
Žemaičiai rankų nenuleidžia! Ir toliau atkakliai siekia išsikeltų tikslų – įtvirtinti Lietuvoje žemaičių kalbos statusą, aktyvinti pačių žemaičių veiklą, įtraukti dar platesnį ratą suinteresuotų asmenų į diskusiją dėl Žemaičių kongreso rezoliucijos įgyvendinimo. Nors ne kartą jau sulaukta iš įvairių institucijų neigiamų atsakymų dėl minėtos rezoliucijos, viliamasi, kad žemaitiškas atkaklumas ir užsispyrimas padės pasiekti tikslą.
Vedami užsibrėžtų tikslų kovo 30 dieną LR Seimo Konstitucijos salėje, o kiti nuotoliniu būdu – visi susibūrė į apskritojo stalo diskusiją. Žemaičiams aktualiais klausimais tądien diskutavo Lietuvos Respublikos Seimo laikinosios Žemaičių grupės nariai, Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo nariai, Žemaičių kultūros draugijos skyrių pirmininkai, Žemaitijos regiono merai, Etninės kultūros globos tarybos atstovai ir kt.
Buvo svečių, kurių pasisakymuose nuskambėjo mintis, jog žemaičių reikalavimai nepamatuoti, nepagrįsti, neįrodyti moksliniais tyrimais.
Aurelija SERVIENĖ
Siekia istorinio teisingumo
Diskusijos dalyvius pasveikino Seimo laikinosios Žemaičių grupės pirmininkė Rimantė Šalaševičiūtė ir apžvelgė pagrindinį šio susitikimo tikslą, ko nori žemaičiai: „Mes nesakome, jog Konstitucijoje būtų parašyta, kad Lietuvoje yra lietuvių ir žemaičių kalbos. Mes norime istorinio teisingumo!“
Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis džiaugėsi ir lenkė galvą prieš žemaičių ryžtą einant žemaičių orumo įtvirtinimo keliu: „Jei būčiau žemaitis – besąlygiškai būčiau šitoje pusėje.“ Tačiau vėliau apibendrindamas savo pasisakymą patikslino, jog apie žemaičių kalbos valstybinį statusą net negali būti kalbos, bei paragino pirmiausia išmokti bendrinę lietuvių kalbą ir jos taisykles, o jau tada grįžti prie savo šaknų.
Visos tarmės – didelis turtas
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai atstovavusi Elona Bagdanavičienė teigė palaikanti tokią žemaičių iniciatyvą – puoselėti savo tarmę, lygiai taip, kaip ir kitų tarmių.
„Žemaičių kalba ir istorija mokykloje gali būti dėstoma ir dabar. Mokykla gali pasidaryti programą, kurią tvirtina mokyklos direktorius, ir dėstyti pamokas, paimdama jas iš mokinių poreikiams skiriamų pamokų. Ugdymo planai tai leidžia daryti“, – sakė E. Bagdanavičienė.
Anot ministerijos atstovės, galimybę puoselėti žemaičių tarmę, krašto istoriją suteikia ir mokykloje vykstančios neformaliojo švietimo veiklos. Ministerija kasmet organizuoja jaunųjų filologų konkursą, kur mokiniai pateikia daug gražių darbų apie kalbą, žmones, žymius žemaičius. Yra rengiama etninės kultūros olimpiada, kur mokiniai nagrinėja įvairiausias kūrybines ir mokslines užduotis, ir dar daugiau konkursų yra, kur galima rodyti iniciatyvą ir stiprinti savo kalbą, kad ji būtų vartojama.
„Visos tarmės yra nepaprastai didelis turtas mūsų tautai“, – sakė E. Bagdanavičienė.
Laukiama žemaičių žingsnių
Vyriausybės atstovė Nomeda Poderienė susirinkusiesiems priminė apie praėjusiais metais Vyriausybės kanceliarijoje vykusį pasitarimą, kuriame buvo aptarta būtent žemaičių tarmės ir žemaičių kalbos takoskyra tam tikru moksliniu pagrindu.
„Tada žemaičiai įsipareigojo pateikti siūlymus, kaip toliau nagrinėti šį klausimą. Ir kol kas yra laukiama tam tikrų žingsnių iš žemaičių pusės“, – sakė N. Poderienė.
Viskas turi būti pagrįsta
Lietuvių kalbos instituto mokslo tarybos pirmininkė, Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro vadovė prof. habil. dr. Grasilda Blažienė tvirtino puikiai mokanti žemaičių kalbą, kuria kalba nuo vaikystės, nes gimė ir augo Žemaitijoje, draugavo su didžiaisiais žemaičiais A. S. Girdeniu, R. Granausku.
Profesorės teigimu, visi dalykai, apie ką šiandien kalba žemaičiai, turi turėti aiškų loginį pamatą ir būti aiškiai ištirti mokslininkų: „Mes negalime skaityti tą, ką norime skaityti, o turime skaityti tai, kas yra parašyta, jeigu ir mums tai nepatinka. Žemaičiams reikalingas ypatingas profesionalizmas norint apginti tokias vertybes, apie kurias mes šiandien kalbame. Viskas turi būti moksliškai patvirtinta profesionalių istorikų, kalbininkų ir kitų žmonių. Mėgėjiškumas yra gerai, bet tai ne laisvalaikio skaitiniai. Kalbos atgaivinimas – tai juodas, kruvinas darbas.“
Tikrieji žemaičiai yra Varniuose
Kalbininkė prof. habil. dr. Danguolė Mikulėnienė priminė, kai 2014 m. apvažinėjo visą Lietuvą (735 punktus) ir konstatavo faktą, kad Žemaitijoje vyksta tam tikri pokyčiai: „Šnektos po truputį panašėja – viskas vystosi į vieną regioną. Šiaurės žemaičių šnektos ima viršų prieš tikruosius žemaičius – varniškius. Ir dėl to man labai gaila, nes tikrieji žemaičiai yra Varniuose.“
Reikia diskutuoti
Etninės globos tarybos pirmininkė Dalia Urbanavičienė tikino esanti visa širdimi už kalbinio savitumo puoselėjimą, už teisę kalbėti viešai tarmiškai, o mokyklose kuo aktyviau puoselėti savo etninį savitumą bei supažindinti jaunimą ir su kitomis šalies tarmėmis.
Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanaitis laikėsi tvirtos nuomonės, jog mūsų šalyje yra vienos valstybinės kalbos doktrina ir jokių pakitimų negali būti: „Kalbų valstybėje gali būti daug, bet valstybinė kalba tik viena, ir nuolatiniai bandymai įvesti regionuose dvikalbystę ar trikalbystę yra ganėtinai pavojingi. Todėl turime žemaičių suokai ar šnekai surasti savo statusą. Diskutuoti reikia! Turime ieškoti būdų, kaip puoselėti žemaičių kultūros paveldą. Iš esmės mes visi siekiame to paties, žemaičių kultūros plėtros ir paveldo išsaugojimo ir aktualizavimo, bet, duok Dieve, nepakenkti Lietuvos valstybės interesams.“
Žemaitija – istorinė žemė
Žemaičių kultūros draugijos prezidiumo narys prof. Algirdas Žebrauskas savo pasisakyme pabrėžė, kad žemaičiai nesiekiantys keisti Konstitucijos, jų siekis – kad neišnyktų istorinė Žemaitija, istorinė žemė, kuri iš esmės sudėjo pagrindus išlikti Lietuvos valstybei. Kad žemaičiai Lietuvoje išliktų kaip lygiaverčiai žmonės, kurie turi savigarbą, kurie žino savo istoriją, kuri yra unikali Europos istorija ir kurioje pilna faktų, kur žemaičiai dalyvauja Europos ir net pasaulio istorijos veiksme. „Tai ką, visus juos reikia nurašyti? Tai yra neteisinga! Negi jus nematote, kad didžiulė Lietuvos dalis – istorinė Europos žemė – prašo dėmesio? Kodėl mes negalime susikalbėti? Kodėl reikia drausti, užlaužti rankas ir toliau gyventi toje baimės atmosferoje: kas bus, jeigu žemaičiai staiga pradės kalbėti žemaitiškai? Viskas, sugrius Lietuva. Na, nesugrius!“
Paminklas Margiriui
Diskusijos dalyviai taip pat aptarė VšĮ „Karšuvos būtovė“ prezidento Antano Gedvilo kreipimąsi dėl paminklo Margiriui Karinkalnyje ir projekto idėjos pasiūlymą.
Paminklas – kinetinė skulptūra – Žemaitijos valdovui Margiriui įamžintų Žemaitijos ir Lietuvos garbingą istoriją, o kartu ir įprasmintų Ivangėnų piliavietę. Parinkta monumento vieta yra pačioje piliavietėje, vietoje, vadinamoje Karinkalniu – tai ūkinė-karinė piliavietės dalis, esanti patogioje vietoje lankytojams. Šiuo paminklu būtų pažymėta aukščiausia ir ryčiausia piliavietės dalis.
Monumente būtų vaizduojama Margirio ir Jono Liuksemburgiečio dvikova. Kartu tai būtų tarptautinis paminklas, parodantis Čekijos ir Lietuvos karalysčių, Gediminaičių ir Liuksemburgiečių dinastijų, net trijų kartų kovą ir sugyvenimą.
Didžioji dalis žemaičių, važiuodami į Europą per Kalvariją, pravažiuotų pro šį paminklą. Jis stovėtų prie kelio Karaliaučius (186 km)–Ivangėnai–Ryga (266 km).
Anot A. Gedvilo, paminklas brangus, todėl būtų tikslinga pakviesti prisidėti prie statybos ne tik buvusios Karšuvos žemės, Žemaitijos gyventojus, bet ir visos Lietuvos piliečius.
Už lėšų surinkimą ir panaudojimą sutinka būti atsakinga pelno nesiekianti organizacija VšĮ „Karšuvos būtovė“, įm. k. 304151383, registruota Ivangėnų piliavietėje. Atsiskaitomoji sąskaita AB Šiaulių banke LT797181900004700455, nurodyti aukos paskirtį „Margirio paminklui“ ir aukotojo el. pašto adresą (ataskaitoms siųsti).
„Prasminga būtų paminklo pastatymą baigti 2023-iaisiais, minint Vilniaus įkūrimo 700 metų sukaktį. Tegul paminklas Margiriui primena mums apie protėvių kovas dėl Žemaitijos ir visų Lietuvos tautų išlikimo“, – sakė A. Gedvilas.
Diskusijos
Seimo laikinosios Žemaičių grupės pirmininkė pasiūlė sudaryti ekspertų grupę, kuri parengs išvadas, kaip efektyviai pasiekti išsikeltus tikslus – įtvirtinti Lietuvoje žemaičių kalbos statusą ir aktyvinti pačių žemaičių veiklą.
„Svarbiausia, kad patys žemaičiai savo kalbą mylėtų ir ja kalbėtų. O teisinis kalbos statusas atsiras po truputį“, – taip žemaičiams labai svarbią ir jautrią temą – žemaičių kalbos įteisinimo klausimą – gvildenusią apskritojo stalo diskusiją apibendrino J. E. Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius.
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laiškas Šv. Romos imperijos imperatoriui
Zigmantui
1420 kovo 11
[…] Nežinome, dėl kieno nuopelnų ar kaltės buvo paskelbtas toks sprendimas arba kuo
mes taip nusikaltome Jūsų Šviesybei, kad Jūsų Šviesybė pelnytai nusiteikėte prieš mus, visur
sudarydamas mūsų pusei sunkumų. Juk pirmiausia Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl
Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei
senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati
Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra
žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai yra vadinama
žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš Žemaičių žiūrint, aukštesne
žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais,
ir dėl tokio tapatumo (sic) savo rašte mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena,
vienas kraštas ir tie patys gyventojai. Kodėl priskyrėte Ordinui tai, kas labiau teikia mums
naudos ir pelno, būtent visokių žvėrių medžioklę, žvejybą, bitininkystę ir kitką, be ko pati
Žemaičių žemė negali išsiversti bei išgyventi; priskyrėte visus tuščius plotus, kur pirmiau yra
buvusios žemaičių pilys ir kaimai (o ir iki šiol aiškiai matyti piliakalniai ir gyvenvietės), ir ten
jie dabar gauna minėtosios naudos bei pelno.
Iš lotynų kalbos vertė Leonas Valkūnas
Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, t. 1: Nuo seniausių laikų iki XV amžiaus pabaigos, sudarė Norbertas
Vėlius, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996, p. 528–529.
Citata:
„Dana Rupp
Autorius
„20 amžiaus 3-4 dešimtmečiuose kalbininkai K.Būga A.Salys, remdamiesi 13-14a. rašytinių šaltinių analize ir kalbiniais duomenimis, priėjo išvados, kad žemaičių genčių sąjunga, kaip etninis vienetas, iš vis neegzistavo.
Teigta, kad žemaičio ir aukštaičio pavadinimai atsiradę tik 13 a. ir reiškė ne etniškumą, o geografines sąvokas. Aukštumos gyventojai buvo vadinti aukštaičiais, o žemumos – žemaičiais.
Dabartinėje Žemaitijos teritorijoje gyvenę kuršiai. Vakarinė lietuvių dalis, gyvenusi vakaruose iki Dubysos ir Ventos, šiaurėje iki Mūšos ir rytuose iki Neries, buvo pavadinta žemaičiais. K.Būga laikėsi nuomonės, kad Žemaitijoje gausu kuršiškos kilmės vietovardžių, o žemaičių tarmėje – kuronizmų – kuršių kalbos reliktų.
20 a. 8-9 dešimtmečiuose išleistuose kalbininkų darbuose, taip pat, neabejojama, kad aukštaičiai ir žemaičiai yra tik geografinės sąvokos (J.Kabelka, Z.Zinkevičius).
Teigiama, kad žemaičiai išsiskyrė 13a., o gal net 15-16a., o žemaičių tarmė traktuojama kaip lietuvių kalba kuršių lūpose, nes iki 13a. centrinėje Žemaitijoje gyvenę kuršiai, o žemaičių tarmė susiformavo lietuviams įsiskverbus į kuršių gyvenamas vietas ir lietuvių kalbai sumišus su kuršių kalba (Z.Zinkevičius).
Šiuos kalbininkus palaiko istorikai, kurie, remdamiesi 13a.-15 a. rašytiniais šaltiniais, Žemaitiją suvokia kaip valstybinį-administracinį, bet ne kaip etninį vienetą (M.Jučas).
Manoma, kad Žemaitija tėra antitezė Aukštaitijai, o lietuvių tautybės formavimuisi būdingas arealinis dualizmas, panašiai kaip ir kai kuriuose kituose Europos kraštuose — Čekija ir Moravija, Didžioji ir Mažoji Lenkija, žemutinė ir aukštutinė Vokietija, Svealandas ir Getalandas, Valachija ir Moldavija (E.Gudavičius)”.