Vis­kas nie­ka­da ne­bū­na pra­ras­ta

Ar ka­da pa­ste­bė­jo­te, kad bū­da­mi pra­stos psi­cho­lo­gi­nės bū­se­nos ne­re­tai jau­čia­te fi­zi­nius kū­no skaus­mus ir simp­to­mus? Taip yra dėl to, kad emo­ci­nę ir fi­zi­nę svei­ka­tą sie­ja tie­sio­gi­nis ry­šys – sme­ge­nys per­duo­da sig­na­lus į kū­ną, to­dėl pra­sta psi­cho­lo­gi­nė būk­lė tu­ri di­džiu­lę įta­ką žmo­gaus fi­zi­nei svei­ka­tai.

Apie tai, ko­dėl daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tys lie­ka­mie­ji on­ko­lo­gi­nių li­gų reiš­ki­niai yra psi­choe­mo­ci­niai ir ko­dėl svar­bus ho­lis­ti­nis po­žiū­ris, kal­ba­mės su gy­dy­to­ja on­ko­lo­ge-che­mo­te­ra­peu­te doc. dr. Si­gi­ta Liut­kaus­kie­ne ir psi­chiat­ru Leo­nu Ka­čins­ku. Jų tei­gi­mu, sta­bi­li emo­ci­nė būk­lė ga­li pa­keis­ti li­gos ei­gą.

Neuž­siim­ki­te sa­vi­diag­nos­ti­ka
Bet ku­ris pa­cien­tas, ly­gi­nant su ki­tu as­me­niu, tu­rin­čiu iden­tiš­ką diag­no­zę, ser­ga skir­tin­gai. Kiek­vie­nam iš jų bū­din­ga in­di­vi­dua­li li­gos ei­ga, ki­to­kie pa­ša­li­niai gy­dy­mo reiš­ki­niai, ku­rie pri­klau­so nuo gy­dy­mo rū­šies ir pa­cien­to in­di­vi­dua­lių sa­vy­bių.
„Bend­ras silp­nu­mas, grei­tas nuo­var­gis, ener­gi­jos trū­ku­mas, ne­paaiš­ki­na­mas iš­se­ki­mas, pra­kai­ta­vi­mas ir svo­rio ki­ti­mas yra sig­na­lai apie or­ga­niz­me vyks­tan­čius pa­vo­jin­gus pro­ce­sus. Tai yra vi­soms lė­ti­nėms li­goms bū­din­gi fi­zi­niai simp­to­mai, bet re­mian­tis vien jais nu­sta­ty­ti li­gos neį­ma­no­ma.
Tai no­riu pa­brėž­ti bū­tent dėl to, kad at­si­ra­dus bet ko­kiam simp­to­mui žmo­nės prie­žas­ties ieš­ko in­ter­ne­te ir re­mia­si ten ras­ta in­for­ma­ci­ja, už­sii­ma sa­vi­diag­nos­ti­ka be iš­sa­mių ty­ri­mų. Tiks­liai simp­to­mų at­si­ra­di­mo prie­žas­čiai nu­sta­ty­ti bū­ti­na pir­miau­sia šei­mos gy­dy­to­jo, o vė­liau gal­būt ir ki­to spe­cia­lis­to kon­sul­ta­ci­ja“, – kal­bė­jo gy­dy­to­ja on­ko­lo­gė-che­mo­te­ra­peu­tė S. Liut­kaus­kie­nė.

Sle­pia tu­ri­mą diag­no­zę

Nuo kas­die­ny­bė­je jau­čia­mos įtam­pos ga­li pa­kil­ti krau­jos­pū­dis, su­pras­tė­ti mie­go ko­ky­bė ar net at­si­ras­ti ne­mi­ga. Pa­si­tai­ko at­ve­jų, kai dėl jau­čia­mo stre­so su­trin­ka žar­ny­no veik­la.
Psi­chiat­ras L. Ka­čins­kas yra įsi­ti­ki­nęs: psi­cho­lo­giš­kai stip­rūs žmo­nės ga­li leng­viau ženg­ti li­gos ke­liu. Dėl šios prie­žas­ties psi­cho­lo­gi­nės svei­ka­tos nu­stum­ti į ant­rą pla­ną ne­ver­tė­tų.
Gy­dy­to­jo nuo­mo­ne, žmo­gus, ku­ris ge­ba lai­ky­tis tin­ka­mu fi­zi­nės ir emo­ci­nės svei­ka­tos ba­lan­su grįs­tos die­not­var­kės, šių pro­ble­mų daž­niau­siai ne­tu­ri. Ne­sant ši­tos tvar­kos, ne­bus ir tei­sin­gos kū­no reak­ci­jos į ap­lin­ką.

Pa­sak psi­chiat­ro, tai yra ge­bė­ji­mas tvar­ky­tis su sa­vi­mi, to­kiu at­ve­ju sa­vos emo­ci­jos pa­de­da iš­lik­ti svei­kes­niam.

„Bū­na, kad iš­si­ty­rę žmo­nės su­ži­no, jog ser­ga. Kar­tais jie to ne­sa­ko sa­vo na­miš­kiams, nes ne­no­ri jų iš­gąs­din­ti ir nu­liū­din­ti. Taip žmo­nės sie­kia kaip įma­no­ma la­biau nu­to­lin­ti fak­to pri­pa­ži­ni­mą pa­čiam sau.

Diag­no­zės ži­no­ji­mas reiš­kia, kad pa­vy­ko ras­ti bė­dą ir pri­tai­ky­ti efek­ty­viau­sius jos spren­di­mo bū­dus“, – kreip­tis pa­gal­bos ra­gi­no L. Ka­čins­kas.
Jis da­li­jo­si ne tik pro­fe­si­nė­mis ži­nio­mis, bet ir as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi, įro­dan­čia, ko­kia svar­bi yra psi­cho­lo­gi­nė svei­ka­ta. Prieš dau­giau nei še­še­rius me­tus L. Ka­čins­kui bu­vo diag­no­zuo­ta on­ko­lo­gi­nė li­ga ir pa­skir­tas ati­tin­ka­mas gy­dy­mo me­to­das. Ži­no­ji­mas, kad jo svei­ka­tos pro­ble­mos yra ras­tos ir spren­džia­mos pro­fe­sio­na­lų, psi­chiat­rui su­tei­kia pa­si­ti­kė­ji­mo sa­vi­mi ir sa­vo jė­go­mis.

Svar­bus tei­sin­gas po­žiū­ris

Re­mian­tis Pa­sau­lio svei­ka­tos or­ga­ni­za­ci­jos duo­me­ni­mis, vė­žys yra ant­ra daž­niau­sia mir­ties prie­žas­tis vi­sa­me pa­sau­ly­je. 2022-ai­siais pa­sau­ly­je bu­vo nu­sta­ty­ta apy­tiks­liai 20 mln. nau­jų vė­žio at­ve­jų, mi­rė 9,7 mln. žmo­nių.

Ne­pai­sant to, L. Ka­čins­kas pa­ste­bi vi­suo­me­nė­je vy­rau­jan­tį įsi­ti­ki­ni­mą, kad on­ko­lo­gi­nės li­gos yra iš­skir­ti­nės. Anot spe­cia­lis­to, apie on­ko­lo­gi­nes li­gas su­for­muo­ta stig­ma yra ne­tei­sin­ga.

„Slo­ga taip pat ga­li bū­ti mir­ti­na li­ga. Iš­si­vys­tęs si­nu­si­tas ga­li komp­li­kuo­tis į sep­sį ir žmo­gus ga­li mir­ti. Svar­bu, koks yra as­mens po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą“, – dės­tė pa­šne­ko­vas.
Psi­chiat­ras ti­ki­no: bū­ti­na for­muo­ti žmo­gaus ge­bė­ji­mą su­vok­ti si­tua­ci­ją tei­sin­gai.

„Ne­re­tai, užuo­t džiau­gę­sis, kad pa­vy­ko pa­skir­ti gy­dy­mą, žmo­gus iš­si­gąs­ta dėl ry­to­jaus ir įti­ki­na sa­ve, kad jam li­ko gy­ven­ti la­bai ma­žai lai­ko“, – sa­kė psi­chiat­ras.
Dėl šios prie­žas­ties daž­niau­siai pa­si­tai­kan­tys lie­ka­mie­ji on­ko­lo­gi­nių li­gų reiš­ki­niai ir yra psi­choe­mo­ci­niai. Tai ga­li bū­ti ne­ri­mas dėl sa­vo atei­ties, ku­ris pa­si­reiš­kia pa­kar­to­ti­nio su­si­rgi­mo bai­me, ir ne­ri­mas dėl vai­kų bei ki­tų ar­ti­mų­jų atei­ties. Vi­sa tai ga­li su­kel­ti rim­tes­nių psi­cho­so­ma­ti­nių būk­lės su­tri­ki­mų, pa­vyz­džiui, ne­mi­gą, dep­re­si­ją, pa­ni­kos ata­kas ar kt.

Fi­zi­nis simp­to­mas nė­ra li­gos diag­no­zė

Di­džiau­sias fi­zi­nės ir emo­ci­nės svei­ka­tos, jė­gų nuo­kry­tis jau­čia­mas or­ga­niz­me iš­pli­tus pik­ty­bi­niam na­vi­kui. Ta­čiau S. Liut­kaus­kie­nė už­tik­ri­no – nė­ra nė vie­no fi­zi­nio simp­to­mo, ku­riuo re­mian­tis bū­tų ga­li­ma tiks­liai diag­no­zuo­ti pik­ty­bi­nę on­ko­lo­gi­nę li­gą be iš­sa­mių ty­ri­mų.

„Psi­choe­mo­ci­nis at­si­sta­ty­mas ir fi­zi­nė li­gos rea­bi­li­ta­ci­ja bus nee­fek­ty­vi, jei­gu pa­ts pa­cien­tas ne­no­rės pa­sveik­ti. Prak­ti­ko­je pa­si­tai­ko ne­ma­to­mų ar ne­ži­no­mų fi­zi­nės ir psi­chi­nės svei­ka­tos dir­gik­lių, ku­rie ne­lei­džia pa­cien­tui iki ga­lo at­si­ties­ti po per­si­rgtos li­gos“, – ak­cen­ta­vo S. Liut­kaus­kie­nė.

Po on­ko­lo­gi­nės li­gos gy­dy­mo pro­ce­so bū­din­gas grei­tas nuo­var­gis, kon­cent­ra­ci­jos sto­ka, at­min­ties su­tri­ki­mai, dan­tų būk­lės pa­blo­gė­ji­mas, ga­lū­nių tir­pi­mas ar ki­ti vė­ly­vie­ji gy­dy­mo pa­ša­li­niai reiš­ki­niai.

Pa­sak on­ko­lo­gės, pa­svei­ku­sio nuo on­ko­lo­gi­nės li­gos pa­cien­to fi­zi­nis ak­ty­vu­mas ne­tu­rė­tų skir­tis nuo ne­si­rgu­sio as­mens, ne­bent yra pa­žeis­tos tam tik­ros or­ga­niz­mo sis­te­mos. At­siž­velg­da­mas į gy­vy­bi­nius pa­ra­met­rus, fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo spe­cia­lis­tas tu­rė­tų pa­rink­ti tin­ka­mus pra­ti­mus.

„On­ko­lo­gi­niams pa­cien­tams bū­ti­nas in­ten­sy­vus at­si­sta­ty­mas, pa­si­tel­kiant fi­zi­nį krū­vį, ki­ne­zi­te­ra­pi­jos ar ma­sa­žo pro­ce­dū­ras. Bend­ri­nis fi­zi­nis at­si­sta­ty­mas yra neį­ma­no­mas be psi­choe­mo­ci­nio at­si­sta­ty­mo“, – psi­cho­lo­gi­nės svei­ka­tos svar­bą ak­cen­ta­vo che­mo­te­ra­peu­tė.

Pa­mirš­ta­me gy­ven­ti šia die­na

Anot psi­chiat­ro L. Ka­čins­ko, sta­bi­li psi­cho­lo­gi­nė būk­lė ga­li pa­keis­ti li­gos ei­gą ir tai ne­prik­lau­so nuo as­mens am­žiaus. Svar­biau­sia, kad žmo­gus tu­rė­tų su­vo­ki­mą apie jam rei­ka­lin­gą komp­lek­si­nę pa­gal­bą ir ho­lis­ti­nį po­žiū­rį.

„Žmo­gaus va­lio­je yra mė­gau­tis šia die­na. Džiaug­tis pa­ma­čius švie­čian­čią sau­lę, mė­gau­tis po­kal­biais su ar­ti­mais ir ne­pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis, ska­niu mais­tu ir ko­ky­biš­ku poil­siu. Mes ne­mo­ka­me džiaug­tis smulk­me­no­mis, ir stai­ga vie­na smulk­me­na ap­ver­čia mū­sų gy­ve­ni­mą aukš­tyn ko­jo­mis. Ne­leis­ki­te tam įvyk­ti“, – sa­kė jau tris­de­šimt aš­tuo­ne­rių me­tų pa­tir­tį tu­rin­tis psi­chiat­ras.

Jo nuo­mo­ne, žmo­nės gy­ve­na tu­rė­da­mi neį­ti­kė­ti­nų lū­kes­čių nu­gy­ven­ti 100 me­tų ir pa­mirš­ta gy­ven­ti šia die­na, tar­si ry­to­jus neeg­zis­tuo­tų.

„Daž­niau­siai fi­zi­nės svei­ka­tos su­tri­ki­mai bū­na lai­ki­ni. Bū­ti­na iš­lik­ti ak­ty­viems, už­siim­ti sau ma­lo­nia veik­la ir mė­gau­tis gy­ve­ni­mu, nes jis tę­sia­si“, – pri­dū­rė S. Liut­kaus­kie­nė.

Ser­gan­tys on­ko­lo­gi­nė­mis li­go­mis kvie­čia­mi kreip­tis į Pa­gal­bos on­ko­lo­gi­niams li­go­niams aso­cia­ci­ją (PO­LA), o jau­čiant ne­ri­mą ke­lian­čius simp­to­mus – kon­sul­tuo­tis su šei­mos gy­dy­to­ju.