
Tėvo dienos proga Telšių miesto garbės piliečio, juvelyro Alfredo Jonušo žemaičių-kinų-japonų sodyboje atidaryta paroda, skirta jo a. a. tėvui Pranui Jonušui atminti. P. Jonušas garsėjo savo neeiliniais techniniais gabumais, kruopštumu, visą gyvenimą bandė sukurti amžiną variklį.
Liepos 6 dieną sukanka lygiai 60 metų, kai žuvo P. Jonušas. Sūnus Alfredas šiai datai paminėti savo sodyboje eksponuoja per šešetą dešimtmečių sukauptus eksponatus, primenančius nepaprastus tėvo gabumus.
Aurelija SERVIENĖ
Pranas Jonušas gimė 1909 m. sausio 10 dieną Gaudikaičių kaime. Šeima vėliau persikėlė į Gadūnavą, ten pat P. Jonušas lankė pradinę mokyklą. Tačiau užbaigti mokslų tėvai jam taip ir neleido, pristatė prie ūkio darbų.
„Tuo pačiu laikotarpiu Gadūnave buvo statoma bažnyčia, ir tėvas, kur buvęs, kur nebuvęs, vis prie tų kalvių būdavo. Tada jis ir pajuto pirmą meilę kalvystei“, – pasakojo A. Jonušas.
Pašnekovas tėvą atsimena kaip itin kruopštų, nekalbų, ramų, labai darbštų, padariusį daug atradimų žmogų.
Kai P. Jonušas savo nagingomis rankomis užsidirbo pinigų, nusipirko žemės sklypą Telšiuose, Muziejaus gatvėje, kur šiandien ir gyvena jo sūnus A. Jonušas. „1938 m. architektas V. Kopylovas suprojektavo mums namą, parodoje eksponuojami būtent šie brėžiniai“, – kalbėjo telšiškis.
Anuomet P. Jonušas svajojo apie didžiulę gamyklą, remonto dirbtuves, varikliams dėjo stūmoklius, šlifavo cilindrus, didžiulė vėjo turbina suko jo metalo stakles – viską pats tėvas buvo sukonstravęs. „Kiemas visada buvęs pilnas įvairios technikos – ėjo didžiulė apyvarta. Kokių tik markių motociklų pas mus nebūdavo. Vienus perka, kitus remontuoja, dar kitus pardavinėja. O kai motociklai baigėsi, prasidėjo automobiliai“, – prisiminimais dalijosi A. Jonušas.
Nuo 1944 m. P. Jonušas dirbo Telšių dailiųjų amatų mokykloje mokytoju instruktoriumi. Nors tebuvo baigęs mokyklos 1,5 skyriaus, tačiau savo darbštumu ir gabumais stebino visus aplinkinius, mokė jaunuolius metalo apdirbimo paslapčių.
Parodoje A. Jonušas eksponuoja techniką, kurią tėvas naudojo pasagoms gaminti. „Buvo toks presas, uždėdavo karštą geležį ir su 0,5 t svarmeniu išmušdavo pasagą. Ko gero, tėvas buvęs vienintelis toks meistras Telšiuose“, – sakė telšiškis.
Tėvui atminti parodoje eksponuojamos įvairios nuotraukos, menančios jo gyvenimą, sukurti atradimai, įvairi technika, liejiniai. Šalia – ir A. Jonušo medalis tėvui, kuriame pavaizduoti jo didžiausi darbai.
A. Jonušas pasakojo, jog tėvas, pasislėpęs nuo mamos, kūrė amžiną variklį, tačiau jam taip ir nepavyko padaryti. Kai šiam pritrūko mokslo žinių ir variklis nustojo suktis, buvo numestas už daržinės. „Mama jį pavadino „gargaru“. O aš dar spėjau surinkti amžinojo variklio likučius ir juos eksponuoju parodoje. Šalia šios ekspozicijos – ir mano darbas: iš sidabro išlietas moters atvaizdas. Tėvas nežinojo, jog moteris yra tas amžinas variklis“, – šmaikštavo vyras.
Kad P. Jonušas buvo kupinas neeilinių sumanymų, rodo ir tai, jog susitaupęs lagaminą pinigų, anuomet iš vokiečių nusipirko siauruką garvežį be ratų ir vikšriniais traktoriais iš Telšių geležinkelio stoties atsivilko jį į namus. Tačiau rusai jį atėmė, kartu konfiskavo ir kitus vyriškio sukurtus įrenginius.
„Tėvas viską dirbo tokiu tikslumu – mikronais. O buvo žmogus nebaigęs jokių mokslų!“ – stebisi sūnus Alfredas.
Šaunuolis A. Jonušas. Daugiau Telšiams tokių tikrų žmonių.
Cia tik laiko klausimas buvo kada viresnelis ka nuzudys.Toki kaip ji reikia grust i kaleima ir kuo giliau.Kai suzinojau kas ivyko ir kas tai padare iskart atsipuciau lengviau.Tik va gaila ,kad jauno vyro givybe.Gaila to jaunelio jis nera agresivus ir kaimas ta zino .Pabaisa yra viresnelis.