1939 m. rugsėjo 1 d. prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. 1940 m. birželio 15 d. lyg viesulas jis įsiveržė ir į Lietuvą. Birželio 17 d. Raudonoji armija įžengė į Telšius. Prasidėjo Lietuvos sovietizacijos procesas, uždrausta Senovės mylėtojų draugija „Alka“, o muziejus nacionalizuotas, suvalstybintas, tačiau lėšų jam išlaikyti sovietų valdžia skirti neskubėjo, muziejus ir jo direktorius Pranas Genys atsidūrė sunkioje finansinėje padėtyje. Išgyventi P. Geniui padėjo tik artimųjų teikiama parama iš šeimos ūkio Kalnėnų kaime.
Sovietų valdžiai mūsų paveldas nerūpėjo. Prasidėjus Lietuvos žemės, pramonės, bankų nacionalizacijai, pirmosios sovietinės okupacijos metais iš dalies arba visiškai buvo nacionalizuota 1 114 dvarų, jų kultūrinės ir istorinės vertybės atsidūrė pavojuje, nes jau nuo XV a. pab.–XVI a. dvarai ėmė virsti ne tik ekonominiais, politiniais, bet ir kultūriniais centrais. Ne tik prabangių mūrinių rūmų, bet ir medinių sodybų-dvarų savininkai turėjo bibliotekas, jų kambarius puošė įžymių Europos menininkų paveikslai, skulptūros, gražūs baldai. 1940 m. liepos mėnesį buvo paskelbtas Kultūros paminklų apsaugos įstatymas ir įkurta Kultūros paminklų apsaugos įstaiga (KPAĮ), kuri registravo Lietuvos dvaruose esančias vertybes. Apskrityse buvo sudarytos paminklų registravimo komisijos, kurios iki 1941 m. sausio 1 d. turėjo suregistruoti visus dvaruose esančius kultūrinę, muziejinę ar mokslinę reikšmę turinčius daiktus.
Telšių, Kretingos, Tauragės apskričių dvarų kultūros, meno reikšmę turinčius daiktus savo apsaugon perimti buvo pavesta Žemaičių muziejui „Alka“. Šį darbą atlikti 1940 m. rugpjūčio 31 d. Švietimo liaudies komisariato Kultūros reikalų departamento direktorius P. Juodelis ir referentas V. Tumėnas įgaliojo muziejaus direktorių P. Genį, apskrities gydytoją J. Mikulskį ir Telšių apskrities viršininką K. Sideravičių. Jie turėjo suregistruoti Žemaitijos dvaruose esančias meno vertybes.
„Kai tik buvo paskelbta, kad meno turtai priklauso liaudžiai, organizavau jų registravimą. Paimdavau apskrities gydytoją Mikulskį, gerai žinojusį porceliano markes, nusimaniusį apie dailės paveikslus, senus baldus ir apskritai senienas, muziejaus direktorių P. Genį, o prie mašinos vairo sėsdavosi naujai paskirtas policijos vadas Džiubinskas. Taip keturiese apvažiavome visus apskrities dvarus. (…) Apvaikščiodavome visus kambarius. Kuriuo paveikslu, skulptūra, baldu ar jų komplektu pradėdavome gėrėtis, policijos vadas visa tai surašydavo į iš anksto paruoštą blanką, o daiktų kitoje pusėje pridėdavo apskrities viršininko antspaudą. Sąrašo apačioje būdavo prirašytas pasižadėjimas, kad minėtieji daiktai kaip meno vertybės bus saugomi, neparduodami ir nedovanojami. Dvarų savininkai su malonumu pasirašydavo“, – rašė K. Sideravičius savo memuaruose (ŽMA MA b. 109).
Kai kurie dvarininkai, pvz., Gorskiai iš Biržuvėnų dvaro, spėjo dalį meno vertybių paslėpti, o kitą dalį išvykdami išsivežti. Pradžioje buvo nurodyta, jog „kultūros paminklus tereikia vežti tik iš tokių apylinkės dvarų, kuriuose jie nėra pakankamai apsaugoti ar aiškiai gresia bet kuris pavojus sunykti arba būti sunaikintiems“ (ŽMA MA b. 635). Tačiau ne į visus dvarus komisiją įsileido: ypač sudėtinga buvo patekti į tuos dvarus, kuriuos buvo užėmusi Raudonoji armija.
1940 m. spalio 8 d. P. Genys Kauno valstybinio kultūros muziejaus vadovybei, kuriai ir buvo pavesta organizuoti vertybių registraciją, skundėsi: „Visuose dvaruose, kur tik apsigyveno Raudonosios armijos daliniai, kultūros paminklų registracija tų dalinių buvo trukdoma, buvo draudžiama į apgyvendintas patalpas įeiti patikrinti, kas yra likę, kokios būklės yra likę daiktai, ar jie turi ar neturi muziejinę vertę. Kai kur dalinių vadai surašinėtojus sutiko gana maloniai, o kai kur ir labai nemaloniai. Visi tokie dvarai tušti, o visas turtas išvežtas. Negalima sakyti, kad turtas patekęs į muziejininkų rankas. Jis yra vartojamas kasdieniam reikalui, kilimais išklotos raštinės ir kanceliarijos, senoviškais baldais apstatyti atskirų asmenų butai ir kambariai“ (ŽMA MA b. 635). Pvz., prie Telšių esančiame Siraičių dvare, priklausiusiame dailininkui L. Andrijauskui, buvo kruopščiai surašytos jo turimos vertybės, bet kai tuoj po to atsikraustė sovietinė kariuomenė, neliko nieko. Baldus ir vertingesnius daiktus kareiviai sukrovė į mašinas ir išvežė, o kieme sukūrę laužą degino knygas, paveikslus…
Panašiai buvo pasielgta ir su kunigaikščio Oginskio paveldu Rietave, grafo Tiškevičiaus Kretingoje. Vargais negalais patekę į sovietinės kariuomenės apgyvendintą Rietavo dvarą, „Oginskio rūmuose paėmėme originalų baldų komplektą iš briedžių ragų, keletą portretų, didelių senoviškų liustrų“, – rašė K. Sideravičius (ŽMA MA b. 109). O P. Genys liūdnai konstatavo: „Kretingoj iš grafo Tiškevičiaus liekanų (palikimo) gavau tik 20 portretų. Daugiau nieko. (…) Lankydamiesi pasienio viršininko štabe, matėme gražių kilimų, stilingų baldų, marmuro staliukų ir kt. Į grafo Tiškevičiaus rūmus įeiti neįleidžia. Teko girdėti, kad ten yra vienas kambarys, visokio turto prikrautas ir uždarytas. Tą turtą laikau žuvusiu“ (ŽMA MA b. 635). Galėtume piktintis, bet matant, kas vyksta Ukrainoje, su skausmu tenka konstatuoti, kad Rusijos kariuomenė nė kiek nepasikeitė.
Netrukus buvo liepta į Žemaičių muziejų „Alka“ vežti visas suregistruotas vertybes. Meno kūrinių patekimo į muziejų sąlygos buvo ekstremalios: reikėjo ne tik skubiai suregistruoti visas dvaruose esančias meno ir istorijos vertybes, bet ir pasirūpinti transporto priemonėmis, kad galėtų jas saugiai atgabenti į muziejų. P. Geniui buvo nurodyta surasti papildomai patalpų dvarų meno vertybėms saugoti, jeigu muziejaus pastate nepajėgs visko sutalpinti, nes kartu buvo nurodyta gabenti ir dvarų bibliotekas bei archyvus. Tiesa, ne visi atvežti eksponatai turėjo likti muziejuje, buvo numatyta atlikti patikrą ir pačius vertingiausius daiktus pervežti į sostinę. Tačiau iš karto atvežti suregistruotas kultūros ir meno vertybes buvo sudėtinga, nes trūko ir transporto priemonių, ir darbininkų.
Muziejininko R. Petriko sudarytame sąraše minimi 39 dvarai, anuo metu priklausę keturioms apskritims, iš kurių meno ir kultūros vertybės pateko į Žemaičių muziejų „Alka“. Iš aktų matyti, kad iš skirtingų dvarų 1940 m. buvo atvežtas skirtingas skaičius vertybių. Pvz., iš Kentralių dvaro paimta tik viena knyga, iš Žlibinų ir Zdoniškės dvarų – po vieną paveikslą, o štai iš turtingo Platelių dvaro atgabentos vertybės sudaro muziejaus aukso fondą: tai XVI–XIX a. tapyti portretai, XVIII–XIX a. grafika, skulptūros, baldai, indai ir kiti vertingi daiktai, kurie skaičiuojami šimtais vienetų, bei apie 10 tūkstančių vienetų dokumentų turintis dvaro archyvas. Į „Alkos“ muziejų taip pat pateko ir kai kurių kitų nacionalizuotų dvarų inventoriai, finansinės ataskaitos, korespondencija, fotografijos bei apie 30 tūkstančių knygų.
Gaila, kad didžiąją dalį knygų, sovietams reokupavus Lietuvą, muziejus buvo priverstas perduoti Knygų rūmams. Be to, reikia pastebėti, kad mažų Žemaitijos dvarelių aplinka dažnai niekuo nesiskyrė nuo pasiturinčių valstiečių, o kartais anie gyveno ir turtingiau, ir prabangiau. P. Genys beveik kiekviename Tauragės dvarelyje išvysdavo liūdną vaizdą: „Ganypravos savininkas davė arklį ir nuvežė į Monkiškių dvarą. Dvaras apleistas, nei prieiti, nei privažiuoti. Gyvena du senukai. Sako, jei rasit ką reikalingo, tai prašom, bet atrodo, kad nieko nėra. Radom tik paveikslą „Madona su kūdikiu“. Tapytas savininko senelio Kchyvico Florijono, dailininko Rustemo mokinio Vilniuje“ (ŽMA MA, 635 b.).
Sudaryti sąrašai įdomūs dar ir tuo, kad mums primena ne tik iki šiol dar neblogai išlikusius Žemaitijos dvarus, jų buvusius šeimininkus, bet ir tai, ką laikas jau suspėjo ištrinti iš žmonių atminties. Jie padeda muziejininkystės, menotyros specialistams sėkmingiau eiti ir 1940 m. nacionalizuotuose Žemaitijos dvaruose buvusių meno vertybių paieškų keliu.
Nepaisant atlikto didelio darbo, atvežtų meno vertybių, muziejaus finansinė padėtis buvo sunki: statybos nebaigtos, trūko vietos sudėti atgabentoms vertybėms, muziejui šildyti 1940–1941 metų žiemą bolševikų valdžia neskyrė nė kapeikos. Veltui P. Genys beldėsi, rašė raštus į įvairias įstaigas, prašydamas skirti lėšų muziejaus patalpų, kuriose sukrautos iš dvarų parvežtos meno ir mokslo vertybės, šildymui. Juk į „Alkos“ muziejų pateko turtingas Žemaitijos dvarų kultūros palikimas, savo unikalumu lenkiantis kai kurių didžiųjų muziejų rinkinius, jo kolekcijoje – originalūs žinomų Vakarų Europos dailininkų paveikslai, atspindintys XVII–XIX a. dailės raidą, vienetiniai pasaulinio lygio taikomojo meno eksponatai. Bet argi sovietų valdžiai rūpėjo Lietuvos „buržuazinis“ palikimas?
Prasidėjus imperialistiniam karui tarp nacistinės Vokietijos ir bolševikinės Sovietų Sąjungos 1941 m. birželio 22 d., „Alkos“ muziejus tik per stebuklą išliko nesunaikintas. Vokiečių lakūnams bombarduojant tiltą per Durbino upelį, siekiant atkirsti raudonarmiečius, besitraukiančius iš Telšių Žarėnų (dabar Muziejaus) gatve, išbyrėjo muziejaus langų stiklai, o į muziejų įsiveržę rusų kareiviai išnešė rastus rūbus ir pradėjo kasti įtvirtinimus netoliese… Laimė, kad birželio 25 d. vakare Raudonoji armija be kovos iš savo pozicijų pasitraukė. O muziejus išliko neišgrobstytas tik todėl, kad P. Genys ir sunkiausiu metu jo nepaliko.
1941 m. birželio 26 d. Telšiuose jau šeimininkavo vokiečiai. Vertingiausius eksponatus netrukus teko slėpti dabar jau nuo vokiečių muziejaus rūsiuose, pas patikimus žmones, nes valdžia pareikalavo pateikti vertingiausių eksponatų sąrašą ir perduoti visą muziejaus turimą medžiagą, susijusią su žydais. Po karo visa tai buvo sugrąžinta. Tik nedidelė dalis eksponatų dėl netinkamų laikymo sąlygų nukentėjo arba visai sunyko. P. Genys kiek įmanydamas stengėsi padėti ir mirtiname pavojuje atsidūrusiems Telšių žydams.
Nepaisant ypatingos muziejaus misijos išsaugoti vertingą paveldą ir jį perduoti ateinančioms kartoms, vokiečių valdžia taip pat neskubėjo paremti „Alkos“, muziejus ir P. Genys išsilaikė tik iš aukų ir pašalpų, bet nenutraukė savo veiklos. Muziejų globoti ėmėsi Telšių apskrities savivaldybė ir apskrities viršininkas A. Ramanauskas. 1941 m. spalio pabaigoje muziejus vėl atvėrė duris lankytojams. Buvo pristatyta dvarų paveldo, archeologijos, istorijos, liaudies meno (skulptūrėlės, kryžių viršūnės – saulutės) ekspozicijos, deja, dėl vietos stokos nebuvo įrengti etnografijos ir šiuolaikinio meno skyriai, nors „Alkai“ ir buvo perduotas pagrindinis ješivos pastatas.
Nepamiršo P. Genys ir poezijos. 1941 m. pabaigoje pasirodė jo eilėraščių knyga „Rūpintojėliai“, iliustruoti telšiškio dailininko P. Augiaus-Augustinavičiaus.
1942 m. pradžioje buvo nutarta iš Vilniaus į Telšius atvežti ir „Alkos“ muziejuje eksponuoti Raudonojo teroro parodą. Tačiau atvykę Studijų centro darbuotojai suprato, kad dėl eksponatų gausos paroda muziejuje netilps, todėl buvo pasirinktos kareivinės, kurių trijose salėse buvo įrengta laikina ekspozicija. Ji veikė nuo 1942 m. gegužės 24 d. iki birželio 28 d., o po to buvo pervežta į Šiaulius.
O 1942 m. vasario 16 d. Žemaičių muziejus „Alka“ šventė savo dešimties metų gyvavimo jubiliejų. Šia proga muziejus lankytojus pasitiko naujai įrengta Kovų už laisvę ekspozicija, kurioje buvo rodoma žemaičių kova už laisvę ir netektys carizmo, Pirmojo pasaulinio karo ir pirmosios sovietinės okupacijos metais, bei surengta senojo meno paroda, su kuria šventės dalyvius supažindino dailininkas S. Sidabras. Parodoje buvo eksponuojama 150 eksponatų: paveikslų, statulų, baldų. Iš viso muziejuje lankytojams buvo rodomi 2 799 eksponatai.
P. Genys apžvelgė muziejaus dešimties metų veiklą, vargus ir laimėjimus, pažymėdamas, kad 1939 m. „Alkos“ statybos darbams buvo išleista 66 860,79 Lt, tačiau statomus muziejaus rūmus apžiūrėjusi mokesčių komisija juos įvertino 110 tūkstančių litų, o tai reiškia, kad buvo sutaupyta 43 tūkstančiai litų arba 40 proc. statybos išlaidų. Kaip tai pavyko padaryti? P. Genys nurodė, kad buvo stengiamasi dirbti taupiai, architektas S. Stulginskis padarė muziejaus projektą be atlygio, statybos darbams taip pat vadovauta be atlygio, daug kas savanoriškai padėdavo prie statybos darbų, buvo aukojamos statybai reikalingos medžiagos, o ir jis pats daug laiko praleisdavo statybų aikštelėje, nors pagrindinė muziejaus užduotis buvo rinkti, saugoti ir eksponuoti istorijos, kultūros ir meno vertybes, kurių iki 1940 m. muziejuje buvo sukaupta daugiau kaip 5 tūkstančiai.
Janina BUCEVIČĖ
Tęsinys 2022 06 23, „Telšių ŽINIŲ“ Nr. 49.
Loading ...
