„An­tu­šie­nės ska­nės­tai“ – gardėsiai, ku­riais mė­gau­si­tės iki pa­sku­ti­nio kąs­nio

De­ser­to sta­las tu­ri džiu­gin­ti ir akis, ir skran­dį. Daug šei­mi­nin­kių ga­mi­na na­muo­se, bet daž­na ska­nių ir įdo­mių sal­dė­sių žval­go­si pro­fe­sio­na­lių kon­di­te­rių len­ty­no­se.
Va­sa­rio 7 die­ną 25-erių me­tų veik­los su­kak­tį pa­mi­nė­jo Tel­šiuo­se vei­kian­ti kon­di­te­ri­jos įmo­nė – UAB „An­tu­šie­nės ska­nės­tai“. Bend­ro­vės va­do­vė – tel­šiš­kė Ni­jo­lė An­tu­šie­nė. Bai­gu­si stu­di­jas Vil­niu­je ir įgi­ju­si mais­to pa­ruo­ši­mo tech­no­lo­gi­jų spe­cia­ly­bę, Ni­jo­lė rū­pi­no­si mais­to ga­mi­ni­mu įvai­rio­se įstai­go­se – taip na­tū­ra­liai su­bren­do no­ras kur­ti sa­vo įmo­nę.
„Pir­ma­sis tor­tas, ku­ris ga­na il­gą lai­ką bu­vo vie­nin­te­lis kon­di­te­ri­jos ga­mi­nys, – „Ma­gi­ja“, – vers­lo pra­džią pri­si­me­na mo­te­ris. Šis tor­tas tel­šiš­kių bu­vo la­bai pa­mėg­tas ir ka­ra­lia­vo vie­nas gal po­rą me­tų. Ni­jo­lė, jaus­da­ma di­džiu­lę mei­lę tam, ką da­ro, pa­ju­to po­rei­kį plės­ti ga­mi­nių pa­siū­lą, o ir pir­kė­jai da­rė­si vis iš­ran­kes­ni. Taip at­si­ra­do ne­ma­žai įvai­rių tor­tų, py­ra­gų, py­ra­gai­čių rū­šių, ku­rių re­cep­tai bu­vo N. An­tu­šie­nės fan­ta­zi­ja, pa­rem­ta per daug me­tų su­kaup­to­mis ži­nio­mis. Kū­ry­bos pro­ce­sas kon­di­te­rę džiu­gi­na, to­dėl nuo­la­tos gims­ta vis nau­ji sko­niai ir ga­mi­niai, ku­riais le­pi­na­mi pir­kė­jų skran­džiai. De­ser­tų ga­my­bo­je taip pat eg­zis­tuo­ja ma­da, ten­den­ci­jos, nau­ji sko­niai, for­mos, teks­tū­ros, spal­vos, tech­ni­kos. Tai­gi no­rint iš­si­skir­ti rei­kia mo­ky­tis ir ne­sus­to­ti.
„Da­bar iš­pil­do­mi pra­ktiš­kai vi­si klien­tų pa­gei­da­vi­mai, o klien­tų vaiz­duo­tė už­sa­kant tor­tus – la­bai la­ki. Bet tai pui­kus pre­teks­tas mums to­bu­lė­ti. Svar­biau­sia į ga­mi­nius su­dė­ti kuo dau­giau mei­lės – klien­tas tai jau­čia!“ – įsi­ti­ki­nu­si įmo­nės sa­vi­nin­kė.
Ni­jo­lės de­ser­tai – ne tik tor­tai
Pag­rin­di­niai UAB „An­tu­šie­nės ska­nės­tai“ ga­mi­niai – py­ra­gai ir tor­tai, ku­rie ga­mi­na­mi ir pa­gal spe­cia­lius už­sa­ky­mus įvai­rioms pro­goms. Taip pat mėgs­ta­mos kas­dien ke­pa­mos ban­de­lės su varš­ke, ka­ra­me­le, la­ši­nu­kais, ki­bi­nai, kek­siu­kai, pli­ky­ti py­ra­gai­čiai, sau­sai­niai ir ypač pa­klau­sios šven­ti­nio sta­lo puoš­me­nos: sal­dūs gry­bu­kai-ba­ra­vy­kai, rie­šu­tų ke­kės, braš­kės, kaš­to­nai, ežiu­kai. Šiuos sal­du­my­nus mėgs­ta ne tik vai­kai, bet ir suau­gu­sie­ji. „Juos per­ka vie­ne­tais, kar­tais su­de­da­me į taip pat val­go­mus krep­še­lius ju­bi­lie­jų ar ves­tu­vių sta­lui pa­puoš­ti ar įteik­ti kaip do­va­ną. Ga­min­ti juos nė­ra pa­pras­ta: dar­bas kruopš­tus, vis­kas at­lie­ka­ma ran­ko­mis, už­trun­ka ne­ma­žai lai­ko“, – pa­sa­ko­ja mo­te­ris.
„Kon­di­te­ri­jos pra­mo­nė­je kon­ku­ruo­ti nė­ra pa­pras­ta – įvai­rių sko­nių ir taip pat pui­kios iš­vaiz­dos ga­mi­nių pil­ni pre­ky­bos cent­rai, ta­čiau ga­li­me pa­si­džiaug­ti, kad ga­mi­na­me iš na­tū­ra­lių pro­duk­tų, be jo­kių prie­dų ir sko­nio stip­rik­lių, ku­rie pail­gi­na ga­mi­nių ga­lio­ji­mo lai­ką. Ne­ma­žai ga­mi­nių, to­kie kaip „Na­mi­niai“ sau­sai­niai ar gry­bu­kai, ke­pa­ma pa­gal se­nus ge­rus mo­čiu­čių re­cep­tus. Da­bar la­bai po­pu­lia­rūs tor­tai, deng­ti cuk­ri­ne ma­se. Tai – ma­dos rei­ka­las, ši tech­no­lo­gi­ja at­ke­lia­vu­si ir pas mus. Ten­ka ir mums to­kius ga­min­ti, bet tik tuo­met, kai pa­ts klien­tas pra­šo ar­ba no­ri­mos tor­to iš­vaiz­dos ki­taip neį­ma­no­ma iš­gau­ti, nes ši ma­sė sko­nio ne­su­tei­kia, tik pa­pil­do­mą svo­rį. Esu įsi­ti­ki­nu­si, kad gra­žų tor­tą ga­li­ma pa­da­ry­ti svei­kes­nį, kuo ma­žiau nau­do­jant cuk­ri­nės ma­sės ga­mi­niui deng­ti. Ją pui­kiai pa­kei­čia šo­ko­la­das ar ma­lo­naus sko­nio gla­jai, ku­rie ga­li bū­ti įvai­rių spal­vų. O idea­liai ap­te­pus tor­tą tie­siog grie­ti­nė­le taip pat ga­li­ma iš­gau­ti to­bu­lą iš­vaiz­dą – tai, ži­no­ma, su­dė­tin­giau, nei vis­ką pa­slėp­ti po sto­ru cuk­raus ma­sės sluoks­niu. Ži­no­ma, cuk­ri­nės ma­sės neiš­veng­si lip­dy­da­mas de­ko­ra­ci­jas, per­so­na­žus vai­kiš­kiems tor­tams, gė­les, bet ko­kias fi­gū­rė­les ar ki­taip de­ko­ruo­da­mas tor­tus“, – ga­my­bos su­bti­ly­bė­mis da­li­ja­si de­vy­nių žmo­nių ko­man­dai va­do­vau­jan­ti že­mai­tė Ni­jo­lė An­tu­šie­nė.
Sal­dus sta­las – šven­tės puoš­me­na
Že­mai­čiai yra gur­ma­nai ir ren­ka­si vis iš­skir­ti­nes­nius de­ser­tus, įdo­mius sko­nius, o pa­klaus­ta apie daž­niau­siai už­sa­ko­mą sko­nį Ni­jo­lė su­si­mąs­to, kad tur­būt vie­nin­te­lį po­pu­lia­riau­sią tor­tą iš­skir­ti bū­tų la­bai sun­ku. Skir­tin­gų sko­nių, ku­riuos da­bar ga­li pa­siū­ly­ti klien­tams, – ge­ro­kai per de­šimt, tai­gi klien­tai iš­si­ren­ka pa­tys, kas juos la­biau­siai vi­lio­ja.
Žmo­nės, ruoš­da­mie­si di­des­nei šven­tei, no­ri ne tik įspū­din­go tor­to, bet kar­tu už­sa­ko ir pri­de­rin­tų py­ra­gai­čių, kek­siu­kų, de­ser­tų, no­ri, kad vis­kas bū­tų sko­nin­gai su­de­rin­ta, o sal­dus sta­las – šven­tės puoš­me­na. „Vis daž­niau ten­ka bū­ti at­sa­kin­giems už vi­sus no­ri­mus sal­dė­sius. Džiau­gia­mės, kad nuo praė­ju­sių me­tų klien­tams taip pat ga­li­me pa­siū­ly­ti sti­lin­gą ve­ži­mė­lį, skir­tą de­ser­tams ser­vi­ruo­ti, įvai­rių pa­dėk­lų tor­tams, py­ra­gai­čiams. Juos mie­lai iš­nuo­mo­ja­me ne­bū­ti­nai už­si­sa­kant de­ser­tus iš mū­sų. Taip pat su­lau­kia­me ne­ma­žai pa­gei­da­vi­mų pri­sta­ty­ti tor­tą ar šven­ti­nius kek­siu­kus kaip do­va­ną, – mie­lai su­tin­ka­me. Ši pa­slau­ga la­bai po­pu­lia­ri ir pa­to­gi iš­vy­ku­siems tel­šiš­kiams“, – ple­čia­mo­mis pa­slau­go­mis da­li­ja­si mo­te­ris.
Po­pu­lia­riau­si – vai­kų gim­ta­die­nio tor­tai
Uni­ka­lios puo­šy­bos vie­ne­ti­niai, vi­sa­da švie­ži, įvai­rių sko­nių ir bū­ti­nai iš­ra­din­gai, me­niš­kai ir sti­lin­gai de­ko­ruo­ti tor­tai yra ne­pa­kar­to­ja­mas šven­tės ak­cen­tas. Kaip pa­sa­ko­ja kon­di­te­rė, šiuo me­tu su įspū­din­gais tor­tais šven­čia­mos ne tik ves­tu­vės ir ju­bi­lie­jai, bet ir vai­ku­čio lau­ki­mas, mi­ni­mas pir­ma­sis vai­ko pus­me­tis, pir­ma­sis gim­ta­die­nis.
„Mes kar­tais pa­juo­kau­ja­me, kad esa­me vai­kų no­rų pil­dy­to­jai, nes tur­būt di­džiau­sia da­lis už­sa­ko­mų tor­tų – skir­ti vai­kams, ir ka­žin ar ras­tu­me per­so­na­žų, ku­rių nė­ra te­kę da­ry­ti – tur­būt to­dėl, kad da­bar ypač po­pu­lia­rūs te­mi­niai gim­ta­die­niai. Vai­kų šven­tėms taip pat po­pu­lia­rūs no­ri­ma te­ma­ti­ka de­ko­ruo­ti kek­siu­kai, vai­kų ypač mėgs­ta­mi sau­sai­niai ant pa­ga­liu­ko „po­psiu­kai“. O vi­sų sma­giau­sia yra tai, kad tu­ri­me ne­ma­žai iš­ti­ki­mų klien­tų, ku­rie už­sa­kę tor­tu­ką vai­ko pir­ma­jam gim­ta­die­niui da­bar kar­tu su mu­mis šven­čia jau penk­tą­jį, o kas ir pen­kio­lik­tą­jį“, – džiau­gia­si Ni­jo­lė.

Pa­dė­ka klien­tams ir dar­buo­to­jams
„Iš tik­rų­jų tik da­bar su­si­mąs­čiau: be­veik pu­sę sa­vo gy­ve­ni­mo ati­da­viau sal­du­my­nų vers­lui, tik­rai ne vi­sa­da bu­vo vis­kas leng­va ir pa­pras­ta, ne vie­ne­ri me­tai pra­bė­go be poil­sio ir net bū­ta min­čių, ar ver­ta to­liau tęs­ti… Tik ta­da su­stab­dy­da­vo min­tis apie ne vie­ne­rių me­tų įdir­bį, dar­buo­to­jus, klien­tų lū­kes­čius. Ir da­bar, mums vi­siems ga­na sun­kiu fi­nan­siš­kai lai­ko­tar­piu, su kai­nų šuo­liais, ku­rie neap­len­kė ir mū­sų, ga­liu tik pa­si­džiaug­ti tu­rė­da­ma šau­nių dar­buo­to­jų ko­man­dą, kad bet ka­da ga­liu jais vi­sais pa­si­kliau­ti, ir ži­nau, kad pri­rei­kus ge­rai at­liks ne tik sa­vo, bet ir ma­no dar­bus. Ži­no­ma, di­džiu­lė pa­dė­ka nuo­la­ti­niams ki­lien­tams, ku­rių, džiu­gu, tu­ri­me tik­rai ne­ma­žai. Ti­ki­mės ir to­liau juos džiu­gin­ti, pil­dy­ti jų lū­kes­čius“, – sa­ko bend­ro­vės va­do­vė N. Antušienė.