Yla iš maišo pati išlenda, arba Įspūdžiai iš Gedulo ir vilties minėjimo

Gera ir gražu, kai prisimenama mūsų šalies istorija, šlovinga praeitis, tremtys, partizanų kovos, sausio 13-osios įvykiai. Kalbama per visus garsiakalbius, plačiai rašoma, kaip svarbu istoriją ir įvykius perduoti mūsų ateinančioms kartoms. Šiųmetė Gedulo ir vilties diena Telšiuose parodė visai ką kitą – kad visa tai beveik niekam neįdomu, išskyrus dar esantiems tremtiniams, jų giminėms ir šiaip žmonėms, kurie dar kažką jaučia mūsų tautos praeičiai ir, žinoma, ateičiai. Į šv. Mišias Mažojoje bažnytėlėje susirinko būrelis buvusių tremtinių, gerai, kad dar atėjo meras, dalyvavo šauliai, o kur mokyklos, Savivaldybės administracijos darbuotojai ir t.t. Skelbiamos įvairios švietimo programos, jaunimo auklėjimas pilietine-patriotine dvasia, gyvos istorijos pamokos ir pan.
Labai gražu, žinoma, ir to reikia, kai rajono valdžia giriasi, kaip gražina Telšius ir rajoną, kaip jie rūpinasi miesto ir rajono gyventojais, bet šiųmetė Gedulo ir vilties diena (ir kituose renginiuose ne kas gražiau) rodo ką kitą: ko gero, nei ta praeitis, nei šiandienos žmonių problemos mūsų valdžiai nelabai jau rūpi. Visi tie „rūpesčiai“ yra tam, kad prieš rinkimus pasirinktų balsų, ar šiaip pasipuikuotų, esą koks aš geras. Bet, kaip sakoma, yla anksčiau ar vėliau iš maišo išlenda pati…
Tų žmonių, kurie buvo tremiami, žuvo miškuose, prie televizijos bokšto, dėka šiandien turime nepriklausomą Lietuvą. Tai jų dėka šiandien ir tie patys švietimo, kultūros, vykdomosios valdžios valdininkai turi einamas pareigas, užima atsakingus postus, bet, kaip dažnai pas mus nutinka, pamirštama, kas jiems suteikė tą galimybę.
Nors trumpam įsivaizduokime, kad į šventes, minėjimus ateina visa Savivaldybės administracija, švietimo, kultūros darbuotojai! Susidarytų vos ne tūkstantinė minia ir tai būtų pats geriausias pavyzdys visai visuomenei ir išreikšta padėka tiems žmonėms, kurie paaukojo savo gyvybes, kentė Sibiro šalčius, vargus.
O kas dabar? Vien kalbos, gražūs straipsniai ir t.t., bet čia jau, matyt, tokia žmonių prigimtis, o gal per trumpa atmintis. Padarytą gerą labai jau greitai pamirštame.
Pagarbiai Vaclovas RINGYS