Žin­dy­mas: svar­biau­sia – ne­pa­si­duo­ti

Žin­dy­mas yra na­tū­ra­li nėš­tu­mo tą­sa, ku­rios me­no ga­li iš­mok­ti dau­ge­lis mo­te­rų. Daž­niau­siai sun­ku­mų ky­la dėl ne­tin­ka­mos vai­ke­lio mai­ti­ni­mo tech­ni­kos, ži­nių trū­ku­mo ar tam tik­rų fi­zio­lo­gi­nių iš­šū­kių. Ta­čiau pa­de­dant kom­pe­ten­tin­giems spe­cia­lis­tams vi­sa tai ga­li­ma iš­spręs­ti.

Apie žin­dy­mo nau­dą, iš­šū­kius ir lak­ta­ci­jos val­dy­mą pa­sa­ko­ja Tarp­tau­ti­nės eg­za­mi­nuo­to­jų ta­ry­bos pri­pa­žin­ta lak­ta­ci­jos (IBCLC) kon­sul­tan­tė Eg­lė Gur­či­nė.

Apie tin­ka­mą pri­mai­ti­ni­mą ir nu­jun­ky­mą kal­ba vai­kų li­gų gy­dy­to­ja, IBCLC kon­sul­tan­tė dr. Aud­ro­nė Mu­le­vi­čie­nė.

Mo­ti­nos pie­nas tu­ri vi­sa­pu­siš­ką nau­dą

Pa­sak E. Gur­či­nės, mo­ti­nos pie­nas yra pa­ts ge­riau­sias mais­tas be­si­vys­tan­čiam kū­di­kiui iki 6 mė­ne­sių, ten­ki­nan­tis vi­sų rei­ka­lin­gų me­džia­gų ir van­dens po­rei­kį: „Jis tu­ri daug an­ti­kū­nų, imu­ni­nių ląs­te­lių ir ki­tų ap­sau­gi­nių me­džia­gų, to­dėl ap­sau­go ir stip­ri­na vai­ke­lio imu­ni­te­tą, pa­de­da ko­vo­ti su li­go­mis ir in­fek­ci­jo­mis, pri­si­de­da prie tei­gia­mos įta­kos bur­nos ir žan­di­kau­lio vys­ty­mui­si ir iš­dy­gu­sių dan­tu­kų ap­sau­gai nuo ėduo­nies. Taip pat ma­mos pie­ne gau­su pro­bio­ti­kų, hor­mo­nų ir fer­men­tų, ku­rie ir­gi da­ro tei­gia­mą įta­ką au­gan­čiam vai­ke­liui.“

Re­mian­tis ty­ri­mais, žin­dan­čioms mo­te­rims ma­žė­ja ri­zi­ka su­si­rgti krū­ties vė­žiu, ant­ro­jo ti­po cuk­ri­niu dia­be­tu ar šir­dies ir krau­ja­gys­lių li­go­mis, jų or­ga­niz­mas grei­čiau at­si­gau­na po gim­dy­mo.

„Žin­dy­mas ra­mi­na ir at­pa­lai­duo­ja ma­mą ir vai­ke­lį, ma­ži­na po­gim­dy­mi­nės dep­re­si­jos ri­zi­ką“, – kal­bė­jo E. Gur­či­nė.

Daž­niau­sias iš­šū­kis – spe­ne­lių skaus­mas

Pag­rin­di­nis iš­šū­kis, su ku­riuo su­si­du­ria žin­dan­čios ma­mos, – spe­ne­lių pa­žei­di­mai. Daž­niau­siai ši pro­ble­ma at­si­ran­da, kai prieš­pie­nį kei­čia pe­rei­na­ma­sis pie­nas – tai įvyks­ta 2–3 pa­rą po gim­dy­mo.

„Jei ma­ma dar yra sta­cio­na­re, rei­kė­tų drą­siai pa­pra­šy­ti spe­cia­lis­tų pa­gal­bos, o ne gy­ven­ti su skaus­mu. Jei šei­ma jau grį­žo į na­mus, rei­kė­tų su­si­siek­ti su spe­cia­lis­tu. Nors ge­riau­sia kon­sul­ta­ci­ja yra gy­va, ne­re­tai įma­no­ma pa­dė­ti ir nuo­to­liu, paaiš­ki­nant ma­mai, kaip vai­ku­tis tu­rė­tų ap­žio­ti spe­ne­lį, kaip tin­ka­mai vai­ką pri­glaus­ti ar kaip lai­ky­ti“, – tei­gė kon­sul­tan­tė.

Spe­cia­lis­tė pri­dū­rė, kad vi­siš­kai nor­ma­lu, jei ky­la ir ki­tų krū­tų pro­ble­mų, to­kių kaip są­sto­vis, at­si­ran­da gu­ze­lių, mas­ti­tas: „Šios būk­lės gąs­di­na vi­sas ma­mas, ta­čiau to ne­reik­tų bi­jo­ti. Pa­si­ta­rus su gy­dy­to­ju ar ki­tu spe­cia­lis­tu gy­vai ar te­le­fo­nu ir lai­kan­tis nu­ro­dy­tų re­ko­men­da­ci­jų, ga­li­ma už­kirs­ti ke­lią to­les­nėms svei­ka­tos pro­ble­moms.“

Ra­gi­na ne­pa­si­duo­ti

Tik la­bai re­tais at­ve­jais dėl fi­zio­lo­gi­nių iš­šū­kių mo­te­rys ne­ga­li žin­dy­ti ar joms se­ka­si itin sun­kiai.

„Da­bar vis daž­niau pa­ste­bi­me įvai­rių hor­mo­nų su­tri­ki­mų, ku­riuos le­mia ap­lin­ka, už­terš­tu­mas, pa­si­kei­tęs gy­ve­ni­mo bū­das, di­des­nis nu­tu­ki­mas, to­dėl da­lis mo­te­rų pa­sto­ja sun­kiau, ga­li bū­ti ne­vi­siš­kai iš­si­vys­čiu­sios krū­tys ar pie­no liau­kos.

To­kiais at­ve­jais žin­dy­mas gal­būt ne­ten­kins vai­ko mais­to po­rei­kio vi­su 100 pro­cen­tų, bet no­ri­si pa­brėž­ti, kad ir kom­bi­nuo­tas mai­ti­ni­mas yra la­bai ge­ras pa­si­rin­ki­mas ir kiek­vie­nas ma­mos pie­no la­šas yra ir svar­bus, ir nau­din­gas“, – sa­kė E. Gur­či­nė.

Anot jos, kom­pe­ten­tin­gi spe­cia­lis­tai pa­dės kiek­vie­no­je si­tua­ci­jo­je ras­ti ge­riau­sią išei­tį, to­dėl ne­ver­tė­tų nu­leis­ti ran­kų.

Kaip ga­li­ma val­dy­ti lak­ta­ci­ją?

Ne­re­tai žin­dan­čios ma­mos, su­si­du­rian­čios su sun­ku­mais, at­sa­ky­mų ieš­ko in­ter­ne­te ar klau­sia drau­gių pa­ta­ri­mo. De­ja, to­kiais bū­dais daž­niau įsi­pai­nio­ja­ma į de­zin­for­ma­ci­jos pink­les, nei gau­na­ma nau­din­gų pa­ta­ri­mų.

Pa­sak E. Gur­či­nės, vie­nas po­pu­lia­riau­sių žin­dy­mo mi­tų – pie­no din­gi­mas – vi­siš­kai klai­di­nan­tis, ka­dan­gi „tai ne­ga­li nu­tik­ti, jei ma­ma žin­do pa­gal po­rei­kį ir jo nė kiek ne­ri­bo­ja“.
Ne­re­tai ma­mos nuo­gąs­tau­ja, kad vai­ke­lis priau­ga per daug ar per ma­žai svo­rio dėl ma­mos pie­no, ku­ris yra per lie­sas ar per rie­bus. Ta­čiau spe­cia­lis­tė tei­gia, kad vi­sų mo­te­rų pie­no ko­ky­bė yra pa­na­ši, o vai­ke­lio svo­riui įta­ką da­ro ki­ti fak­to­riai, pa­vyz­džiui, ri­bo­ja­mas žin­dy­mo lai­kas, da­ro­mi per il­gi tar­pai nak­tį, vie­toj žin­dy­mo duo­da­mas čiulp­tu­kas, pa­sai­tė­lio pro­ble­mos ir kt.

Žin­dy­mo spe­cia­lis­tės tvir­ti­ni­mu, pie­no ga­my­ba yra nuo­la­ti­nis pro­ce­sas, vei­kian­tis pa­klau­sos-pa­siū­los prin­ci­pu. Ma­ma, jau­čian­ti sa­vo kū­ną, ge­ba na­tū­ra­liai val­dy­ti lak­ta­ci­ją. E. Gur­či­nė paaiš­ki­na: „Kiek pie­no iš krū­tų pa­ša­li­na­me, tiek jo ir ga­mi­na­si. Jei­gu vai­ke­lis yra at­skir­tas nuo ma­mos ar žin­do­mas la­bai van­giai, tuo­met ma­mai ver­tė­tų pa­pil­do­mai nu­si­trauk­ti pie­ną. Prie­šin­gu at­ve­ju, jei ma­ma jau­čia, kad krū­tys la­bai kie­tos ir kū­nas ga­mi­na per daug pie­no, ga­li­ma pa­dė­ti pie­no ga­my­bai su­si­re­gu­liuo­ti – vie­ną mai­ti­ni­mą žin­dy­ti iš vie­nos krū­ties, o ki­tą – iš ki­tos.“

Svar­bu ne­pra­dels­ti pri­mai­ti­ni­mo

Vai­kų li­gų gy­dy­to­jos A. Mu­le­vi­čie­nės tei­gi­mu, iki 6 mė­ne­sių re­ko­men­duo­ja­ma vai­ką mai­tin­ti vien tik ma­mos pie­nu, o vė­liau pra­dė­ti pa­pil­do­mą mai­ti­ni­mą tę­siant žin­dy­mą iki 2 me­tų ar il­giau, nes „ri­bų nė­ra – ga­li­ma žin­dy­ti tiek, kiek no­ri ma­ma ir vai­kas“.

Išs­kir­ti­niais at­ve­jais ga­li­ma vai­ką pri­mai­tin­ti ir anks­čiau, ta­čiau tik su gy­dy­to­jo re­ko­men­da­ci­ja. Spe­cia­lis­tė pa­brė­žė, kad itin svar­bu nea­ti­dė­lio­ti pa­pil­do­mo mai­ti­ni­mo, nes bū­tent nuo 6 mė­ne­sių vai­kas yra pa­kan­ka­mai su­bren­dęs, kad ga­lė­tų val­gy­ti tirš­tą mais­tą, jam pra­de­da trūk­ti ge­le­žies ir ki­tų mais­to me­džia­gų ir jo virš­ki­na­ma­sis trak­tas bei ša­li­ni­mo or­ga­nai yra pa­si­ruo­šę su­si­pa­žin­ti su pa­pil­do­mu mais­tu.

„Nors iš pra­džių vai­kas val­go la­bai ne­daug, svar­bu ne­nu­leis­ti ran­kų ir jį mai­tin­ti pa­gal po­rei­kį. Pap­ras­tai vai­ku­čiui pri­rei­kia 3–6 sa­vai­čių, kol jis įgun­da val­gy­ti pa­pil­do­mą mais­tą. Kar­tais ga­li pri­reik­ti ir dar dau­giau lai­ko – dėl to tik­rai ne­reik­tų su­ne­rim­ti, jei tė­vai ma­to, kad vai­ko po­rei­kis ir no­ras vis di­dė­ja“, – kal­bė­jo A. Mu­le­vi­čie­nė.

Anot jos, tė­vai ga­li pra­dė­ti nuo kruo­pų, dar­žo­vių, vai­sių, pa­laips­niui į pri­mai­ti­ni­mą įtrauk­da­mi ir dau­giau ge­le­žies tu­rin­čių pro­duk­tų – mė­sos, žu­vies, kiau­ši­nių.

„Nor­ma­lu, jei kai ku­rių pro­duk­tų rei­kės pa­ra­gau­ti ir 10 kar­tų, kad vai­ke­lis juos pa­mėg­tų. Svar­biau­sia jį su­pa­žin­din­ti su kuo dau­giau skir­tin­gų sko­nių ir vis ban­dy­ti nau­jus, kad tė­vai at­ras­tų tai, kas jam pa­tin­ka“, – pri­dū­rė gy­dy­to­ja.

Tin­ka­mas žin­dy­mo nu­trau­ki­mas

Pra­de­dant pa­pil­do­mą mai­ti­ni­mą tam­pa aiš­ku, kad ka­da nors žin­dy­mas baig­sis. Ta­čiau vai­kų li­gų gy­dy­to­ja pa­žy­mė­jo, kad ne­bū­ti­na nu­trauk­ti žin­dy­mo vai­kui išė­jus į dar­že­lį ar ma­mai išė­jus į dar­bą: „Vis­ką ga­li­ma leng­vai su­de­rin­ti, pa­vyz­džiui, pa­žin­dant vai­ką ry­te ir grį­žus va­ka­re. Tai pa­dės vai­kui nu­si­ra­min­ti, ne­su­kels di­de­lio stre­so, prie­šin­gai – ga­li pa­leng­vin­ti vai­kui adap­ta­ci­ją dar­že­ly­je ir bū­ti at­spa­res­niam nuo vi­sų nau­jai su­tik­tų in­fek­ci­jų su­kė­lė­jų.“

Pa­sak spe­cia­lis­tės, bū­tų idea­lu, jei ma­ma ga­lė­tų iš­lauk­ti mo­men­to, kai vai­kas pa­ts at­si­sa­kys krū­ties, – pa­pras­tai tai įvyks­ta jam su­lau­kus ne ma­žiau nei 2 me­tų: „To­kiu bū­du nu­jun­ky­ti yra leng­viau­sia. Ta­čiau jei ma­ma no­ri nu­trauk­ti žin­dy­mą anks­čiau, pa­ta­ria­ma tai da­ry­ti ne anks­čiau, nei vai­kui suei­na vie­ne­ri. Vie­nos ma­mos pa­si­ren­ka re­čiau žin­dy­ti die­ną, ki­tos – nak­tį. Svar­biau­sia, vis­ką da­ry­ti ne­sku­bant.“

Be to, itin svar­bu at­kreip­ti dė­me­sį į vai­ko rai­dos eta­pą – mat tuo­met, kai vai­kas pa­ti­ria daug įspū­džių ar po­ky­čių, nu­jun­ky­ti bus sun­kiau.

„Reik­tų pa­si­rink­ti ra­mų eta­pą, kai ma­ma vai­kui ga­li skir­ti daug dė­me­sio, ga­li pa­ne­šio­ti ir il­giau bū­ti kar­tu. Svar­bu, kad vai­kas jaus­tų, kad din­go tik pie­nas, o ma­ma vis dar yra ša­lia. Ki­taip ta­riant, vie­nus ry­šius nu­trau­kia­me stip­rin­da­mi ki­tus ry­šius“, – pa­ta­rė ji.