„Ne­pa­vė­luo­kim bū­ti ge­ru­mu…“ – dvie­jų me­ni­nin­kų kū­ry­bos pri­sta­ty­mas Var­nių bib­lio­te­ko­je

Jau­kio­je Var­nių bib­lio­te­kos erd­vė­je tą gra­žią va­sa­ros po­pie­tę su­si­bū­rė ne­ma­žas bū­rys me­no ger­bė­jų. O ir kaip ki­taip – juk vi­si lau­kė ir Ni­jo­lės Baš­ky­tės-Ka­ta­ly­nie­nės poe­zi­jos rink­ti­nės „Bal­tas il­ge­sio ai­das“, ir Al­ber­to Mit­ke­vi­čiaus fo­tog­ra­fi­jų pa­ro­dos, jau se­no­kai džiu­gi­nu­sios bib­lio­te­kos lan­ky­to­jus, pri­sta­ty­mo.

N. Baš­ky­tės-Ka­ta­ly­nie­nės ei­lė­raš­čių pa­trauk­lu­mą ir gi­lu­mą pui­kiai nu­sa­ko jos ge­ros drau­gės, ir­gi poe­tės Ade­lės Dau­kan­tai­tės žo­džiai: „Iš­jaus­tas, pil­nas gy­ve­ni­mo džiaugs­mo, liū­de­sio, skaus­mo, lau­ki­mo, mei­lės, dė­ko­ji­mo mo­ters pa­sau­lis <…>, gra­žūs žo­džiai Lie­tu­vai, pa­va­sa­rio ek­vi­nok­ci­jai, Bi­lio­nių pi­lia­kal­niui, poe­tų bend­rys­tei.“ Pa­si­rin­ku­si gy­ve­ni­mo kre­do žo­džius „Bran­giau­sia tai, ką tu­ri“, poe­tė Ni­jo­lė (ji ir pro­zi­nin­kė, iš­lei­du­si jau dvi pro­zos kny­gas) ne tik sa­vo kū­ry­ba, bet ir gy­ve­ni­mu įro­do esan­ti ne­pap­ras­ta as­me­ny­bė. Vie­na išau­gi­nu­si tris sū­nus ir duk­te­rį, ir vai­kams, ir anū­kams įskie­pi­ju­si mei­lę ar­ti­mie­siems ir Tė­vy­nei. Jie vi­si da­ly­va­vo ir šia­me ren­gi­ny­je, dek­la­ma­vo sa­vo ma­mos ir mo­čiu­tės ei­les, o žen­tas gi­ta­ris­tas Vi­ta­li­jus gra­žiai ir jaut­riai sa­vo mu­zi­ka įsi­ter­pė į šil­tų jaus­mų skli­di­nus poe­zi­jos po­smus. Pa­si­ro­do, dau­ge­lis iš jų taip pat tu­ri me­ni­nių su­ge­bė­ji­mų: ra­šo, fo­tog­ra­fuo­ja, mu­zi­kuo­ja.

Ren­gi­nio ve­dė­ja A. Dau­kan­tai­tė su­bti­liai kal­bi­no abu kū­rė­jus – poe­tę Ni­jo­lę ir fo­tog­ra­fą Al­ber­tą, taip pa­ska­tin­da­ma juos at­vi­rai iš­sa­ky­ti, kaip jiems pa­vyks­ta at­skleis­ti sa­vo kū­ri­niuo­se ir gam­tos gro­žį, ir žmo­gaus sie­los vir­pe­sius. Anot fo­tog­ra­fo Al­ber­to, svar­bu jaut­riai priei­ti prie to, ką no­ri įam­žin­ti nuo­trau­ko­se, bū­ti įsi­my­lė­ju­siam tą ob­jek­tą, su­lauk­ti aki­mir­kos, ku­rią tu­ri už­fik­suo­ti. Poe­tė Ni­jo­lė į dau­ge­lį klau­si­mų at­sa­kė tie­siog sa­vo ei­lė­mis. Ji įro­dė šir­di­mi iš­jau­čian­ti tai, kas iš­si­lie­ja ei­lė­raš­čiu. Pa­si­ro­dė, abu me­ni­nin­kai yra uni­ver­sa­lūs: Ni­jo­lė taip pat fo­tog­ra­fuo­ja, jos rin­ki­nio iliust­ra­ci­jos, vi­sų jo sky­rių – „Vai­kys­tei“, „Jaus­mų pa­sau­liui“, „Mei­lei“, „Lai­ko so­dui“ – kur­tos jos pa­čios, kaip ir kny­gos vir­še­lis su pui­kio­mis pi­lia­ro­žė­mis, gra­žiai at­spin­din­tis gi­lias au­to­rės są­sa­jas su tė­viš­kės gam­ta. O poe­tės tė­viš­kė – bu­vu­sio Var­nių ra­jo­no pa­kraš­tys. Nuo ten jai pra­si­dė­jo Lie­tu­va – nuo vai­kys­tės gė­ly­no po lan­gu, nu­kri­tu­sio obuo­lio, Ma­mos ir Tė­čio del­nų, mo­čiu­tės žais­lų, o tę­sia­si, anot jos pa­čios, „ma­no vai­kuo­se, be­si­kar­to­jan­čiuo­se pa­va­sa­riuo­se, my­li­mam mies­te, žmo­gu­je, lau­ki­me ir au­gi­me“. O fo­tog­ra­fas Al­ber­tas, pa­si­ro­do, ir­gi ra­šo, sva­jo­ja iš­leis­ti sa­vo dar­bų al­bu­mą.

Daug dar skam­bė­jo tą po­pie­tę ei­lių, ne tik poe­tės Ni­jo­lės, bet ir jai skir­tų di­de­lio bū­rio jos drau­gių poe­čių, ar­ti­mų­jų, at­vy­ku­sių iš Plun­gės, Ši­la­lės, Tau­ra­gės, iš vi­sos Že­mai­ti­jos. Šil­ta, ge­ra bu­vo vi­siems, su­si­bū­ru­siems sve­tin­gos Var­nių bib­lio­te­kos šei­mi­nin­kių Vi­dos Kren­ciu­vie­nės ir Au­ri­kos Stu­pe­lie­nės pa­sto­gė­je. Daug šir­dies tam ati­da­vė mie­los bib­lio­te­ki­nin­kės, o ir joms tal­ki­nę pa­tys ren­gi­nio kal­ti­nin­kai ir jų drau­gai bei ar­ti­mie­ji.

Kaip gra­žiai pa­sa­kė li­te­ra­tų klu­bo „Vin­gio­rykš­tė“ na­rė poe­tė Liu­ci­ja Ja­gė­lie­nė, nuo­šir­džiai ačiū abiem kū­rė­jams: Al­ber­tui – už pui­kias, la­bai me­niš­kas fo­tog­ra­fi­jas gam­tos te­ma, o Ni­jo­lei – už nuo­sta­bią, gi­lią poe­zi­ją, su­tal­pi­nu­sią vi­są gy­ve­ni­mą – bal­tą, bet ne­skau­dų il­ge­sį.

Ge­rų žo­džių ne­pa­gai­lė­jo ir ku­ni­gas poe­tas, ir­gi Var­nių li­te­ra­tų bū­re­lio „Ly­ra“ na­rys And­rie­jus Sa­ba­liaus­kas: „Ge­ra bu­vo čia su vi­sais, nes juk taip svar­bu bran­gin­ti, puo­se­lė­ti pa­sau­lį ir pa­ro­dy­ti ki­tiems tai, kas bran­gu man. Poe­zi­jos ga­lia – sie­los vir­pe­siai.“

Vla­da VENG­RIE­NĖ