Lietuvos Respublikos Seimas 2019-uosius paskelbė Žemaitijos metais. Kiekvienas jubiliejus skatina atsigręžti į praeitį, apmąstyti dabartį ir nubrėžti ateities gaires.
Janina BUCEVIČĖ
Žemaičių muziejus „Alka“
XI–XII a. aktyviausi ir karingiausi iš baltų genčių buvo kuršiai, o XII a. pabaigoje, nusilpus Kijevo Rusios kunigaikštystei, į rusėnų žemes prasidėjo lietuvių karo žygiai, vakarų kryptimi – žemaičių.
Istoriografijoje jau seniai pastebėta žemaičių visuomenės raidos specifika, lyginant su Lietuvos valstybės teritorijos pagrindą XIII a. sudariusių genčių ir žemių visuomenėmis. Istorikas Eugenijus Saviščevas, analizuodamas XIII–XVIII a. Žemaitijos savivaldą, pažymėjo, kad XIII a. pirmojoje pusėje žemaičių visuomenė buvo nevienalytė, gentinio pobūdžio, kuri nebuvo integruota į Lietuvos valstybę. Žemaičių kunigaikščių sluoksnis formavosi lėčiau nei pas lietuvius, buvo būdingesni keleto vyresniųjų atstovaujami federaciniai junginiai su gana politiškai aktyvia žemaičių aristokratija. O iškilus vokiečių ordinų grėsmei žemaičių diduomenė ieškojo jungties su gretimomis gentimis ir valstybėmis kariniam bendradarbiavimui. Karo grėsmė lėmė naujo jungiančio tapatumo tarp žemaičių, kuršių, žiemgalių ir skalvių formavimąsi, kurio esmė – savais suvokiami baltai, pagonys, o svetimais – ne tik Vokiečių ordinas, bet ir lietuviai. Tačiau ar tikrai XIII a. antrojoje pusėje žemaičiai ir jų įtaką patiriančiose teritorijose, kuriose gyveno ar atsikėlė kuršiai, žemgaliai ir skalviai, besiformuojanti visuomenė buvo susipriešinusi su lietuviais?
Iš vienos pusės matome, kad XIII a. žemaičių gyvenamose teritorijose buvo susiklosčiusi margesnė nei Lietuvoje, su didesne fragmentacija visuomenė. Tačiau, anot istoriko Zenono Ivinskio, apie 1219 m. Žemaitijos teritorija buvo atitekusi dviejų kunigaikščių įtakai: vakarinė dalis – Vykintui, o rytinė – Erdvilui (Gerdvilui). O tai rodo buvus Žemaičiuose aukšto lygio centralizaciją. Taigi nebesutampa pagrindinės žemaičių visuomenės XIII a. pradžioje tendencijos: fragmentacija ir centralizacija. Istorikė Inga Baranauskienė, bandydama išspręsti šią dilemą, išplėtė 1219 m. sutartį pasirašiusių žemaičių kunigaikščių būrį, žemaičiams priskirdama ne tik Vykintą su Gedvilu (Erdvilu), bet ir Ruškaičius bei Bulionius. Todėl dar kartą paskaitykime prof. Edvardo Gudavičiaus išverstą garsųjį 1219 m. įrašą Voluinės metraštyje: „Dievui liepus atsiuntė Lietuvos kunigaikščiai didžiajai kunigaikštienei Romanienei ir Danieliui bei Bazilkui taiką suteikdami. O lietuvių kunigaikščių vardai buvo: štai vyresnieji – Živinbudas, Daujotas, Dausprungas, jo brolis Mindaugas, Daujoto brolis Viligaila; o žemaičių kunigaikščiai – Gedvilas, Vykintas; o Ruškaičių – Kintibudas, Vembutas, Butautas, Vyžeikis ir jo sūnus Velžys, Kitenis, Plikienė; o štai Bulioniai – Vismantas, jį gi nužudė Mindaugas ir jo žmoną pasiėmė, ir jo brolius užmušė – Gedvilą, Sprudeikį; o štai kunigaikščiai iš Deltuvos – Juodikis, Buteikis, Bikšys, Lygeikis. Šieji visi suteikė taiką kunigaikščiui Danieliui ir Bazilkui, ir buvo žemė rami.“ Taika ir sutarties pasirašymu suinteresuotoji pusė buvo Haličo-Voluinės kunigaikštija, kuri sudarė sutartį su bendros idėjos jungiamomis lietuvių, žemaičių ir deltuviškių kunigaikščių atstovaujamomis visuomenėmis. Dar matome gausų ir Lietuvos kunigaikščių, tarp jų ir vyresniųjų, būrį, o tarp Lietuvos ir žemaičių, o galbūt ir Deltuvos kunigaikščių galima įžvelgti giminines jungtis.
Istoriografijoje seniai yra žinoma Vykinto giminystė su Dausprungu, už kurio buvo ištekėjusi Vykinto sesuo. Be to, istoriografijoje pasigirsta pamąstymų apie galimą Gedvilo giminystę su Dausprungu ir Mindaugu – svarstoma pastarųjų sesers vedybų su Gedvilu galimybė. O, anot istoriko kun. Juozapo Stakausko, Lengvenis galbūt buvo Gedvilo sūnus, Treniota – Lengvenio brolis ar pusbrolis. Lengvenio valdos lokalizuojamos aplink Nalšią ir Upytę. Bulioniai giminiavosi su Nalšios kunigaikščiu Daumantu, nes Vismanto žmona Morta ir Nalšios Daumanto žmona buvo seserys. Taigi tarp Lietuvos, žemaičių ir Deltuvos kunigaikščių buvo susidariusios giminystės jungtys. Tik kyla klausimas: kada – prieš ar po 1219 m. – šios jungtys atsirado? Deja, trūksta istorijos šaltinių. Galime tik daryti išvadą, kad teritoriškai gana nutolę įtakingi kunigaikščiai XIII a. pirmojoje pusėje giminiavosi tarpusavyje, kas sudarė sąlygas platesnei baltų genčių ir žemių integracijai.
Bet grįžkime prie žemaičių kunigaikščių. Ruškaičiai ir Bulioniai lokalizuojami Upytės ir Šiaulių žemėse, o Vykinto valdos – Laukuvos, Tverų žemėse. Istorikas Vacys Vaivada atkreipė dėmesį į hidronimų ir piliakalnių pavadinimų sąšauką. Netoli Tverų telkšo Ruškio ežeras, o tarp jo ir Lūksto ežero stūkso Vembūtų piliakalnis. O tarp pasirašiusių sutartį Ruškaičių minimas ir Vembutas. Kreipiant dėmesį į Mindaugo nužudytus Bulionius, tarp jų minimas ir Sprudeikis. Netoli Varnių, prie Pavandenės, yra įspūdingas Sprūdės piliakalnis, o netoli Laukuvos – didingas Bilionių piliakalnis. Tad Varnių, Tverų, Laukuvos apylinkėse matome 1219 m. sutartyje minimų kunigaikščių iš Ruškaičių ir Bulionių koncentraciją. O šios apylinkės beveik tapačios vėlesnei Medininkų žemei. Vidaus karo metu XIII a. viduryje Bulionių kunigaikščiai kovėsi ir žuvo ne Mindaugo, o Tautvilo ir Vykinto pusėje. Tai išplečia žemaičių kunigaikščių ratą ir teritorijas, bet paneigia buvus aukšto lygio centralizaciją Žemaitijoje XIII a. antrajame dešimtmetyje ir neprieštarauja istoriografinei nuostatai į Žemaitijos politinį gyvenimą įkomponuoti ir smulkesnius kilminguosius. O glaudūs giminystės ryšiai rodo poslinkius ir Žemaičių visuomenėje, sudariusius sąlygas plataus masto konsolidavimosi ir centralizavimo galimybėms, kas rodo, kad XIII a. antrajame–ketvirtajame dešimtmetyje ryškios priešpriešos tarp lietuvių ir žemaičių nebuvo.
Bus daugiau…
Loading ...
