Keturiasdešimt krikšto rūbelių, dvylika vestuvinių suknelių, per 50 gaminių iš moherio – tokia gausa darbų gimė nerimdaitiškės Vilijos Barauskienės rankose.
Mezgimo istorija
Pomėgį megzti Vilija paveldėjo iš prosenelės, kuri būdama ir 90 metų vis dar tebemezgė.
„Keletą mezgimo būdų man parodė prosenelė. Kiek pamenu, dar nėjau į mokyklą, bet jau mezgiau lėlėms sukneles, o pirmąjį didesnį gaminį – megztinį – sau nusimezgiau 4 ar 5 klasėje. Iš tiesų man niekas iki šiol tiksliai taip ir nepasakė, kas mane išmokė megzti“, – svarstė nerimdaitiškė. Pomėgį megzti visada palaikė mama, manau, kad iš jos paveldėjau darbštumą, grožio supratimą, atsakomybę už kiekvieno darbo užbaigtumą.
Prieš 8 metus V. Barauskienę paragino dalyvauti ir užregistravo „Auksarankės“ konkurse Nevarėnų seniūnijos seniūnė Vilma Šakienė. „Vieną dieną sulaukiau skambučio, kad „Auksarankės“ konkurso organizatoriai laukia mano darbų parodai. Turėjau lygiai dvi dienas darbams pristatyti. Sugriebiau tai, ką turėjau, o vieną kostiumėlį užbaigiau per naktį. Tada mano kūrybą įvertino žiūrovai – pelniau jų prizą. Kitais metais vėl bandžiau sėkmę – patekau į finalą, užėmiau III vietą. Po metų, 2002 m., tapau „Auksarankės“ konkurso nugalėtoja – I vietos laimėtoja. Tais pačiais metais įstojau į Tautodailininkų sąjungą. Tapau žinomesnė – apie mane ir mano darbus daug rašė spauda“, – sakė Vilija.
Kai V. Barauskienę jau žinojo daugelis, o jos gabumais niekas neabejojo, prasidėjo užsakymai. Pirmas didesnis darbas buvo vestuvinė suknelė. „Paskambino draugė ir paprašė numegzti vestuvinę suknią iš moherio. Pažadėjau, bet, pamačiusi suknelės nuotrauką, pamaniau, kad tai neįmanoma, tačiau atsakyti negalėjau, neišdrįsau. Užduotį įveikiau per mėnesį, dabar tai padarau daug greičiau“, – kalbėjo mezgėja.
Šeima
V. Barauskienė su vyru augina tris vaikus: sūnus ir dukra yra būsimi teisininkai, mažasis šiais metais baigė 6 klases. Dukra taip pat paveldėjo iš mamos pomėgį megzti ir mielai puošiasi mamos rankdarbiais. Mielai mezga po darbo ir Vilijos sesuo, jai taip pat nestinga idėjų, yra labai kūrybinga. Šeima vertina mamos darbus – nešioja jos rankdarbius. „Aš pati savo gaminių taip labai, kaip mano klientai, nevertinu, visada yra galimybė tobulėti. Gerais atsiliepimais džiaugiuosi, nes kiekvienas mano sukurtas rūbas individualus, nepakartojamas, į kurį įdėta ne tik darbo, bet ir dalelė mano širdies.“
Mainosi mados
Pagal užsakymus moteris pradėjo megzti prieš dvejus metus. Bėgant laikui, mados, klientų pageidavimai keitėsi nedaug. Vaikiški rūbeliai beveik nesikeičia. Šiek tiek mainosi vestuvinių suknelių spalvos ar modeliai: nuotakos vietoje tradicinių baltų suknelių vis dažniau vilki šampanines, rausvas, kremines. „Moherio suknios yra ir taip puošnios, apkabinėti detalėmis kaip ir nebereikia, nebent keletas gėlių, papuošalas plaukuose, diržas ir pan.“, – pasakojo Vilija.
Moteris viską atlieka be primatavimų, užtenka žmogaus matmenų, su užsakovais dažniausiai bendrauja internetu. Iš daugiau nei 100 darbų, kuriais Vilija yra papuošusi savo klientus, draugus ir gimines, taisyti teko tik du. Pagrindiniai moters darbų užsakovai yra Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, kitų miestų bei užsienio gyventojai.
Krizė Vilijos darbų nepalietė: nesumažėjo nei kainos, nei užsakymų skaičius. Iš pradžių per mėnesį turėdavo 1 ar 2 užsakymus, šiandien jų būna daugiau nei dvigubai.
Vilija pasakojo, kad patys brangiausi dėl sudėtingos technologijos yra rūbai su airiškais nėriniais: „Šio darbo imasi ne kiekvienas.“
V. Barauskienės darbo įrankiai – rankos, o idėjas paversti realybe padeda virbalai bei vąšelis.