Atėjo laikas tam, kas miela – juostoms

Telšių rajono Kūlio Daubos kaime ant Gaidžio kalno gyvenanti Regina Nevardauskienė laimės dienas leidžia ausdama.
„Kai viskas padaryta, vaikai ant kojų tvirtai stovintys, artimiausi išlydėti, gyvuliukai užauginti, žemės nudirbtos, lieka tai, kas širdžiai malonu. Gal ne lieka, o tik dabar atėjo laikas tam, kas miela – juostoms“, – teigė audėja.
Aurelija SERVIENĖ
Nepamiršo jaunystėje išmokto amato
Į Kūlio Daubos kaimą R. Nevardauskienė gyventi atsikėlė prieš penkis dešimtmečius. Sodyboje radusi nedideles stakleles, vėl iš naujo ėmėsi jaunystėje išmokto amato – audimo.
Regina pasakojo, kad austi mokėjo jos mama, o ji labai mėgo stebėti šį procesą. Knietėjo mergaitei ir pabandyti, tačiau mama jai drausdavo, esą nemokės, sugadins.
Tačiau noras austi, matyt, buvo toks didelis, kad mamos draudimai Reginos nesustabdė. Šiandien audėjos staklėse gimsta tautinės juostos, kaklaraiščiai, batraiščiai, knygų skirtukai ir kt. Sunku ir besuskaičiuoti, kiek per gyvenimą juostų išausta, išdovanota, papuošta…
Dabar, moteris sako, bepigu tuo užsiimti, kai parduotuvėje apstu įvairiausių siūlų, knygos pilnos raštų, internetas kupinas pamokymų. O anksčiau net siūlų nebuvo galima gauti. Atsimena, jog į kaimą kažkoks vyriškis iš Vilniaus atveždavo siūlų, nepigūs jie buvo.
Prakalbus apie spalvas ir jų derinius, pašnekovė įsitikinusi, jog dėl spalvų niekada negalima ginčytis. Vienam tas patinka, kitam – kitas. Regina atsimenanti jaunystės dienas, kai bernai anuomet po kaklu nešiojo juostas tik baltos ir mėlynos spalvų, nes kitokių siūlų nebuvo.
Išardyti sunkiau, nei išausti
Audžiant juostas reikalingas begalinis atidumas, kruopštumas. Padarius klaidą, galima ją pataisyti, tačiau šis procesas sudėtingas. Išardyti esą yra gerokai sunkiau, nei išausti. Todėl reikia stengtis klaidų nedaryti.
Šiandien R. Nevardauskienė likusi viena, tad audimas jai malonus užsiėmimas. Kai tik turi laiko ir noro, tuoj sėdasi prie staklių. Artimieji jai parūpina visokiausių siūlų, knygų, tačiau audėja šmaikštauja, jog esanti jau sena ir tų šiuolaikiškų raštų nebesuprantanti. O bėgant metams nemažai raštų prisikaupė ir jos atmintyje, tad į pavyzdį retai akį užmeta.
Metai bėga… R. Nevardauskienė viliasi, jog šeimoje atsiras norinčių, kam ji galės perduoti savo audimo paslaptis.
Nuo staklių prie jurginų
Kai ateina pavasaris, audėja savo stakleles padeda į šoną ir išeina auginti jurginų. Jų turi apie 150 rūšių, o kažkada kolekcija siekė net 200. Apgailestauja Regina, jog nebeturinti sveikatos jų išrūšiuoti pagal veisles, tad dabar jau viskas susimaišė ir auga bendrai.