Pašventintas kryžius Augustinavičių giminei

Mykolas ir Ona Augustinavičiai 

Mūsų tėvai Mykolas Augustinavičius ir Ona Arlauskaitė buvo kilę iš Gegrėnų kaimo. Tėvai apsigyveno Žemaičių Kalvarijoje. Ūkininkavo. Augome didelėje šeimoje. Buvome 10 vaikų. Turėjau 6 brolius ir 3 seseris.

Per Pirmąjį pasaulinį karą mūsų šeima pasitraukė į Rusiją, Rževo miestą. Ten mirė ir palaidotas vienas mūsų brolis. Pasibaigus karui, grįžome į Žemaičių Kalvariją. Tėvai išsinuomojo 60 dešimtinių popo ūkį. Grįžome iš Rusijos 1918 m. rugpjūčio mėn., o rugsėjo mėn. išvežė mus penkis tėvas į Telšius mokytis. Tuomet buvo ką tik įkurta vyskupo Valančiaus gimnazija.

Mus tris vyresniuosius – Kazimierą, Petrą ir Paulių – priėmė į gimnaziją. Juozas ir Jonas buvo dar maži ir gimnaziją tik taip lankė. Vėliau visi išėjome į mokslus. Man buvo 10 metų, todėl priėmė į trečią klasę. Mūsų klasėje buvo įvairaus amžiaus moksleivių. Vienas turėjo net 28-erius metus. Mokėsi generolo Plechavičiaus broliai (Plechavičių buvo 5 broliai ir 2 seserys). Mano klasėje mokėsi būsimasis chirurgas Leonardas Plechavičius (dailininkės Z. Lisieckaitės-Plechavičienės vyras). Jis sėdėjo suole prieš mane.

Gimnazijoje mokytojavo įvairūs mokytojai. Surinko tokius, kurie sugebėjo. Mokytojavo teisėjas, jo žmona. Dėstė J. Perkovskis. Vėliau Paulius su juo labai susidraugavo, dažnai eidavo į Džiuginėnus. Piešimą dėstė S. Sidabras. Vėliau lenkas dailininkas, kurio pavardės nebeprisimenu. Jis atnešdavo mums piešti kaštono lapų.

Gimnaziją baigiau 1928 m. Tais pačiais metais su Pauliumi išvykome į Kauną. Jis – į meno mokyklą, o aš – į universitetą, Ekonomikos fakultetą. Kartu nuomojomės kambarį. Paulius naktimis piešdavo įvairias reklamas.

Baigęs mokyklą, gavo 350 litų stipendiją ir išvažiavo į Paryžių studijuoti. Paryžiuje studijavo grafikos ir spaudos meną aukštojoje valstybinėje meno mokykloje pas prof. Mareel Magne ir prof. Jacgues Beltrand. Grįžo iš Paryžiaus su diplomu, buvo paskirtas dėstyti Kauno meno mokykloje ir iki karo dėstė.

Buvo vedęs Maironio sesers dukrą Danutę Lipčiutę. Ji buvo poetė, daug rašė. Susituokė Paryžiuje. Turėjo 6 vaikus. Vyriausia jų dukra Rasa gimė Paryžiuje. Lietuvoje gimė Jurgis ir Džiugas. Pauliui labai patiko Džiugo kalnas, todėl ir sūnų taip pavadino. Vokietijoje jiems gimė Saulius ir Jonas, tačiau ten numirė. Amerikoje gimė Rūta.

Paulius labai mėgo fotografuoti. Turėjo daug fotografijų, raižinių. Grįžę iš Sibiro, nieko neberadome.

Draugavo su Pranu Geniu. Kartu rinko eksponatus. Paulius turėjo motociklą, todėl dienomis važiuodavo į žvalgybą žiūrėti, kur yra skulptūrėlių, o paskui naktimis kartu su Pranu Geniu vykdavo parsivežti. Dieną tokio darbo dirbti negalėjo. Davatkos būtų rožančiais užplakusios. Paulius ne kartą P. Genį ant rankų nešė į vežimėlį. Porą metų taip darbavosi. P. Genys buvo labai darbštus, važinėjo po kaimus, rinko aukas statybai. Aplankė visus Žemaitijos darbininkus. Mūsų tėvas padėjo statyti muziejų. Dovanojo medienos, turėjome lentpjūvę, muziejui davėme išpjautas lentas. P. Genys buvo gabus. Rašė eilėraščius. Parašė poemą apie Staliną.

1920 m. tėvai išsinuomojo vandens malūną Sedoje. Ten turėjo vilnų verpyklą, karšyklą, lentpjūvę. Malūne buvo labai geri valcai. 1927 m. tėvai persikėlė į Telšius, nes Plechavičius, kaip Vyties kryžiaus kavalierius, tą malūną atėmė iš tėvo. 1923 m., gyvendamas Sedoje, tėvas paėmė koncesiją iš valdžios ir pastatė elektrinę Telšiuose. Spalio mėnesį ji pradėjo veikti.

Su broliu iš pradžių Telšiuose nuomojomės kambarį. Tėvai maistą atveždavo, o paskui pastatė iš lentų su izoliacine medžiaga namelį ir ten gyvenome. Tėvelis gyveno Sedoje iki 1927 m. Aš turėjau prižiūrėti elektrinę. Fabriką pradėjome statyti 1930 m., klijavome po truputėlį ir pastatėme bolševikams.

Dirbau prie jo statybos, vėliau buhalterijoje. Buhalterijoje buvo 4 žmonės. Gaminome lininius, vėliau medvilninius audinius. Buvo sunkūs laikai, nebuvo specialistų. Pirma patiems reikėjo išmokti, vėliau mokyti kitus. Kai jau gerai įsikūrėme, dirbo 460 darbininkų.

1940 m. (kai buvo atgautas Vilnius) važiavome į Vilnių. Nuvažiavome iki Jonavos, bet turėjome grįžti, nes Kaune pasirodė bolševikai. Sugrįžome į Telšius. Fabriką atėmė. Su vyriausiuoju broliu dar dirbome. Direktoriumi buvo paskirtas toks Žemžickas. Jis labai žiaurus žmogus buvo. Kalbėjo turgaus aikštėje mitinge, jog išvaikys ir išnaikins visus tuos, kurie ką nors turi.

Bet direktoriavo jis neilgai. „Trimite“ pasirodė straipsnis. Buvo aprašyta, kad jis buvo Lietuvos kareivis ir susirėmė su bolševikais. Kulkosvaidžiai buvo aušinami vandeniu. Žemžickas ėjo parnešti vandens ir turėjo susišaudyti su bolševikais.

Kažkas pranešė apie tą straipsnį ir jį iš direktorių išmetė.