Žmogus
Paprastai kalbėdami apie suaugusį žmogų mes pirmiausia domimės jo profesija – kas jis? Mokytojas, gydytojas, statybininkas ir kt. Kai labiau pažįstam žmogų, darosi smalsu ir kiti dalykai – jo pomėgiai, jo požiūris į gyvenimą ar jo charakterio bruožai, kodėl jis toks, o ne kitoks.
Mane visada žavi žmonės, turintys pomėgių, įvairių veiklų ir svajonių. Vienas iš tokių, kurį sutikau visai neseniai, yra Aurelijus Laurinavičius. Tai gana gerai žinomas Žemaitijos sostinėje veterinarijos gydytojas, ir ne tik. Jis yra ir Telšių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorius, Telšių „Lions“ klubo narys, aktyviai dalyvaujantis jo veikloje, ir galiausiai regbio žaidimo entuziastas bei puoselėtojas. Na, dar galima pridurti, kad yra tėvas ir vyras bei grynakraujis žemaitis. Kartu su žmona gyvena Telšiuose ir augina dukrą bei sūnų.
Pradžia – Medingėnuose
Ten Aurelijus gimė, ūgtelėjo ir baigė pagrindinę mokyklą. Toliau mokėsi Plungės „Saulės“ gimnazijoje. Vaikinas buvo linkęs sportuoti, tačiau vis nerasdavo jam tinkančios sporto šakos. Bėgiojo, stumdė rutulį, mėtė ietį. Krepšinį irgi nuolat žaidė. Tačiau tik Plungėje pagaliau „atrado save“.
Plungėje veikia gana stiprus regbio klubas „Perkūnas“. Tuo metu komandą treniravo treneris Ričardas Skrinskis, ir jis, atėjęs į gimnaziją pasiieškoti papildymo, atkreipė dėmesį į atletišką vaikiną. Šiaip jau regbis labai tinkamas žemaitiško kūno sudėjimo bernui. Jį žaidžiant reikia ir svorio, ir plačių pečių bei tvirtų rankų. Tai jėgos reikalaujantis žaidimas. Net keista, kad jis Žemaitijoje nėra itin populiarus. Tiesa, klube iš pradžių šiek tiek šaipėsi iš Aurelijaus, vadino jį kaimiečiu, bet juk visur pripažinimą reikia pelnyti. Gana greitai „kaimo vaikis“ įrodė, kad yra niekuo ne prastesnis už kitus komandos draugus.
Darbai
Baigęs gimnaziją Aurelijus mėgino stoti į Policijos akademiją. Bet neperėjo sveikatos patikrinimo testo. Akys buvo per silpnos – mat policininkas turi būti ne tik stiprus, bet ir akylas. Tada nusprendė neišduoti šeimos tradicijų – pasuko tėvo pėdomis ir įstojo mokytis į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto veterinarijos specialybę. Jo tėvas buvo kolūkio veterinarijos gydytojas, tad Aurelijus buvo gerai su jo darbu susipažinęs. Studijų metu irgi žaidė regbį Kauno klube „Ąžuolas“.
Tiesa, grynai tėvo pėdomis nepasuko. Nepanoro grįžti į kaimą ir gydyti galvijų. Baigęs mokslus kurį laiką dirbo keliose veterinarijos vaistinėse, galiausiai įsteigė savo privačią kliniką, kurioje gydo augintinius – daugiausia kates ir šunis. Jau keturiolika metų.
Tapęs „Lions“ klubo nariu nuotoliu konsultuoja įvairiais augintinių sveikatos bei priežiūros klausimais. Aišku, nemokamai. Tai savanoriška veikla, būtina klubo nariui. 2011 metais Telšiuose įsteigus Visuomenės sveikatos biurą vadovauja jam. Darbo kaip ir užtenka, tačiau yra svajonė. Gana nemenka ir ambicinga.
Svajonė
Kaip pats Aurelijus sako, regbis jam davė daug – užgrūdino charakterį, jis įgijo drąsos, atsirado naujų draugų, išmoko nepamesti galvos užgriuvus šlovei ar pralaimėjimo kartėliui. Vis tik po studijų regbis buvo kuriam laikui „padėtas į šalį“. Deja, Žemaitijos sostinėje regbio klubo nebuvo. Tad su keliais draugais laisvalaikiu pažaisdavo krepšinį. Bet svajonė buvo. Gana paprasta – suburti Žemaitijos sostinėje regbio klubą, bent jau ne prastesnį už Plungės „Perkūną“, kuris neseniai atšventė savo penkiasdešimtmetį.
2016 metais su Šiaulių regbininkų pagalba Aurelijus įsteigė regbio klubą „Telšiai“, kurį praktiškai „veža“ ant savo pečių vienas pats. Talkina jam „Germanto“ ir „Kranto“ progimnazijų mokytojos Daiva Grevienė ir Lilijana Pleinienė, kurios savo mokyklose yra subūrusios vaikų komandas.
Aurelijaus dėka yra supirktas visas inventorius, reikalingas regbio treniruotėms, varžyboms. Jis organizuoja varžybas, stovyklas. Taip Žemaitijos sostinėje auginami būsimieji regbininkai. Suaugusių entuziastų kol kas neatsiranda. Trenerio samdyti nėra už ką, nes profesionalai užsiprašo didžiulės algos. Bet Aurelijus, kaip tikras žemaitis, ką pradėjo, tą ir tęsia ir tiki, kad galiausiai vaikai užaugs ir taps puikiais žaidėjais, kad pavyks surasti klubui stiprių rėmėjų. Ir taip Telšiuose atsiras rimtas klubas.
Kasdienybė
Ne per seniausiai buvo pakviestas sugrįžti į Plungės „Perkūną“, tad žaisdamas su plungiškiais dalyvauja visai rimtose varžybose. Paklausus Aurelijaus, kuo jam žavingas yra regbis, jis nedvejodamas atsakė, kad tai yra draugiškiausia bendruomenė. Vienintelė sporto šaka – regbis – turi vadinamąjį trečią kėlinį: po sužaistų varžybų visi susirenka prie bendro stalo pasisėdėti. Aikštelėje žaidėjai apsistumdo, apsižodžiuoja, apsipyksta, bet trečias kėlinys yra šventas reikalas – pasėdėti ir pasišnekučiuoti, tuomet jokio priešiškumo nebelieka. To jis moko ir jaunuosius Telšių regbininkus, ši tradicija – šventas dalykas. Ir nesvarbu, kokiam pasaulio kampely bežaistum regbį, trečias kėlinys bus visada.
Aurelijaus šeima irgi gana sportiška. Sūnus Domas žaidžia krepšinį, pradėjo lankyti boksą, žmona Irma ilgai žaidė krepšinį, patinka jai lengvoji atletika, septintokė dukra Justė kol kas dar nepasirinko sporto šakos. Visa šeima mėgsta keliauti. Viena iš Aurelijaus svajonių yra aplankyti Japoniją.
Štai toks Aurelijus Laurinavičius – dirbantis valdišką darbą, lakstantis pas savo mažuosius keturkojus pacientus, savanoriaujantis, besistumdantis regbio aikštelėje, organizuojantis ir palaikantis regbio sportą Žemaitijos sostinėje, besidomintis pasauliu ir tvirtai stovintis savo Žemaitijos žemėje.
Elė KAKANAUSKIENĖ