Pa­va­sa­ris įkvėpė anglų kal­bos mo­ky­to­jas

Mo­ky­tojų dar­bas vi­sa­da sun­ko­kas. Ypač pa­va­sarį – pa­si­ruo­ši­mas vals­ty­bi­niam anglų kal­bos eg­za­mi­nui, na­cio­na­li­nis kal­bos mokė­ji­mo ly­gio nu­sta­ty­mo tes­tas, ra­ši­niai, krūvos ren­gi­nių, auklė­ja­mo­ji klasė, ne­skai­tant įpras­ti­nių pa­mokų, ku­rias būti­na pra­ves­ti jei­gu ne to­bu­lai, tai bent jau la­bai ge­rai. Anglų kal­ba šiuo­lai­ki­nia­me pa­sau­ly­je yra kaip oras. O da­bar ne­ma­žai abi­tu­rientų no­ri stu­di­juo­ti už­sie­nio uni­ver­si­te­tuo­se ar įsto­ti į vals­tybės fi­nan­suo­jamą vietą Lie­tu­vos aukš­to­sio­se mo­kyk­lo­se.
Būti­na at­ras­ti mi­nutę at­si­pa­lai­duoti, pa­si­jus­ti mo­te­ri­mi ir dar gra­žia. Gal Ko­vo 8-osios, o gal ir Ko­vo 11-osios pro­ga. Kar­tais tam už­ten­ka gra­žių marš­kinė­lių ir būrio drau­gių – li­ki­mo se­sių. Marš­kinė­lius pa­gal pa­teiktą tekstą pa­ga­mi­no Ni­lo Nar­mon­to stu­di­ja „Print.print.lt“. Mes, anglų kal­bos mo­ky­to­jos, vi­sa­da bu­vo­me ir esa­me už Lie­tu­vos vals­tybę. Juk ne­pabė­go­me – mo­ko­me sa­vo kraš­to – Že­mai­ti­jos vai­kus. Todėl pa­si­puošė­me tri­mis spal­vo­mis, su­si­rin­ko­me, išgėrė­me ka­vos ir pa­si­džiaugė­me pa­va­sa­riu, ku­ris nors šlu­buo­da­mas ir sun­kiai, bet at­ėjo Že­mai­ti­jon.
Mes esa­me mo­ky­to­jos kaip ir vi­sos, bet žy­miai šau­nesnės. Ir jei­gu pa­žvelg­tu­me į žo­dyną, tai dar esa­me ge­riau­sios draugės ir išs­kir­tinės. Taip skam­ba už­ra­šas ant marš­kinė­lių, ir te­gul ne­pyks­ta kitų da­lykų mo­ky­to­jai, nes kar­tais no­ri­si „už­ves­ti va­rik­liuką“ ir įkvėpti sa­ve, kad įkvėptum ki­tus.
Elė KA­KA­NAUS­KIENĖ