S. Kasparavičius: Jeigu tau sako, kad esi tikras žemaitis, tai už tave tvirtesnis tik Viešpats Dievas

Parašė:  2012-12-03
Praėjusią savaitę 24-ąjį gimtadienį šventė Žemaičių kultūros draugija. Beveik ketvirtį amžiaus gyvuojanti organizacija šiandien turi įsteigusi 25 skyrius visoje Lietuvoje. Nuo pat 1988 m. lapkričio 26 d., kada pusšimtis Žemaitijos ateitimi susirūpinusių žemaičių įkūrė draugiją, jai vadovauja buvęs Žemaičių muziejaus „Alka“ direktorius, užkietėjęs žemaitis Stasys Kasparavičius.

Praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje prasidėjęs Tautinis atgimimas iš pat pradžių itin ryškus ir savitas buvo Žemaitijoje. Jį inicijavo ir jam vadovavo šiame krašte gyvenantys, iš Žemaitijos kilę ir ryšių su ja nenutraukę meno, mokslo ir kultūros darbuotojai. 1987 m. įvyko pirmoji Varnių konferencija, skirta Biržulio ežero baseino tyrinėjimo dešimtmečiui. Minėtoje konferencijoje pirmą kartą viešai buvo išsakyta mintis, kad reikėtų burtis į Žemaičių kultūros draugiją. Šią idėją konferencijoje kėlė Vaclovas Vaivada ir istorikas Antanas Kulakauskas. 1988 m. lapkričio 26 dieną Telšiuose, Žemaičių muziejuje „Alka“, susirinko 46 Žemaitijos krašto kultūriniu palikimu, jos dabartimi ir ateitimi susirūpinę žemaičiai, kurie įkūrė Žemaičių kultūros draugiją, o jos pirmininku buvo išrinktas Stasys Kasparavičius.
Žemaičių kultūros draugija – savarankiška visuomeninė organizacija. Svarbiausias jos tikslas – kelti Žemaitijos gyventojų kultūrą, istorinę savimonę, stiprinti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Vienas iš svarbiausių to laikotarpio masinių renginių, turėjusių didelį atgarsį visuomenėje ir suvienijusių žemaičius bendriems Atgimimo darbams, – Rainių tragedijos 48-ųjų metinių minėjimas, įvykęs 1989 m. birželio 24-ąją. 1991 m. vasarą greta Rainių žudynių vietos už visuomenės paaukotas lėšas Žemaičių kultūros draugijos rūpesčiu pastatyta koplyčia-paminklas.
Nuo pat įkūrimo pradžios Žemaičių kultūros draugija rūpinosi, kad būtų tęsiamos tarpukario metais Prano Genio iniciatyva Žemaičių „Alkos“ muziejuje įkurtos Žemaičių senovės mėgėjų draugijos veiklos tradicijos. Šiame muziejuje 1989 m. įkurtas ir Žemaičių kultūros draugijos centras, kuris, deja, prieš keletą metų, muziejaus direktore pradėjus dirbti Elvyrai Spudytei, buvo iš jo iškeldintas. Žemaitiškumą puoselėjanti draugija šiandien savo kampelio taip ir nesurado.
Draugija rūpinasi Žemaitijos simbolikos atkūrimu, krašto istorijos tyrinėjimais, etnografija, literatūra, spauda, Žemaitijos šviesuolių atminimo įamžinimu. Per trumpą laiką Žemaičių kultūros draugijos skyriai, bendrijos įkurti beveik visuose Žemaitijos rajonuose ir didesniuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Alytuje, Panevėžyje. Šiuo metu veikia 25 Žemaičių kultūros draugijos skyriai visoje Lietuvoje.
„Kiek iš viso turime narių – mes neskaičiuojame, – „Telšių ŽINIOMS“ kalbėjo S. Kasparavičius. – Žemaičių kultūros draugija – tai ne politinė partija, kad būtų svarbu skaičiuoti narius. Kartais skyriui užtenka ir penkių kietų žemaičių, kad būtų išjudintas visas rajonas.“ Pirmininko teigimu, Žemaičių kultūros draugijos centras yra labiau vėliava, kuri apjungia visus Lietuvos žemaičius.
Į klausimą, kurie žemaičiai yra aktyvesni: ar gyvenantys Žemaitijoje, ar išeivijoje (kituose Lietuvos regionuose), S. Kasparavičius atsakė, jog sunku tą aktyvumą palyginti: „Žemaitijoje savo žemaitiškumu ne ką labai nustebinsi, tad ir veikla čia būna kitokia nei, pavyzdžiui, Vilniuje, Kaune ar Panevėžyje. Išeivijos skyriuose žemaičiai labiau susirenka pasikalbėti, į vakarones su šokiais bei dainomis ir pan. Žemaitijoje mes labiau orientuojamės į svarbių žemaičiams renginių organizavimą, istorinių paminklų puoselėjimą bei išsaugojimą ir pan.“
S. Kasparavičius prisiminė, kaip pernai, minint Durbės mūšį, Žemaičių kultūros draugija surado ir iškalė paminklinį akmenį, kurį pastatė istorinio žemaičių kariuomenės su vokiečių ordinu mūšio vietoje, Latvijoje. Atidengiant akmenį, dalyvavo ir buvusi LR Seimo Pirmininkė Irena Degutienė. „Kiek žinau, Seimo Pirmininkei paliko didelį įspūdį, kada į renginį atvyko žemaičių delegacija. Mūsų automobilių kolona nusidriekė keletą kilometrų, ir visi patraukė šventės vietos link su Žemaitijos vėliavėlėmis“, – pasakojo pašnekovas.
Viena unikaliausių Žemaičių kultūros draugijos idėjų – žemaičių pasas. „Šią mintį išgvildenome su Šiaulių skyriumi, – teigė S. Kasparavičius. – Dėl to žemaitiško paso susilaukiame daug priekaištų, netgi buvo norima iš to padaryti politiką – neva kam žemaičiams reikalingas pasas. Aš skeptikams visada atsakydavau: kad ir šuo, ir arklys turi pasus – o kodėl žemaitis jo negali turėti? Jame juk aiškiai parašyta: žemaičio pasas ir Žemaičių kultūros draugijos nario pažymėjimas.“
Pasak S. Kasparavičiaus, tradicinių renginių gausa Žemaičių kultūros draugija nepasižymi: „Paskutinio suvažiavimo metu patvirtinome, kad liepos 13-ąją, Durbės mūšio dieną, bus minima Žemaičių tautos diena. Kitų tokių tradicinių renginių kaip ir neturime. Kiekvienas skyrius švenčia savo šventes, į jas kviečia kitus skyrius. Taigi, per metus jei kiekvienas skyrius suorganizuoja bent po vieną šventę – jau darosi sunku jas visas aplankyti.“
Pats žemaitis, juokavo Žemaičių kultūros draugijos pirmininkas, yra skirstomas į dvi grupes – tiesiog žemaitis ir tikras žemaitis: „Žmonės, norėdami apibūdinti tvirtą asmenybę, sako, kad va šitas yra žemaitis. Tačiau jeigu pasako, kad šitas yra tikras žemaitis, tai už jį tvirtesnis yra tik Viešpats Dievas.“
S. Kasparavičius neslėpė, jog žemaičiai Lietuvai turi daug pretenzijų – viena iš jų: kodėl lietuviai į žemaičius žiūri tarsi į kokius separatistus? „Aš visada sakau jiems, kad toks požiūris yra klaidingas, – teigė pašnekovas. – Tikrasis lietuviškumas yra Žemaitijoje, ir Lietuva, norėdama jį stiprinti, turėtų turėti gerus santykius su žemaičiais. Dabar atvirkščiai – skleidžia visokias pramanytas kalbas apie žemaičių atsiskyrimą nuo Lietuvos. Tačiau reikia džiaugtis, kad žemaitis Lietuvoje nori būti žemaitis. Tai tautinė savimonė, kuri tebėra gyva mūsų širdyse. Dar tarpukario Lietuvoje žmonės galėjo būti žemaičiai, tačiau kodėl nebegalima jais būti dabar? Turiu 1935 m. Aleksandro Plechavičiaus pildytą anketą ginklui laikyti. Joje šis nurodo savo vardą, pavardę, pilietybę – Lietuvos, tautybę – žemaitis.“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

  1. Anda parašė:

    Nuoširdžiausi sveikinimai Gerb. Kasparavičiui iš Vilniaus. Tai nuostabus žmogus, nepailstantis organizatorius ir tikras žemaitis. Manau, kad viršesnis už jį yra tik Viešpats Dievas.

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar patenkinti mokinių maitinimu ugdymo įstaigose?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2017 tzinios.lt