, kurioje gyveno tiems laikams didžiulis gyventojų skaičius – per 200 tūkst. žmonių. Caro valdžios metais Telšiuose, labiausiai į vakarus nutolusios, neramios (Telšiai ne tik 1831 m. ir 1863 m. sukilimų centras Žemaitijoje, bet ir susiję su plačiai nuskambėjusia Kęstaičių ir Kražių bažnyčių gynyba) Rusijos imperijos apskrities centre, įkuriama apskrities administracija, policijos nuovada, kazokų pulkas, pastatomi teismo ir kalėjimo pastatai, įkuriamas paštas, telegrafas, miesto ligoninė, įsikuria vaistinė, gaisrinė, antroji Lietuvoje fotoateljė, pastatoma didžiulė spirito gamykla. 1875 m. mieste įsteigta visame pasaulyje žinoma Telšių ješiva – universitetinė žydų rabinų mokykla (čia sukurtas vienas iš trijų pasaulyje žinomų Toros dėstymo metodų), veikia bajorų progimnazija. XX a. pr. Telšiuose įkuriama mergaičių (čia dėstyti lietuvių (žemaičių) kalba teisininko S. Narutavičiaus pastangomis gautas pirmas Lietuvoje oficialus caro valdžios leidimas) bei berniukų gimnazijos. Mieste, be (uždarius vienuolyną) parapine paverstos bernardinų bažnyčios, veikia penkios sinagogos, liuteronų kirchė, o nugriovus senąją parapinę miesto bažnyčią ir prie jų panaikinus senąsias katalikų kapines, pastatoma turtingai dekoruota neobizantinio stiliaus mūrinė stačiatikių cerkvė.
Nepaisant carinės krašto priespaudos, Telšių kaip Žemaitijos centro reikšmė nuolat augo ir stiprėjo. Mieste susitelkusi šviesuomenė plėtojo kultūrines-istorines Žemaitijos tradicijas. Čia anuomet gyveno ir dirbo garsūs Žemaitijos tyrinėtojai Mykolas Eustachijus Brenšteinas ir Juzefas Perkovskis, vienas seniausių Lietuvos poetų Antanas Klemensas, pirmoji Lietuvos moteris poetė Karolina Praniauskaitė, dailininkas Leopoldas Petras Andrijauskas ir daugelis kitų. Jau 1907 m. Telšių mieste šviesuolių iniciatyva visuomenei pristatyti keli spektakliai žemaičių kalba. Dedamos didžiulės visuomenės pastangos Telšiuose įkurti gimnazijas, platinama lietuviška spauda. Tiesa, kalbant apie Telšių apskrities teritoriją reikia pažymėti, kad 1819 m. nuo Vilniaus gubernijos Telšių apskrities teritorijos, didelių Kuršo gubernijos prekybininkų pastangomis nuo beveik 600 m. buvusios Žemaitijos kunigaikštystės teritorijos, buvo atskirta ir prijungta prie Kuršo gubernijos Žemaitijos vakarinė dalis – Palanga ir jos apylinkės su Šventąja. Toks administracinis suskirstymas išliko 120 metų iki kaizerinės Vokietijos kariuomenės įvykdytos krašto okupacijos 1915 m. Lietuvos teritorija vokiečiams siekiant griežtos teritorijos kontrolės ir efektyvaus mokesčių surinkimo padalinta į 44 mažas apskritis. Buvusios Telšių apskrities teritorijoje įsteigtos trys apskritys: Kretingos, Sedos ir Telšių. Tarp apskričių labai apribojamas judėjimas. Visa Lietuva išgyvena sunkų, kraštą labai sekinantį laikotarpį.
1918 m. atkūrus Lietuvos valstybę, jau gruodžio 17 d. vidaus reikalų ministras išleido aplinkraštį, kuriuo buvo atkurtos apskričių viršininkų institucijos, o 1919 m. liepos 1 d. valstybės prezidento A. Smetonos ir ministro pirmininko M. Sleževičiaus pasirašytame Apskričių sienų ir centrų įstatyme Lietuvos Respublikos teritorijoje nustatytos 20-ties apskričių ribos ir įvardyti apskričių centrai. Telšių apskrities (2601 kv. km; 80,5 tūkst. gyv.; 1923 m.) centru nurodyti Telšiai. 1926 m. balandžio 1 d. popiežiaus Pijaus XI bule įsteigus Lietuvos bažnytinę provinciją Telšiai, atsižvelgiant į istorinę tradiciją (ir tai, kad Telšiai po 1831 m. sukilimo, 1840 m. iškėlus Žemaičių vyskupo rezidenciją į Kauną, įvardijami Žemaičių vyskupijos centru), tapo ne tik apskrities, bet ir didžiąją Žemaitijos dalį apimančios Telšių vyskupijos su Klaipėdos prelatūra sostine. Miestas atsigauna ir labai sparčiai auga. Čia susitelkia stiprus garsių Žemaitijos intelektualų branduolys, veikia dvi aukštosios mokyklos (pasaulinio garso žydų rabinų mokykla Telšių ješiva (įk. 1873 m.) ir Telšių kunigų seminarija (įk. 1928 m.), garsi kultūrinė Kanklių draugija, savo gyvavimo laikotarpiu įvairiuose Žemaitijos miestuose pastačiusi per 400 spektaklių (teatro tradicija Telšiuose siekia XIX a. pradžią). „Pieno lašo“ draugija įkuria vaikų darželį, pastatoma viena moderniausių Lietuvoje konstruktyvizmo stiliaus Vyskupo M. Valančiaus gimnazija, parengusi visą plejadą garsių intelektualų, poetų, rašytojų, valstybės veikėjų, modernus pradinių mokyklų kompleksas, renkamos visuomenės lėšos Žemaičių teatro statybai, įkuriama pirmoji Lietuvoje žydų mergaičių gimnazija (Telšiuose reziduoja vyriausiasis Lietuvos rabinas), Telšių mokytojų seminarija, pastatomi Vyskupų rūmai, vien visuomenės lėšomis, Žemaičių muziejus „Alka“, moderni ir puikiai aprūpinta garsi Telšių amatų mokykla (šiandien VDA Telšių fakultetas), kubizmo stiliaus stačiatikių cerkvė, miesto elektrinė, moderni miesto ligoninė. Veikia du kino teatrai, Telšių vyskupijos spaustuvėse spausdinamos knygos, visai Žemaitijai leidžiami laikraščiai, veikia daugybė kultūros ir sporto draugijų, įkuriamas pirmasis Lietuvos provincijoje Telšių aeroklubas, veikia simfoninis orkestras, nutiesiamas geležinkelis, pastatoma geležinkelio stotis ir kt.
Aktyviai tvarkomas Telšių miestas. Tiesiamos, grindžiamos ir elektra (aliejiniai šviestuvai miesto centrą apšvietė jau nuo XIX a. vidurio) apšviečiamos miesto gatvės, medinius šaligatvius keičia miesto gamyklėlėje gaminamos betoninės šaligatvio plytelės, tvarkomi skverai. Anuomet 8,5 tūkst. gyventojų turinčiuose Telšiuose veikia Katedra, bažnyčia, liuteronų kirchė, cerkvė ir penkios sinagogos… Miestas greitai tapo ryškiu Žemaitijos švietimo ir kultūros centru. 1931 m., atsižvelgiant į labai išaugusią Telšių kaip Žemaitijos centro reikšmę, miestui suteikiamas prioritetinio (kaip Panevėžys, Šiauliai) miesto statusas. Telšiai tarpukariu, tęsdami nuo 1764 m. vis stiprėjančią istorinio-etnokultūrinio regiono centro tradiciją, tapo plačiai pripažinta Žemaitijos sostine.
1940 m. Lietuvos Respubliką okupuoja Sovietų Sąjunga. Uždaromos Telšių aukštosios mokyklos, bibliotekos, nustoja veikti daugelis kultūros ir švietimo organizacijų, uždaromi laikraščiai, prasideda gyventojų persekiojimai ir trėmimai. Pirmomis karo dienomis Telšių kalėjimo politiniai kaliniai sovietų NKVD kariuomenės ir vietinių kolaborantų žvėriškai nukankinami Rainių miškelyje, nacių okupantai ir jų pakalikai įvykdo apskrities ir miesto žydų holokaustą… Bet Žemaitijos sostinė bando išgyventi ir šiuo siaubingu laikotarpiu. Mieste likusių, nepasitraukusių emigracijon, iš Lietuvos bei Žemaitijos suvažiavusių intelektualų pastangomis įkuriamas profesionalus Žemaičių teatras (1942–1949 m.), bandoma gaivinti kultūros organizacijas, išsaugoti Žemaičių muziejaus „Alka“ vertybes, ješivos biblioteką, sinagogų apeiginius indus, šventraščius.
Antros sovietų okupacijos laikotarpiu, dar 1950 m., okupacinė sovietų valdžia įvykdo administracinę reformą. Panaikinamos apskritys, tarp jų ir beveik 160 m. gyvavusi Telšių apskritis. Sovietai, kaip ir kaizerio okupacijos metu, ypatingą dėmesį skyrė teritorijos ir visuomenės kontrolei, mokesčių rinkimui, krašto kultūros ir tautos identiteto naikinimui. Telšiai, kaip ryškus krašto kultūros ir švietimo židinys, susilaukė „ypatingo“ sovietų dėmesio. Represuota inteligentija, uždarytas Žemaičių teatras, Žemaičių muziejus „Alka“ paverstas tipiniu kraštotyros muziejumi. Panaikinamas Telšių kaip prioritetinio miesto statusas, vėl uždaromos visos kultūros draugijos. Sparčiai, sistemingai augęs ir gražėjęs miestas palengva tampa pilku apleistu sovietmiesčiu su vystoma pramone, nuotekomis teršiamu Masčio ežeru, nesaugomu senamiesčiu, nugyventa miesto infrastruktūra.
Bet Žemaičių sostinės dvasios sovietams sunaikinti nepavyko. Išliko ir aktyviai dirbo Telšių vyskupija, fondus toliau kaupė ir sistemino Telšių kraštotyros muziejus (Žemaičių muziejus „Alka“), prasidėjus vienkiemių naikinimui, gelbstint etninį paveldą įkurtas Žemaitijos kaimo muziejus. Amatų mokykla palengva išaugo į stiprų Telšių dailės technikumą, po uždarymo praėjus dešimtmečiui vietoj uždaryto profesionalaus Žemaičių teatro visuomenės rūpesčiu įsikūrė Žemaitės liaudies teatras, bandyta atkurti Žemaitijos ir Telšių heraldiką…
Jau 1988 m. rudenį, tik prasidėjus Atgimimui, Telšiuose iš visos Lietuvos susirinkę intelektualai įkuria iki šiol veikiančią (didžiausią Lietuvoje) Žemaičių kultūros draugiją, kuri iškelia tikslus – saugoti ir puoselėti unikalų istorinį Europos regioną – Žemaitiją, saugoti ir puoselėti šios žemės identitetą, unikalią regiono istoriją ir savastį, saugoti ir puoselėti unikalią savarankišką baltų grupės žemaičių kalbą. 1990 m. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę atkuriamos apskritys. Lietuvos Respublikos Seimas 1994 m. liepos 19 d. priėmė Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, kurio 5 straipsnyje patvirtintos apskritys, jų teritorijos ir centrai. Viena jų – Telšių apskritis (plotas 4350 kv. km, 174,6 tūkst. gyv.) su centru Telšiuose. Telšių apskričiai priskirtos Plungės, Mažeikių, Telšių rajonų ir Rietavo (nuo 2000 m.) savivaldybės. Priimant įstatymą vadovautasi kultūriniais, istoriniais, urbanistiniais, ekonominiais, geopolitiniais, infrastruktūros ir administraciniais interesais. Šie kriterijai sudarė galimybę sukurti administracinį pagrindą teritoriškai diferencijuotai valstybės politikai vykdyti, pertvarkant šalies valdymą į regionus (Žemaitiją apima keturios apskritys: Klaipėdos (dalis), Telšių, Tauragės ir Šiaulių (dalis), ir organizuojant regioninį planavimą bei regionų ugdymą IŠSAUGANT TAPATYBĘ, IDENTITETĄ IR SAVASTĮ. 1999 m. priimamas Lietuvos Respublikos etninės kultūros globos įstatymas, parengiamas LR etninių regionų žemėlapis (https://www.ekgt.lt/media/dokumentai/naujienos/2022/Etno_pataisytas_20220308_RGB_4K.jpg), kuriame Telšiai įvardyti etnokultūrinio Žemaitijos regiono sostine. Deja, nepaisant nuoseklių, daugybės specialistų, visuomenės ir jai atstovaujančių visuomeninių organizacijų europine praktika pagrįstų argumentų, juos ignoruojant, nediskutuojant, nueita dar tarpukaryje autokratiniu A. Smetonos valdymo laikotarpiu suformuotu unitarios valstybės kūrimo, mažai valstybei ypač pavojingu (A. J. Greimas) tautos identiteto niveliacijos ir VIEN EKONOMINIAIS INTERESAIS grįstu keliu…
Nepaisant sovietmečiu sistemingai naikintos Telšių kaip Žemaitijos sostinės dvasios, šiandien Telšiuose veikia daug regioninio lygmens administracinių, švietimo ir kultūros institucijų, iš kurių svarbiausios – Telšių vyskupijos centras (čia reziduoja Telšių vyskupas, veikia vyskupijos kurija, kunigų seminarija (prie jos steigiamas Vyskupo V. Borisevičiaus ir J. Staugaičio muziejus-edukacinis centras), VDA Telšių fakultetas, VDA dailės galerija, Žemaitės dramos teatras, garsus ir didžiulius, turtingus fondus sukaupęs Žemaičių muziejus „Alka“ su filialu Varniuose (Žemaičių vyskupystės muziejus) ir Žemaitijos kaimo muziejumi Telšiuose, VšĮ Telšių regioninis profesinio mokymo centras, 6 gimnazijos, 4 progimnazijos, 3 pagrindinės mokyklos, 1 daugiafunkcis centras, VšĮ Žemaitijos verslo centras, VšĮ Telšių menų inkubatorius, didžiulį kultūrinės sklaidos darbą dirbanti Žemaičių kultūros draugija (įk. 1988 m.). Telšių senamiesčiui, parengus didelės apimties tiriamąją medžiagą, 1988 m. suteiktas nacionalinio lygmens senamiesčio statusas, dedamos didžiulės pastangos jį tvarkant ir saugant.
Šiandien Telšių senamiestis – pripažintas turistų traukos centras, 2013 m. ES Europos Komisijos EDEN projekto nugalėtojas, „Menų miestas“. 2018 m. Masčio pakrantė su 900 vietų amfiteatru pripažinta geriausiu kraštovaizdžio projektu Lietuvoje. 2013 m. pastatytas tarptautinius reikalavimus atitinkantis regioninis centrinis miesto futbolo ir lengvosios atletikos stadionas, rekonstruotos miesto aikštės, Žemaitės dramos teatras, Kultūros centras, restauruota Katedra, Vyskupų rūmai, Telšių bernardinų vienuolynas – seminarija, garsioji žydų rabinų mokykla – Telšių ješiva (čia steigiamas Žemaitijos žydų muziejus), istorinis Telšių kalėjimo pastatas, rekonstruojamas Žemaičių muziejus „Alka“, saugantis, puoselėjantis ir ugdantis istorinės Europos žemės Žemaitijos tapatybę, savitas tradicijas, istorinę atmintį. Kartu tai šiuolaikinis miestas, atviras investicijoms inovatyvios netaršios gamybos plėtrai, turintis tam išvystytą infrastruktūrą. Rengiamos galimybės Telšiuose vystyti ir plėsti sveikatinimo, maisto pramonės, turizmo ir konferencinio turizmo paslaugas. Čia – legendinio, pasaulyje vertinamo sūrio „Džiugas“ gimtasis miestas. Atsižvelgiant į Telšių miesto istorinę, regioninę reikšmę, kultūrinį ir administracinį potencialą 2002 m. spalio 29 d. LR Seimo nutarimu Nr. IX-1154 patvirtintame Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane Telšiams priskirta B – regioninių centrų kategorija, o 2021 m. rugsėjo 29 d. LRV nutarimu Nr. 789 patvirtintame LR bendrajame plane Telšiai priskirti REGIONINIŲ KOMPETENCIJŲ CENTRAMS.
Šiandien būdami Europos Sąjungoje ir NATO esame saugūs kaip niekad. Patys galime priimti sprendimus, padedančius kurti ATEITĮ, išsaugant SAVASTĮ. Tik eidami šiuo keliu, sukursime brandžią pilietinę visuomenę, tik taip išsaugosime valstybę su jos gyvasties turiniu – identitetu. Tik išlikdami savimi būsime įdomūs pasauliui ir galėsime dalyvauti kaip lygūs pasaulio kultūrų mainuose. Istorinė Europos žemė Žemaitija gyva, gyva jos unikali savastis, kalba. Manau, atėjo metas grąžinant šiai žemei bent dalį skolos žengti nedidelį, bet svarbų žingsnį – ĮTEISINTI TELŠIŲ KAIP ISTORINIO ŽEMAITIJOS REGIONO SOSTINĖS statusą.
Pagarbiai – Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, Nacionalinės premijos laureatas, prof. Algirdas ŽEBRAUSKAS
Be reikalo vargsti, niekas už tave nebalsuos.
http://www.kalvotoji.lt/2020/02/22/paskui-algirda-zebrauska-vel-nutiso-pareigunu-itarimai/
https://tzinios.lt/del-kysio-emimo-isteisintas-architektas-a-zebrauskas-su-manimi-bandyta-susidoroti/?fbclid=IwAR0WN6VBuCnFUIXHizLAkiJCSaS1pI0rbP3NzMqbFWWV9qdGNOsDTbNb7jc