Že­mai­čio dar­bai ir sva­jo­nė

Žmo­gus

Pap­ras­tai kal­bė­da­mi apie suau­gu­sį žmo­gų mes pir­miau­sia do­mi­mės jo pro­fe­si­ja – kas jis? Mo­ky­to­jas, gy­dy­to­jas, sta­ty­bi­nin­kas ir kt. Kai la­biau pa­žįs­tam žmo­gų, da­ro­si smal­su ir ki­ti da­ly­kai – jo po­mė­giai, jo po­žiū­ris į gy­ve­ni­mą ar jo cha­rak­te­rio bruo­žai, ko­dėl jis toks, o ne ki­toks.

Ma­ne vi­sa­da ža­vi žmo­nės, tu­rin­tys po­mė­gių, įvai­rių veik­lų ir sva­jo­nių. Vie­nas iš to­kių, ku­rį su­ti­kau vi­sai ne­se­niai, yra Au­re­li­jus Lau­ri­na­vi­čius. Tai ga­na ge­rai ži­no­mas Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, ir ne tik. Jis yra ir Tel­šių ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro di­rek­to­rius, Tel­šių „Lions“ klu­bo na­rys, ak­ty­viai da­ly­vau­jan­tis jo veik­lo­je, ir ga­liau­siai reg­bio žai­di­mo en­tu­zias­tas bei puo­se­lė­to­jas. Na, dar ga­li­ma pri­dur­ti, kad yra tė­vas ir vy­ras bei gry­nak­rau­jis že­mai­tis. Kar­tu su žmo­na gy­ve­na Tel­šiuo­se ir au­gi­na duk­rą bei sū­nų.

Pra­džia – Me­din­gė­nuo­se

Ten Aurelijus gi­mė, ūg­te­lė­jo ir bai­gė pa­grin­di­nę mo­kyk­lą. To­liau mo­kė­si Plun­gės „Sau­lės“ gim­na­zi­jo­je. Vai­ki­nas bu­vo lin­kęs spor­tuo­ti, ta­čiau vis ne­ras­da­vo jam tin­kan­čios spor­to ša­kos. Bė­gio­jo, stum­dė ru­tu­lį, mė­tė ie­tį. Krep­ši­nį ir­gi nuo­lat žai­dė. Ta­čiau tik Plun­gė­je pa­ga­liau „at­ra­do sa­ve“.

Plun­gė­je vei­kia ga­na stip­rus reg­bio klu­bas „Per­kū­nas“. Tuo me­tu komandą tre­ni­ra­vo tre­ne­ris Ri­čar­das Skrins­kis, ir jis, atė­jęs į gim­na­zi­ją pa­siieš­ko­ti pa­pil­dy­mo, at­krei­pė dė­me­sį į at­le­tiš­ką vai­ki­ną. Šiaip jau reg­bis la­bai tin­ka­mas že­mai­tiš­ko kū­no su­dė­ji­mo ber­nui. Jį žai­džiant rei­kia ir svo­rio, ir pla­čių pe­čių bei tvir­tų ran­kų. Tai jė­gos rei­ka­lau­jan­tis žai­di­mas. Net keis­ta, kad jis Že­mai­ti­jo­je nė­ra itin po­pu­lia­rus. Tie­sa, klu­be iš pra­džių šiek tiek šai­pė­si iš Au­re­li­jaus, va­di­no jį kai­mie­čiu, bet juk vi­sur pri­pa­ži­ni­mą rei­kia pel­ny­ti. Ga­na grei­tai „kai­mo vai­kis“ įro­dė, kad yra nie­kuo ne pras­tes­nis už ki­tus ko­man­dos drau­gus.

Dar­bai

Bai­gęs gim­na­zi­ją Au­re­li­jus mė­gi­no sto­ti į Po­li­ci­jos aka­de­mi­ją. Bet ne­perėjo svei­ka­tos pa­tik­ri­ni­mo tes­to. Akys bu­vo per silp­nos – mat po­li­ci­nin­kas tu­ri bū­ti ne tik stip­rus, bet ir aky­las. Ta­da nu­spren­dė neiš­duo­ti šei­mos tra­di­ci­jų – pa­su­ko tė­vo pė­do­mis ir įsto­jo mo­ky­tis į Lie­tu­vos svei­ka­tos moks­lų uni­ver­si­te­to ve­te­ri­na­ri­jos spe­cia­ly­bę. Jo tė­vas bu­vo ko­lū­kio ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, tad Au­re­li­jus bu­vo ge­rai su jo dar­bu su­si­pa­ži­nęs. Stu­di­jų me­tu ir­gi žai­dė reg­bį Kau­no klu­be „Ąžuo­las“.

Tie­sa, gry­nai tė­vo pė­do­mis ne­pa­su­ko. Ne­pa­no­ro grįž­ti į kai­mą ir gy­dy­ti gal­vi­jų. Bai­gęs moks­lus ku­rį lai­ką dir­bo ke­lio­se ve­te­ri­na­ri­jos vais­ti­nė­se, ga­liau­siai įstei­gė sa­vo pri­va­čią kli­ni­ką, ku­rio­je gy­do au­gin­ti­nius – dau­giau­sia ka­tes ir šu­nis. Jau ke­tu­rio­li­ka me­tų.

Ta­pęs „Lions“ klu­bo na­riu nuo­to­liu kon­sul­tuo­ja įvai­riais au­gin­ti­nių svei­ka­tos bei prie­žiū­ros klau­si­mais. Aiš­ku, ne­mo­ka­mai. Tai sa­va­no­riš­ka veik­la, bū­ti­na klu­bo na­riui. 2011 me­tais Tel­šiuo­se įstei­gus Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­rą va­do­vau­ja jam. Dar­bo kaip ir už­ten­ka, ta­čiau yra sva­jo­nė. Ga­na ne­men­ka ir am­bi­cin­ga.

Sva­jo­nė

Kaip pa­ts Au­re­li­jus sa­ko, reg­bis jam da­vė daug – už­grū­di­no cha­rak­te­rį, jis įgi­jo drą­sos, at­si­ra­do nau­jų drau­gų, iš­mo­ko ne­pa­mes­ti gal­vos už­griu­vus šlo­vei ar pra­lai­mė­ji­mo kar­tė­liui. Vis tik po stu­di­jų reg­bis bu­vo ku­riam lai­kui „pa­dė­tas į ša­lį“. De­ja, Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je reg­bio klu­bo ne­bu­vo. Tad su ke­liais drau­gais lais­va­lai­kiu pa­žais­da­vo krep­ši­nį. Bet sva­jo­nė bu­vo. Ga­na pa­pras­ta – su­bur­ti Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je reg­bio klu­bą, bent jau ne ­pras­tes­nį už Plun­gės „Per­kū­ną“, ku­ris ne­se­niai at­šven­tė sa­vo pen­kias­de­šimt­me­tį.

2016 me­tais su Šiau­lių reg­bi­nin­kų pa­gal­ba Au­re­li­jus įstei­gė reg­bio klu­bą „Tel­šiai“, ku­rį pra­ktiš­kai „ve­ža“ ant sa­vo pe­čių vie­nas pa­ts. Tal­ki­na jam „Ger­man­to“ ir „Kran­to“ pro­gim­na­zi­jų mo­ky­to­jos Dai­va Gre­vie­nė ir Li­li­ja­na Plei­nie­nė, ku­rios sa­vo mo­kyk­lo­se yra su­bū­ru­sios vai­kų ko­man­das.

Au­re­li­jaus dė­ka yra su­pirk­tas vi­sas in­ven­to­rius, rei­ka­lin­gas reg­bio tre­ni­ruo­tėms, var­žy­boms. Jis or­ga­ni­zuo­ja var­žy­bas, sto­vyk­las. Taip Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je au­gi­na­mi bū­si­mie­ji reg­bi­nin­kai. Suau­gu­sių en­tu­zias­tų kol kas neat­si­ran­da. Tre­ne­rio sam­dy­ti nė­ra už ką, nes pro­fe­sio­na­lai už­si­pra­šo di­džiu­lės al­gos. Bet Au­re­li­jus, kaip tik­ras že­mai­tis, ką pra­dė­jo, tą ir tę­sia ir ti­ki, kad ga­liau­siai vai­kai užaugs ir taps pui­kiais žai­dė­jais, kad pa­vyks su­ras­ti klu­bui stip­rių rė­mė­jų. Ir taip Tel­šiuo­se at­si­ras rim­tas klu­bas.

Kas­die­ny­bė

Ne per se­niau­siai bu­vo pa­kvies­tas su­grįž­ti į Plun­gės „Per­kū­ną“, tad žais­da­mas su plun­giš­kiais da­ly­vau­ja vi­sai rim­to­se var­žy­bo­se. Pak­lau­sus Au­re­li­jaus, kuo jam ža­vin­gas yra reg­bis, jis ne­dve­jo­da­mas at­sa­kė, kad tai yra drau­giš­kiau­sia bend­ruo­me­nė. Vie­nin­te­lė spor­to ša­ka – reg­bis – tu­ri va­di­na­mąjį tre­čią kė­li­nį: po su­žais­tų var­žy­bų vi­si su­si­ren­ka prie bend­ro sta­lo pa­si­sė­dė­ti. Aikš­te­lė­je žai­dė­jai ap­si­stum­do, ap­si­žo­džiuo­ja, ap­si­pyks­ta, bet tre­čias kė­li­nys yra šven­tas rei­ka­las – pa­sė­dė­ti ir pa­si­šne­ku­čiuo­ti, tuo­met jo­kio prie­šiš­ku­mo ne­be­lie­ka. To jis mo­ko ir jau­nuo­sius Tel­šių reg­bi­nin­kus, ši tra­di­ci­ja – šven­tas da­ly­kas. Ir ne­svar­bu, ko­kiam pa­sau­lio kam­pe­ly be­žais­tum reg­bį, tre­čias kė­li­nys bus vi­sa­da.

Au­re­li­jaus šei­ma ir­gi ga­na spor­tiš­ka. Sū­nus Do­mas žai­džia krep­ši­nį, pra­dė­jo lan­ky­ti bok­są, žmo­na Ir­ma il­gai žai­dė krep­ši­nį, pa­tin­ka jai leng­vo­ji at­le­ti­ka, sep­tin­to­kė duk­ra Jus­tė kol kas dar ne­pa­si­rin­ko spor­to ša­kos. Vi­sa šei­ma mėgs­ta ke­liau­ti. Vie­na iš Au­re­li­jaus sva­jo­nių yra ap­lan­ky­ti Ja­po­ni­ją.

Štai toks Au­re­li­jus Lau­ri­na­vi­čius – dir­ban­tis val­diš­ką dar­bą, laks­tan­tis pas sa­vo ma­žuo­sius ke­tur­ko­jus pa­cien­tus, sa­va­no­riau­jan­tis, be­si­stum­dan­tis reg­bio aikš­te­lė­je, or­ga­ni­zuo­jan­tis ir pa­lai­kan­tis reg­bio spor­tą Že­mai­ti­jos sos­ti­nė­je, be­si­do­min­tis pa­sau­liu ir tvir­tai sto­vin­tis sa­vo Že­mai­ti­jos že­mė­je.

Elė KA­KA­NAUS­KIE­NĖ