Telšiuose gimusi ir užaugusi muzikantė, pianistė Agnė Živatkauskaitė šiandien yra žinoma savo srities profesionalė, koncertuojanti įvairiose šalyse. Šiuo metu telšiškė gyvena, studijuoja ir daugiausiai koncertuoja Danijoje. Ji – Tarptautinio džiazo muzikos trio „The JAR“ narė.
Mergina prisipažino, jog mokykloje aplinka ją spaudė priimti „logišką“ sprendimą dėl ateities, manė turinti tapti statybų inžiniere. Tačiau muzika visada keliavo šalia ir tapo jos gyvenimo dalimi. „Aš tikiu, kad jeigu širdis šaukia, jos reikia klausyti“, – įsitikinusi Agnė. O galimybę būti tarptautinėje aplinkoje vadina stimulu žvelgti į karjeros galimybes plačiau.
Aurelija SERVIENĖ
– Koks buvo Jūsų gyvenimas Telšiuose?
– Mano gyvenimas Telšiuose buvo labai spalvotas, ieškojau savęs daugelyje skirtingų sričių: kaip Telšių Žemaitės gimnazijos mokinių prezidentė kandidatavau į Lietuvos mokinių parlamentą, į kurį patekusi pažindinausi su Lietuvos švietimo politika, mokiausi būti politiškai iniciatyvi; kaip Telšių rajono mokinių parlamento narė dalyvavau organizuojant Telšių miesto mokinių laisvalaikio ir kultūrinį užimtumą. Ir, žinoma, buvo muzika – dažnai teko pasirodyti scenoje skirtinguose muzikiniuose sąstatuose bei su skirtingais instrumentais.
– Papasakokite apie muzikinio kelio pradžią?
– Mano muzikos pažinimo kelias prasidėjo nuo 3–4 metų amžiaus tuometiniame popchore „Linksmuoliai“. Galų gale, būdama 7 m., pradėjau lankyti Telšių muzikos mokyklą ir mokytis muzikavimo pianinu. Mano mama Daiva Živatkauskienė jau kelis dešimtmečius yra pianino mokytoja, tad pianino garsai buvo artimi nuo pat mažumės, kadangi mama dažnai muzikuodavo namie. Mano pirmoji ir ilgametė mokytoja tuo metu buvo Asta Radzienė. Jos atkaklumu, užsispyrimu ir aukojant daug laiko, esu savo profesiniame kelyje. Taip pat teko būti Stepono Pikioto saksofono klasės auklėtine. Jo dėka mano muzikinis pasaulis tuo metu buvo papildomas ir ritminės muzikos garsais.
– Kur likimas Jus nubloškė po vidurinės mokyklos, kokias studijas pasirinkote, ar taip ir buvote suplanavusi, ar viskas pasisuko kitokia linkme?
– Po vidurinės mokyklos išsišokau iš savo kartos pasiimdama „gap year“, t. y. nestojau į jokį universitetą. 10–11 klasėse karštai tikėjau, kad turiu tapti statybų inžiniere. Tiek tikslieji, tiek humanitariniai mokslai man sekėsi gerai, tad aplinka spaudė priimti „logišką“ sprendimą dėl ateities. Tuo metu atrodė, kad muziką padėjau į šoną, tačiau ji pati vis sugrįždavo pas mane skirtingomis formomis: šokio ir gyvos muzikos spektakliu „Tikėk“ (kurta drauge su Goda Žukauskaite ir Jonu Urvakiu), su gyvos muzikos grupe „The Light Band“, o galų gale – ir savo kūrybos dainomis. Tad paskutiniais gimnazijos metais nusprendžiau leisti sau pabandyti sekti muzikos, meno keliu. Taip atsirado ir kelerius metus gyvavęs judėjimas „Banditizmas“ su dviem kasmetiniais meno festivaliais „Banditfest“ ir projektu „Bandit Acoustics“.
Per „laisvus metus“ pradėjau džiazo muzikos studijas Klaipėdoje su pianistu Sauliumi Šiaučiuliu, pratęsiau Vilniuje su Sigitu Giedraičiu ir galų gale pastarojo dėka įstojau į Vilniaus kolegijos Ritminės muzikos katedrą. Čia pradėjau džiazo fortepijono studijas su Andreju Polevikovu. Lietuvoje studijavau metus su puse, po to išvykau tęsti studijų į Danijos karališkąją muzikos akademiją Aalborg‘e, kur šį pavasarį įgysiu bakalauro laipsnį bei ateinančius dvejus metus tęsiu magistro studijas.
– Ką veikiate šiandien? Kokie žmonės Jus supa?
– Kaip minėjau, šiuo metu studijuoju Danijoje. Čia koncertuoju, vystau pedagoginę veiklą, kuriu muziką. Studijuodama esu apsupta skirtingų žmonių, sekančių skirtingomis muzikos karjeros kryptimis. Tokia aplinka nestokoja turtinti pasaulio suvokimo bei muzikos verslo pažinimo. Galimybė būti tarptautinėje aplinkoje taip pat suteikia daug stimulo žvelgti į karjeros galimybes plačiau.
– Kokią muziką atliekate, kas Jums mieliausia širdžiai?
Daugiausiai atlieku modernią džiazo muziką, kurioje pinasi įvairiausi muzikos stiliai. Artimiausiu metu drauge su danų elektroninės muzikos prodiuseriu pristatysime ir elektroninės akustinės muzikos projektą. Jame būsiu atpažįstama su Agnus Dei pseudonimu. Man tai bus naujos kūrybinės erdvės išbandymas.
– Ar smagu gyventi nuolat lydimai muzikos, koks yra muzikanto kelias?
– Manau, kad, kaip ir bet koks profesinis kelias, manasis verčia tobulėti kaip žmogui. Juolab kai tiek daug laiko tenka praleisti vienai su instrumentu. Tad, žinoma, pasitaiko visokių dienų. Tačiau kiekvienos dienos pabaigoje nekyla nei vienos abejonės dėl to, ar esu savo srityje ir ar tikrai darau tai, ką noriu daryti.
Šiais laikais muzikanto kelias darosi labai painus, pilnas daugybės pasirinkimų. Keičiantis muzikos prieinamumo situacijai, drauge su ekonominiais bei vartotojiškais pokyčiais turi keistis ir muzikantas. Manau, kad menininko specialybė netenka romantikos, o tampa verslumo įgūdžių konkursu. Nevertinu to nei neigiamai, nei teigiamai. Taip tiesiog yra, ir mums, muzikantams, reikia su tuo tvarkytis atitinkamai.
– Ar kuriate savo muziką, ar atliekate kitų kompozitorių kūrinius?
– Atlieku tiek kitų kompozitorių sukurtą muziką, tiek ir savo.
– Pabandykite pasvarstyti: jei ne muzika, kokiu keliu būtumėte pasukusi?
– Švietimas ir kultūra yra labiausiai mane intriguojančios temos, tad vienu ar kitu atveju būčiau buvusi čia.
– Kur koncertuojate, kokių apdovanojimų esate pelniusi? Kas šiandien yra Jūsų komandoje?
– Šiuo metu daugiausiai tenka koncertuoti Danijoje, spalio mėnesį su „The JAR Trio“ teko sėkmingai pakoncertuoti ir Lietuvoje. Trio planuose – rudenį vėl vykti į koncertinį turą Danijoje, Čekijoje, Estijoje, Latvijoje ir, žinoma, Lietuvoje. Šis kol kas yra vienas pagrindinių mano projektų. Mes trise tapome darnia komanda – gera drauge dirbti. Kontrabosininkas Jan Sedlak yra iš Čekijos, o būgnininkas Rasmus Frandsen Mellemgaard – iš Danijos.
Tikriausiai Lietuvoje tapsiu dažnesniu svečiu – atėjo laikas, kai galiu pradėti dalintis savo muzika bei profesine patirtimi gimtinėje.
– Ką pasakytumėte jaunimui, kuris renkasi muzikanto kelią, ragintumėte jį ar stabdytumėte?
– Muzika, kaip ir kiti amatai bei sportas, reikalauja didžiulės dedikacijos. Aš tikiu, kad jeigu širdis šaukia, jos reikia klausyti. Širdies klausantis žmogus imasi veiksmų, o veiksmas turi atoveiksmį, kuris realizuojasi tikslų bei planų įgyvendinimu.
– Kokie prisiminimai apie Telšius, ar dažnai čia parvažiuojate?
– Telšiai yra mažas, bet jaukus miestas, kuris padovanojo man brangiausius draugus bei įdomiausius bendraminčius. Esu labai laiminga, kad miesto galimybių dydis netapo kliūtimi siekti savų tikslų. Telšiuose pabuvoju porą kartų per metus, lankydama šeimą. Bet tikiuosi, kad ateityje turėsiu daugiau ir profesinių priežasčių lankytis savo gimtajame mieste.
Loading ...
