Jau vėl gyvenimo ratas apsisuko apie savo ašį, baigiasi 2016-ieji – Bibliotekų metai. Dažnai pamirštame paprastą žmogų, kuris galbūt niekuo iš kitų neišsiskiria, tik tiek, kad visą gyvenimą labai daug skaitė, skaito ir, manau, dar ilgai skaitys. Šiandien visuomenėje daug skaitantys žmonės yra mažai matomi. Todėl noriu apžvelgti trumpą biografiją nuolatinės bibliotekos skaitytojos Kazimieros Pleškienės, kuri su knyga nesiskyrė visą gyvenimą ir pamilti ją išmokė savo vaikus.
Kazimiera Pleškienė gimė 1930 m. sausio 27 d. Žylaičių kaime, Onos ir Povilo Petravičių šeimoje. Ji buvo vyriausia. Tėvai mokėjo skaityti ir rašyti, nors į mokyklą du mėnesius ėjo tik mama, o tėvas mokyklos nelankė. Skaityti ir rašyti jie mokėsi patys. Kazytė skaityti išmoko dar neidama į mokyklą. Pirmoji knyga, iš kurios ji mokėsi skaityti, buvo lotyniškais rašmenimis parašyta pasakų knyga „Tūkstantis ir viena naktis“. Raides pažinti padėjo jos tėtis, kuris labai mėgo knygas ir vakarais garsiai skaitydavo vaikams. Moteris pasakojo, kad tėtis vakarais gulėdavo ant šilto mūrelio, vaikai įsitaisydavo šalia, ir visi pasinerdavo į skaitomos knygos herojų nuotykius. Knygų tėtis gaudavo iš vargonininko, klebono, mokytojų.
Kazytė baigė 5 skyrius. Skaitymas buvo mėgstamiausia jos pamoka. Nuo pat pirmo skyriaus ji knygų gaudavo iš mokytojos Izabelės Mažeikytės, klebono Vaclovo Baliutavičiaus. Per pamokas mergaitei, kaip geriausiai skaitančiai, visada liepdavo skaityti naują tekstą.
Iš pradžių skaitė pasakas, eilėraščius, paskui pamėgo nuotykių knygas. Mėgo K. Majaus, Dž. F. Kuperio, T. Main Rido, H. Senkevičiaus, H. Mnišek ir kt. autorių kūrinius. O kai atsirado Janapolėje bibliotekėlė, tai joje buvo nuolatinė viešnia. Net megzdama moteris visada šalia turėdavo atverstą knygą, kad pabodus megzti, galėtų tuoj imtis skaitymo. Labai daug knygų jaunystės metais iš Varnių bibliotekos Kazytei parnešdavo kaimynas gimnazistas Antanas Daumantas Karnuševičius. Būdavo, kad knygą reikėdavo grąžinti ryte, tai skaitydavo naktimis.
K. Pleškienė norėjo tapti mokytoja, bet baigus 5 skyrius, dar vyko karas, namai buvo sudegę, glaudėsi visa šeima pas svetimus. Reikėjo padėti tėvams. Kadangi gerai mokėjo nerti ir megzti, tai mezgė megztukus, kojines kaimynams, o už tai gaudavo maisto, kartais pinigų. Labai mėgo siūti, svajojo būti siuvėja, bet ir šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. Tik ištekėjusi nusipirko rankinę siuvimo mašiną, siūti ją mokė kaimynė. Nuo tada visi vaikai vaikščiojo jos pačios siūtais drabužėliais.
Kazimiera su vyru Jonu išaugino 5 vaikus. Vaikai pamėgo skaitymą kaip ir jų mama. Visa šeima buvo nuolatiniai bibliotekos skaitytojai. Sovietmečiu, kai knygos tapo pigesnės, moteris, nuvykusi į miestą, visada sau nusipirkdavo knygą. Ir dabar jos kambaryje didžiulė biblioteka. Daug knygų atidavė vaikams, padovanojo bibliotekai.
Kazimierai jau 86-eri metai, bet ir dabar knygos nepaleidžia iš rankų. Megzti jau nebegali – skauda rankas, siūti dar kartais imasi, o vakarais visada paskaito. Jos skaitytojo kortelė bibliotekoje dažnai ištraukiama ir papildoma vis nauja paimta knyga. Tokia jau stipri ta meilė knygai.
Janapolės bibliotekos vyr. bibliotekininkė Aušra UBARTIENĖ