Žemaitiškumas vis dar gyvas liaudies mene

Parašė:  2012-11-05
Tautodailė – tai viena iš trijų liaudies meno dalių, greta liaudies architektūros ir folkloro. Iki moderniųjų laikų ji egzistavo visame pasaulyje kaip itin svarbi etnokultūros, tautos dvasinės ir materialinės kultūros dalis. Metams bėgant keitėsi ne vien mus supanti aplinka, bet ir patys žmonės, jų mąstysena. Šiandien itin svarbu galynėtis su sparčiais žingsniais šuoliuojančiu laiku, nepasiduoti jo tėkmei ir, nors akimirkai stabtelėjus, pažvelgti į praeitį, prisiminti savo kilmę, tėvų ir senolių puoselėtas tradicijas bei leisti joms įgauti antrąjį kvėpavimą modernių technologijų kupinoje nūdienoje.
Savo kilmės šaknų nepamiršta, dailiųjų liaudies amatų kitus moko, anuomečiais papročiais ir tradicijomis žavisi bei žemaitiškumo jausmą kraštiečiams bando įskiepyti Telšių kultūros centro vyr. specialistė tautodailei, Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities pirmininkė Sigita Dacienė.

S. Dacienė gimė 1957 m. gruodžio 26 d. Radviliškyje. Tautos meno mylėtojos, sulaukusios 6-erių metų, gyvenimo kelias pasuko Elektrėnų link. Čia mergina baigė 8 klases. Didelis savarankiškumo jausmo troškimas lėmė pašnekovės gyvenamosios ir lavinimosi įstaigos vietų pokyčius. Radviliškietė įsikūrė sostinėje ir Vilniaus statybos technikume mokėsi technikės-architektės specialybės. Studijų metais įgytą patirtį S. Dacienė pritaikė sostinėje veikusiame Maskvos techninės estetikos mokslinio tyrimo instituto Vilniaus filiale, kur 6-erius metus ėjo projektų technikės-architektės pareigas.
Moteris mena polinkį į kūrybą paveldėjusi iš a. a. tėvelio. Gimdytojas mėgo tapyti, taip pat buvo gabus radiomechanikas. „Aš visą gyvenimą buvau „prie meno“. Atmintin labai įsirėžė akimirkos, kai su tėveliu, žiūrėdami į kokį nors daiktą, varžydavomės, kas gražiau jį nupieš. Tai buvo didžiausias malonumas. Jau pirmoje klasėje mane visi vadindavo dailininke. Ant vienos iš mokyklos sienų kabėjo mano nupieštas J. Gagarino portretas (mokykla buvo pavadinta garsaus rusų kosmonauto vardu). Keista ir tai, kad mokyklos, kurioje mokėsi mano tėvelis, sieną puošė jo tapytas Lenino paveikslas. Tai – šeimos tradicijų paveldas“, – pasakojo dailiųjų amatų meistrė.
1983 m. Telšių kultūros centro vyr. specialistė tautodailei Lietuvos sostinę iškeitė į kur kas mažesnę, bet vis dėlto sostinę – Telšius. O vardan ko? „Vardan meilės. Po studijų Vilniaus statybos institute panorau stoti į Dailės institutą, grafikos meno specialybę, tačiau įsižiebusi meilė vyrui iš Žemaitijos sugriovė visus planus. Pasukau lengvesniu keliu: persikėliau į Telšius, išsvajotas grafikos studijas pakeitė šeimos židinio kūrenimas“, – mintimis dalijosi S. Dacienė.
Persikėlus gyventi į Žemaitijos sostinę, noras kurti neišblėso. 2006 m. moteris baigė Vilniaus dailės akademijos Telšių taikomosios dailės skyrių ir įgijo rūbų dizainerės specialybės bakalaurą. Nuo 1991 iki 2008 m. S. Dacienė Žemaitijos kolegijos Telšių fakultete dėstė dailiuosius amatus, organizavo parodas, rengė projektus. O šiandien dirba Telšių kultūros centro vyr. specialiste tautodailei.
Dailiųjų amatų meistrė, tiesiogine žodžio prasme, gyvena, alsuoja tautodaile. Tautodailininkės karjeroje puikuojasi begalė svarbių datų: 1982 m. tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare (žanras – popieriaus karpiniai); 1997 m. užėmė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities pirmininkės postą; nuo 2005 m. – Etninės kultūros globos tarybos sekretoriato specialistė Žemaitijos regionui; 2008 m. – leidinių „Telšių krašto kulinarinis paveldas“ bei „Adomas Kvasas“ sudarytoja; 2008–2009 m. – Didžiojo žemaičių jomarko Telšių miesto centre ir Telšių apskrities tautodailės plenero „Gyvoji patirtis“ organizatorė, kasmetinės moksleivių vasaros etnokultūrinio ugdymo stovyklos amatų meistrė bei daugelis kt. Šiais metais S. Dacienė pradėjo dalyvauti respublikiniame projekte „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms“ bei vesti pamokas apie popieriaus karpinius ir žemaičių tautinį kostiumą.
Senųjų amatų žinovė liaudies dailę įvardija kaip savamokslių vietinių liaudies meistrų kuriamus vaizduojamosios dailės (tapyba, skulptūra, grafika) kūrinius ir taikomosios dekoratyvinės dailės (keramika, tekstilė, medžio, akmens, metalo, odos, gintaro, kaulo, šiaudų) dirbinius. Tautodailė glaudžiai susijusi su liaudies pasaulėjauta, buitimi, papročiais, apeigomis. Didelę įtaką kūrinių meninei raiškai turi iš kartos į kartą perduodamos vietos (regiono) meninės tradicijos. Žemaičių kultūra – ne išimtis. „Kur tik pažvelgsi, visuose tautodailės žanruose esti savitumo. Žemaičių medžio drožyboje vyrauja ant žemės pastatomos koplytėlės, tvarkingo, lygaus, dailaus stiliaus kryžiai. Audimo raštai ir spalvos taip pat skiriasi. Tautiniuose žemaičių rūbuose puikuojasi raudonos „žičkos“, o moterų galvas puošia rangės. Ir taip kiekviename liaudies meno žanre. Visų šalies regionų etnokultūra specifinė“, – teigė S. Dacienė.
Ne veltui Telšių kultūros centro vyr. specialistė tautodailei vadinama visų amatų meistre, kadangi ji geba pasiūti vyriškus ir moteriškus tautinius kostiumus su visais priedais – karūnomis, rangėmis, juostomis, kojinėmis. Juos išsiuvinėti. Gali nupinti vyžas, nagines, austi, dažyti, skutinėti margučius, padaryti Užgavėnių kaukes, pasiūti lėles, megzti virbalais, nerti vąšeliu, pinti iš šiaudų ir… Stabtelėjome prie maloniausio moters užsiėmimo, pagrindinio jos kūrybos žanro – karpinių iš popieriaus. „Dažnai manęs klausia, iš kur imu minčių savo karpiniams. Man atrodo, jog gražios idėjos gimsta savaime. Mane žavi ir įkvepia liaudies dainos, pasakos, menas, gamta… Gal tai sužadina mano mintis, o gal poreikis kurti slypi pačioje prigimtyje, nes ir mano tėvas mėgo meną“, – pasakojo S. Dacienė. Savo iškarpytus šedevrus tautodailininkė sudėjo į 2002 m. išleistą albumą.
Be tautodailės, moterį itin traukia folkloras: liaudies dainos, šokiai bei muzikavimas armonika. „Tikriausiai dar kartą pasikartosiu, kad man daug kas įaugę į kraują, nes ne tik tėtis, bet ir senelis buvo menininkas – labai gerai grojo armonika, drožinėdavo iš medžio“, – pasididžiavimo artimaisiais neslėpė žemaitiško paveldo puoselėtoja. „Mano manymu, etnokultūros mokytojas, dėstytojas turi mokėti viską: ir dainuoti, ir groti, ir papročius žinoti, amatininku būti ir kitus to pamokyti“, – tvirtino S. Dacienė.
Daugiau nei 15 m. amatų žinovė užima Lietuvos tautodailininkų sąjungos Telšių apskrities pirmininkės postą. Visus, šiuo metu draugijoje esančius, 166 narius vienija bendras tikslas – atskleisti žemaičių tautodailės savitumą. Dešimtmečių parodinė veikla parodė, jog susibūrę įvairaus žanro menininkai – medžio drožėjai, tapytojai, tekstilininkai, paprotinio meno meistrai, kalviai, audėjai, juvelyrikai, karpinių žinovai bei kt. – pasiekia ryškesnių rezultatų vystant Lietuvos kultūrą.
S. Dacienė įsitikinusi, jog liaudies meno puoselėjimas, senųjų tradicijų išlaikymas ir jų sklaida reikalauja visiško atsidavimo. „Norint gauti puikų rezultatą, menu reikia gyventi dieną naktį. Pašalinėms pareigoms paprasčiausiai nebelieka laiko“, – mintimis dalijosi karpinių meistrė. Telšių regiono tautodailininkų sąjunga pasižymi aktyvia veikla. Nuolatinės parodos, konkursai, išvykos… Žemaitijos tautodailininkų darbai eksponuojami respublikinių dainų ir šokių švenčių parodose, Liongino Šepkos medžio drožėjų konkurse, regioninėje ir respublikinėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“, Žemaitijos regiono tautodailininkų pleneruose ir įvairiose viešosiose Telšių apskrities erdvėse. O užsimezgusios krašto menininkų ir Saint Egreve miesto (Prancūzija) akvarelininkų draugystės gali pavydėti ne vienas. Net tolimame užsienyje žemaičių kūriniai atrado vietą ekspozicijai. „Žemaitija gali didžiuotis būriu gabių tautodailininkų, t. y. taikomosios tautodailės medžio drožėju V. Banevičiumi, skulptūrų meistru P. Dužinsku, tapytoju A. Kišonu, juvelyriku A. Griciumi bei kt. Laikui bėgant sąjungos nariai keičiasi: vieni iškeliauja Amžinybėn, antri – jaunieji liaudies menų puoselėtojai, tautos grynuoliai, įsijungia į draugijos veiklą“, – teigė pašnekovė.
„Šiandien tautos menas Žemaitijoje gyvuoja. Norisi tikėti, kad jis nebus pamirštas, senosios tėvų ir protėvių tradicijos turės tęstinumą, o meilė meniniam paveldui bus įskiepyta dar vaikystėje“, – šviesia tautodailės ateitimi tiki liaudies amatų meistrė S. Dacienė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.


*

Už šmeižiančius, asmens garbę ir orumą įžeidžiančius, tautinę ar kitokią neapykantą skatinančius komentarus tiesiogiai ir individualiai atsako juos paskelbę skaitytojai, kurie įstatymų nustatyta tvarka gali būti patraukti baudžiamojon, administracinėn ar civilinėn atsakomybėn. Vartotojas sutinka, kad Svetainė neribotą laiką saugotų jo IP adresą ir pareikalavus atskleistų jį įgaliotoms institucijoms. Tzinios.lt pasilieka teisę šalinti skaitytojų komentarus, nesusijusius su straipsnio tema, įžeidžiančius bei šmeižiančius asmenis arba reklamuojančius komercines organizacijas.

Griežtai draudžiama tzinios.lt paskelbtą informaciją kopijuoti ir platinti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitaip ją naudoti neturint raštiško leidėjų sutikimo.
Taip pat skaitykite:
- Peržiūrėti visą naujienų archyvą -

Apklausa

Ar Jus tenkina Telšių rajono kelių būklė?

Loading ... Loading ...
Archyvas
Visos teisės saugomos © 2017 tzinios.lt