Kiekvienas žmogus, kiekvienas kaimas, kiekvienas namas, net kiekvienas akmuo turi savo istoriją. 90-ąjį jubiliejų netrukus pasitiksiantis Steponas Vaitkevičius sužinojo esąs kilęs iš vienos seniausių Žemaitijos giminių, kurios šaknys ir garbinga istorija siekia 600 metų.
Herbo LEWART Vaitkevičių giminės genealogijos medis pradėtas rašyti nuo 1550 m. Genealoginės kartų schemos sudarymo darbą atliko Žemaitijos patriotas, gyvenantis Čikagoje (JAV), – Vilimantas Stanislovas Vaitkevičius (Vaitas). Lietuvos archyvaro Alfonso Tamulyno padedamas, jis 2004 m. išleido žemaičių kilmingos giminės 600 m. istorijos knygą „Žemaičiai“.
Protėviai, priklausę bajorų luomui, šimtmečiais ne tik valdė kraštą, bet ir gynė Lietuvos valstybę, liejo kraują karuose ir puoselėjo tautos kultūrą. Vaitkevičiai valdė žemes Žemaitijos centre – aplink Tverus, Medingėnus, Žarėnus ir buvo Galkončių, Otaičių, Vaitkevičių ir Mileikių dvarų savininkai.
Vaitkevičių giminė, pergyvenusi karus, badmečius, marus, okupacijas, tremtis, praradusi turtus, bajorišką prestižą ir net vietovę, kurią vadino tėviške, išliko gyva.
Jubiliatas Steponas gimė 1922 m. Telšių valsčiuje, senelių Želvių ūkyje. Mokėsi Lauko Sodos pradžios mokykloje. Nuo pat mažumės pasižymėjo kruopštumu, darbštumu ir mokslo žinių siekimu. Vyro tėvas Stanislovas atliko karinę prievolę carienės rinktinių vyrų pulke Maskvoje, ketverius metus dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare. Gebėdamas puikiai meistrauti, pasidarydavo visą ūkio inventorių.
Karo tarnybą ir žemės ūkio darbus dirbo visa giminė per ištisus amžius, tad šią tradiciją sutrikdyti būtų nevalia. Baigęs deramus žemės ūkio mokslus, Steponas grįžo į Telšius ir vadovavo žemės ūkio bendrovėms tiek Žemaitijoje, tiek Aukštaitijoje.
31 m. (1953 m.) telšiškis vedė 25-erių bendradarbę aukštaitę, darbščių ir turtingų ūkininkų dukrą Anelę Bagatyriutę. Santuoka buvo sėkminga – kaip toje frazėje „Ilgai ir laimingai“. Pora sulaukė deimantinių vestuvių sukakties. Kadangi abiejų profesijos buvo susijusios su žemės ūkiu, Anelė ir Steponas dirbdavo kartu: jis – administracijoje, ji – buhalterijoje.
Praradus tėvų žemes, tapus miestiečiais, tradicinė šeimos grandinė nenutrūko. Nuolat organizuojami giminių suvažiavimai, kuriuose daromos profesionalų fotografijos – palikimas, bylojantis apie giminės tradicijų ir istorijos tąsą, ateinančioms kartoms.
Bajorų palikuonis S. Vaitkevičius savo kilmės nesureikšmina. O visuomenėje privilegijų ar nepatogumų nejaučiantis. Anksčiau vyras savo kilmės šaknimis pernelyg nesidomėjo, nes tai būtų buvę politiškai neapdairu. Turtais dabartiniai palikuoniai negali pasigirti. Jie buvo tremiami, žemės, miškai ir santaupos atimtos, o tarybiniais laikais ne kažin ką ir galėję užsidirbti. Šiuo metu A. ir S. Vaitkevičiai dienas leidžia Telšiuose esančiame namelyje. Kasdienybę praskaidrina vaikai ir anūkai.
Atkūrus šalies nepriklausomybę, telšiškis neskubėjo įteisinti senelių turėto bajorų titulo. Tačiau Steponas, vykdydamas sesers M. Berenienės prašymą – susigrąžinti turėtas žemes, miškus, pastatus ir kilmę, Žemaičių bajorų draugijai pateikė prašymą įteisinti paveldėtą kilmę. 2008 m. LBKS legitimacijų taryba patvirtino senelių turėtą bajorų titulą ne tik Steponui, bet ir dar 25 giminaičiams.
90-mečio vyro bajorišką kilmę išduoda aukštas ūgis, tiesus kūno sudėjimas, įgimta inteligencija, garbingumas, rūpestingumas, padorumas, darbštumas, dosnumas, vaišingumas ir sklandi kalba. Iš tipiškos bajorų aprangos išliko nuolat vilkimas kostiumas ir skrybėlė. O kasdienybę praskaidrina vienas pagrindinių vyro pomėgių – naminio vyno gamyba. Stepono vyndarystė neliko nepastebėta – 2008 m. Nacionalinė vyndarių asociacija šviesiam, pusiau saldžiam S. Vaitkevičiaus pagamintam obuolių vynui suteikė „Geriausiojo metų vyno“ vardą.
Šiandien Stanislovas sukaupta žemės ūkio patirtimi stengiasi pasidalinti su netoli Telšių, Micaičiuose, ūkį įsigijusiu sūnumi Virginijumi ir krikštasūniu Jonu Bereniu, kuris panoro gyventi tėvų bei senelių krašte ir jau ne vienerius metus vadovauja Lauko Sodos bendruomenei.
Ilgaamžis bajorų giminės telšiškis norėtų, kad ateities jaunimas išliktų lietuviškas, kultūringas, neabejingas praeities reliktams, kurtų darnias šeimas ir nuolat puoselėtų šeimos židinį.