
Šiemet rugsėjo mėnesį Telšių kunigų seminarijos propedeutiniame kurse pasiruošimą kunigystei pradės septyni kandidatai iš šešių Lietuvos vyskupijų.
Apie naujus kandidatus, ugdymo procesą, pasiruošimą kunigystei kalbiname Telšių vyskupą Algirdą Jurevičių.
Aurelija SERVIENĖ
– Ar tarp septynių naujų kandidatų yra kilusių iš Telšių rajono?
– Pernai iš Telšių rajono į kunigų seminariją įstojo vienas kandidatas. Šiemet iš Telšių rajono kunigais panoro tapti du kandidatai. Vienas iš jų studijuos propedeutiniame kurse Telšiuose, o kitas nori tapti kariuomenės kapelionu, todėl išvyko į specialiai tam skirtą seminariją Romoje. Šią vasarą jis jau atlieka praktiką Vatikano Šv. Petro bazilikos apsaugoje. Mokslo metai Romoje prasidės tik spalio viduryje.
– Koks studentų amžius? Ar jiems yra keliami kokie reikalavimai?
– Seminaristų amžius kasmet įvairuoja. Šiemet jų amžius – 19–28 metai. Perėję stojimo komisiją seminaristai įsijungia į ugdymo procesą.
– Propedeutinio kurso trukmė? Kokios pagrindinės temos ir disciplinos bus dėstomos šio kurso metu?
– Paruošiamasis kursas trunka vienerius mokslo metus. Pagrindinis tikslas nėra mokslas, todėl skiriama daug dėmesio susitikimams bei bendravimui. Tarp disciplinų yra asmens kultūra, Katalikų Bažnyčios katekizmo pagrindai, dvasinio gyvenimo pagrindai, biblinė išganymo istorija, liturgijos pagrindai, lietuvių kalbos literatūros apžvalga, giedojimas, Bažnyčios mokymo apžvalga. Seminaristai atlieka praktiką „Vilties linijoje“, vaikų dienos centre, lanko kitas socialines įstaigas.
– Kokie yra pagrindiniai tikslai ir uždaviniai šio kurso metu?
– Bažnyčios dokumentai nurodo šiuos pagrindinius tikslus: padėti tvirtus dvasinio gyvenimo pamatus, padėti geriau pažinti save, siekiant asmeninio augimo. Pradedant dvasinį gyvenimą ir siekiant jį brandinti pirmiausia būtina supažindinti seminaristus su malda per sakramentinį gyvenimą, Valandų liturgiją, pažintį su Dievo žodžiu, kuris turi būti laikomas šio kelio siela ir vedliu, per tylą, vidinę maldą ir dvasinį skaitymą.
Be to, šis laikas skiriamas susipažinti su krikščioniškąja doktrina, pateikiant įvadą į ją ir jos sintezę per Katalikų Bažnyčios katekizmo studijas, taip pat skatinant savęs dovanojimo nuostatą per patirtis parapijoje ar karitatyvinėje veikloje. Galiausiai parengiamasis etapas gali taip pat prisidėti prie bendro kultūrinio bei intelektinio kandidato ugdymo.
– Kur jaunuoliai tęs savo studijas po propedeutinio kurso baigimo?
– Baigę propedeutinį kursą seminaristai pradės filosofijos studijas Kauno kunigų seminarijoje.
– Kokie yra pagrindiniai žingsniai, kuriuos jie turės atlikti, kad taptų kunigais?
– Pasiruošimas kunigystei trunka 7–8 metus. Jis susideda iš šių etapų: parengiamasis (propedeutinis), mokinystės (studijuojama filosofija), panašėjimo su Kristumi etapas (studijuojama teologija), pašaukimo sintezės etapas (pastoracinė praktika).
– Kas bus pagrindiniai mokytojai ir ugdytojai šio kurso metu?
– Telšių kunigų seminarija turi rektorių, kurso vadovą, dvasios tėvus, dėstytojus, socialinius partnerius, kurie visi dalyvauja seminaristų ugdymo procese, kurį periodiškai aptaria ir reflektuoja.
– Ar septyni studentai yra pakankamas skaičius šiam kursui?
– Kuo didesnis skaičius, tuo paprasčiau organizuoti ugdymo procesą. Pandemijos metais turėjome du seminaristus, todėl buvo sunkiau, į jų bendruomenės gyvenimą teko įtraukti kitus žmones – dvasininkus ir pasauliečius. Septyni yra ne tik gražus skaičius, bet ir pakankamas ugdymo procesui užtikrinti.
– Kokios priežastys lemia vis mažėjantį studentų skaičių kunigų seminarijose?
– Per pandemiją buvo sunku pasiekti jaunimą, todėl stojančiųjų skaičius krito, o dabar jau keleri metai iš eilės sulaukiama vis daugiau besidominčių kandidatų. Tai lemia gyvėjanti Bažnyčios sielovada ir artimesnis santykis su jaunimu.
– Ar šiais metais seminarijoje bus kokių nors naujovių ar pokyčių?
– Jokie metai nėra tokie patys, nes ateina nauji žmonės su savais lūkesčiais ir sava patirtimi. Naujovių nenumatoma. Kaip ir kasmet, mokslo metų pradžioje vyks trijų dienų piligrimystė pėsčiomis su sunkiomis kuprinėmis, nakvynė miške, maisto gaminimu ant laužo ir kitais seminaristams įprastais dalykais.
O tas, kuris išvyko į specialiai tam skirtą seminariją Romoje ar jau tokia svarbi asmenybė? Įdomu kodėl jam suteiktos ypatingos privilegijos? O kiti bendrakursiai – antros rūšies žmonės ar kaip?