Že­mai­čių šei­ma – lai­min­gai „iš­pro­tė­ju­si“ dėl au­gin­ti­nių

Prie­šis­to­rė

Auk­sė ir Au­re­li­jus Venc­kai yra gry­nak­rau­jai že­mai­čiai tel­šiš­kiai. Auk­sė bai­gė Vin­cen­to Bo­ri­se­vi­čiaus gim­na­zi­ją, Au­re­li­jus – tuo­me­ti­nę 6-ąją vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Gy­ve­no ir dir­bo Že­mai­ti­jo­je, bet 2014 me­tais, kaip ir ne­ma­ža da­lis mū­sų tau­tie­čių, nu­spren­dė vyk­ti pa­dir­bė­ti Jung­ti­nė­je Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ir Ai­ri­jos Ka­ra­lys­tė­je. Tuo me­tu šei­mo­je jau au­go trys šau­nūs stip­rūs ber­niu­kai. Pa­siė­mė vai­kus, šu­nį Buč­kį ir iš­ke­lia­vo.

Va, bū­tent dėl Buč­kio ki­lo šio­kių to­kių bė­dų. Bri­tai šiaip jau my­li ir au­gi­na šu­nis bei ki­to­kius au­gin­ti­nius. Ta­čiau pa­pras­tai to­kie bri­tai tu­ri nuo­sa­vus na­mus ar so­dy­bas. O Venc­kams no­rint iš­si­nuo­mo­ti bu­tą paaiš­kė­jo, kad nie­kas ne­pa­gei­dau­ja nuo­mi­nin­kų su au­gin­ti­niu. Te­ko me­luo­ti, slėp­ti Buč­kį sa­vi­nin­kams atė­jus… Tai tru­ko tre­jus me­tus. Lai­mei, Auk­sė ir Au­re­li­jus su­si­ra­do ne­blo­gai mo­ka­mus dar­bus ir gal net gry­nai dėl Buč­kio nu­si­pir­ko nuo­sa­vą na­mą ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je ša­lia Oks­for­do.

Ma­žo­ji Pu­pa

Auk­sė vi­sa­da do­mė­jo­si „Tel­šių uo­de­gė­lės“ veik­la ir se­kė nau­jie­nas tink­la­la­py­je. Nuo­šir­džiai už­jaus­da­vo nu­skriaus­tus žmo­nių be­na­mius šu­nis ir ka­ti­nus. Tad įsi­gi­ju­si nuo­sa­vus na­mu­čius nu­spren­dė, kad lai­me rei­kia da­ly­tis. Šei­mos vy­rai ne­prieš­ta­ra­vo.

Pas­kam­bi­no į „Tel­šių uo­de­gė­lę“ ir pa­si­siū­lė paim­ti šu­niu­ką, il­giau­siai ne­ran­dan­tį na­mų. „At­siun­tė mums Pu­py­tės nuo­trau­ką ir klau­sė daug kar­tų, ar tik­rai su­ge­bė­si­me ją pri­žiū­rė­ti, nes ji trau­muo­ta, baikš­ti, ma­tyt, pa­ty­ru­si daug skriau­dų, su­si­gū­žu­si tu­pi kam­pu­ty­je. Ne­ži­nau, kas nu­ti­ko, įsi­my­lė­jau ją iš pir­mo žvilgs­nio ir aš, ir vi­sa mū­sų šei­ma. Par­si­ve­žė­me Pu­pą į Ang­li­ją. Pa­bu­vu­si pen­kias die­nas pas mus Pu­pa pa­bė­go iš so­do (tvo­ros nė­ra, bet kie­mu­kas ap­tver­tas gy­vat­vo­re). Krei­pė­mės į paieš­kos gru­pes, iš­ka­bi­no­me skel­bi­mus, ark­lių jo­ji­kai, šu­nų ve­džio­to­jai ieš­ko­jo Pu­pos. Vi­si ra­šė mums ži­nu­tes, kur Pu­pą ma­tė, bet ji bu­vo baikš­ti ir žmo­nių ne­pri­si­lei­do. Kas­dien prieš dar­bą ir po jo vi­sa šei­ma ieš­ko­jo­me Pu­pos, o ji lai­kė­si ne­to­li esan­čiuo­se lau­kuo­se. Po sep­ty­nių il­gų pa­rų vy­ras per lie­tų su mū­sų šu­niu­ku Buč­kiu išė­jo vėl ieš­ko­ti Pu­pos ir, ką jūs ma­not, ma­žy­lė mū­sų gat­vė­je sto­vė­jo. Vy­ras pa­lei­do mū­sų au­gin­ti­nį, kad Pu­pa ji at­pa­žin­tų, ir ji pa­skui par­se­kė na­mo. Mes ver­kė­me iš lai­mės, kad pa­ga­liau grį­žo. Su­ly­su­si, su ke­lio­mis er­kė­mis, bet vis tiek…“ Nuo to kar­to ma­žy­lė dau­giau bėg­ti ne­ban­dė. Pa­sak Auk­sės, Au­re­li­jus bu­vo šiek tiek abe­jin­gas šu­nims, bet, at­si­ra­dus Pu­pai, jis ją glos­ty­da­vo išei­da­mas į dar­bą, sa­ky­da­vo jai ty­liai, kad ne­leis jos nie­kam skriaus­ti.

Tik­ra mei­lė nu­ga­li vis­ką

Praė­jo ne­ma­žai lai­ko, kol Pu­pa „ati­tir­po“. Tam pri­rei­kė ko­kių me­tų. Pa­sak Auk­sės, ji vis­ko bi­jo­jo. Daž­niau­siai lin­dė­da­vo sa­vo nar­ve­ly­je, net mais­tą bi­jo­da­vo ės­ti. Mai­tin­da­vo ją lo­vo­je, rei­kė­da­vo nu­si­suk­ti ir kad bū­tų vi­siš­ka ty­la. Gal po pus­me­čio ji iš­drį­so užei­ti vir­tu­vėn ir pa­žiū­rė­ti, ką Auk­sė te­nai vei­kia. Bai­siai bi­jo­jo fe­jer­ver­kų ir bet ko­kio vy­riš­kos gi­mi­nės pa­da­ro, su­tik­to gat­vė­je. Ei­da­ma gat­ve pa­ma­čiu­si vy­rą bėg­da­vo iš­kart. Rei­kė­da­vo ją ra­min­ti, glos­ty­ti, gir­ti, sa­ky­ti, ko­kia ji šau­nuo­lė, ir po kaž­kiek lai­ko ga­liau­siai ra­miai praei­da­vo pro žmo­nes. Po ko­kių me­tų įvy­ko di­džiu­lis įvy­kis, nes išė­ju­si į lau­ką Pu­pa laks­tė be pa­va­džio, ji nie­kur ne­bė­go ir bu­vo la­bai lai­min­ga… Nuo ta­da, pa­sak Auk­sės, vis­kas bu­vo pui­ku – šei­mi­nin­kams su­grį­žus iš dar­bo ji džiau­gė­si, šu­niš­kai šyp­so­jo­si ir bū­da­vo ku­pi­na lai­mės. Daug skriau­dų pa­ty­ru­si ma­žy­lė iš­mo­ko mė­gau­tis gy­ve­ni­mu.

Pas­ka­tin­ti sėk­mės su Pu­pa, Venc­kai pa­siė­mė iš „Tel­šių uo­de­gė­lės“ ka­ti­ną Ki­vį. Jam blo­gi žmo­nės bu­vo iš­mu­šę akį ir jis li­ko vie­naa­kis. Pa­sak Auk­sės, „ta jo akis mums gra­žiau­sia pa­sau­ly­je“.

Ko iš­mo­kė ma­žo­ji Pu­pa?

Ji iš­gy­ve­no Auk­sės šei­mo­je apie ket­ve­rius su pu­se me­tų. Per tą lai­ką šei­ma pa­si­pil­dė – prie tri­ju­lės pri­si­dė­jo dar vie­nas bro­liu­kas. Leis­ki­me pa­sa­ko­ti Auk­sei: „Vie­ną die­ną mū­sų Pu­py­tė su­si­rgo. Lyg ir nie­ko ne­pap­ras­to – pra­dė­jo daž­niau šla­pin­tis. Nu­vy­ko­me pas ve­te­ri­na­rą. Jis ap­žiū­rė­jo ir pa­sa­kė, kad vis­kas ge­rai. Su­ta­rė­me, kad pa­da­rys šla­pi­mo ty­ri­mą. Nu­ne­šus mė­gi­nį ve­te­ri­na­ras paaiš­ki­no, kad sa­vait­ga­lis ir tu­ri daug sku­bių at­ve­jų – iš­tirs, kai ga­lės. Bet sek­ma­die­nio nak­tį Pu­pai la­bai pa­blo­gė­jo. Pa­ry­čiais su­ta­riau su bu­din­čiu ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju, kad at­ve­šiu mū­sų ma­žy­tę, ta­čiau įdė­ju­si į ma­ši­ną Pu­py­tės ne­spė­jau nu­vež­ti… Bu­vo ne­žmo­niš­kai sun­ku. Ve­te­ri­na­rai pa­sa­kė, kad šla­pi­me ra­do krau­jo pėd­sa­kų ir Pu­pai bu­vo tik­rai kaž­kas rim­to. Gy­ve­ni ir mo­kai­si… Nusp­ren­džiau Pu­py­tę kre­muo­ti. Pa­siė­mė­me dė­žu­tę, ku­ri da­bar yra na­muo­se. Ang­li­jo­je nor­ma­lu kre­muo­ti au­gin­ti­nius. Daž­nai pa­gal­vo­ju, kad Pu­pa bu­vo mū­sų su vy­ru gi­mi­nin­ga sie­la, mo­ky­to­ja, kaip nuo­sta­biau­sio gro­žio gė­lė, ku­ri nuo mū­sų dė­me­sio tik sklei­dė­si ir sklei­dė­si. Pu­pa mū­sų na­muo­se tik­rai gy­ve­no lai­min­gą šu­niš­ką gy­ve­ni­mą. Išd­rą­sė­jo, pa­ro­dė, ko­kia iš tik­ro yra, iš­mo­kė mus kant­ry­bės, džiaug­tis ma­žais da­ly­kais ir siek­ti tiks­lo. O svar­biau­sia – iš­mo­kė my­lė­ti au­gin­ti­nius bei su­pras­ti, kas yra tik­ra ir nuo­šir­di jų mei­lė.“

Gy­ve­ni­mas tę­sia­si to­liau

Mi­rus Pu­pai, į na­mą Ang­li­jo­je iš „Tel­šių uo­de­gė­lės“ at­ke­lia­vo Ta­ja, vė­liau – ma­žy­lis Ar­čis, ku­ris ūg­te­lė­jęs pa­si­ro­dė ne toks jau ir men­kas. Štai bū­tent jis ir pri­ver­tė su­si­mąs­ty­ti. Nors na­mas pen­kių kam­ba­rių, ta­čiau kie­me­lis ap­link jį – ma­žas di­des­niam šu­niui. O ir šiaip Ang­li­jo­je iš­lai­ky­ti būs­tą – ga­nė­ti­nai bran­gu. Tad Venc­kai nu­si­pir­ko erd­vią kai­mo so­dy­bą ne­to­li Yla­kių ir ke­ti­na ar­ti­miau­siu me­tu su­grįž­ti Že­mai­ti­jon. Gal net šią va­sa­rą. Vy­riau­sias sū­nus Ri­go­ber­tas tuoj baigs uni­ver­si­te­tą ir taps eko­no­mi­kos mo­ky­to­ju – jau da­bar dir­ba mo­ky­to­jo pa­dė­jė­ju. Už­dir­ba tiek, kad iš­lai­ko pa­ts sa­ve ir du ka­ti­nus, ir­gi pa­siim­tus iš „Tel­šių uo­de­gė­lės“. Dvy­nu­kai Faus­tas ir Ores­tas šie­met bai­gia vi­du­ri­nę mo­kyk­lą ir ap­si­spren­dė tap­ti po­li­ci­nin­kais. Aukš­ti, pla­čia­pe­čiai – kaip tik to­kie, ko­kių po­li­ci­jos mo­kyk­lai rei­kia. Iš vi­so Auk­sė sau ir sa­vo šei­mos bi­čiu­liams iš „Tel­šių uo­de­gė­lės“ paė­mė jau de­šim­tį glo­bo­ti­nių – vi­si jie tu­ri ge­rus na­mus. Jau­niau­sias šei­mos na­rys Ha­rol­das, ku­ris vie­nin­te­lis gi­mė Jung­ti­nė­je Ka­ra­lys­tė­je ir tu­ri tei­sė­tą šios ša­lies pi­lie­ty­bę, gy­vens su tė­vais Že­mai­ti­jo­je.
Venc­kai pla­nuo­ja su­si­tvar­ky­ti so­dy­bą ir da­bar jau min­ty­se ka­sa tven­ki­nius sa­vo au­gin­ti­niui Ar­čiui, ku­ris ryš­kiai tu­ri lab­ra­do­ro krau­jo, nes ne­ga­li gy­ven­ti be van­dens. Be to, Au­re­li­jus įrengs ke­le­tą vol­je­rų, kad, rei­ka­lui esant, ga­lė­tų su­teik­ti glo­bą ko­kiam bė­du­liui ir sma­giai leis­ti lai­ką bei da­ly­tis sa­vo džiaugs­mu su silp­nes­niais ir nu­skriaus­tais gy­vū­nais.
Pa­sak Auk­sės, kai ku­rie bi­čiu­liai sa­ko, kad jie iš­pro­tė­jo dėl tų gy­vū­nų. „Na, tai kas, – pa­šai­pas at­re­mia Auk­sė. – Va­di­na­si, mes lai­min­gi be­pro­čiai.“ Ir tai, ko ge­ro, svar­biau­sia.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ