Saulė, stulbinantis karštis, įdegę kūnai, atgaivą suteikiančios maudynės jūroje ir kiek atokiau nuo minios sėdintis vienišius, akimis ieškantis sielai artimo žmogaus, gebančio bangose paskandinti vienatvę. Kaip meilės serialuose, taip ir realiame gyvenime esama tokių situacijų. Vasarai vis dar karaliaujant Lietuvos padangėje, noras širdies duris atverti meilei ir niūrią kasdienybę nuspalvinti ryškiausiomis šio jausmo spalvomis tik kyla.
Kai vienišius apdovanojamas meile, nuo tos akimirkos laikas žirglioja didžiuliais šuoliais ir dažniausiai stabteli prie laukujų bažnyčios durų. Jas atvėrus, suskamba vargonų muzika, rusenančios žvakių liepsnelės sušildo susirinkusiuosius… Visų akys nukrypsta į laimingiausią gyvenimo dieną švenčiančią ir gėlių žiedlapiais išpuoštu kilimu žygiuojančią porą – jaunavedžius.
Tačiau neretai šventinę nuotaiką temdo organizaciniai vestuvių planavimo darbai. Kartais nuotaką ar jaunikį susirasti lengviau nei puikią šeimininkę, linksmą muzikantą ar išradingą piršlienę. Peržvelkime vestuvių tradicijas – dainų skambėjimą, vaišių stalo asortimentą ir piršliavimo ypatybes.
„Parietkas peita“
Senelio ir tėtės pėdomis einantis ir 25-uosius muzikavimo vestuvėse metus skaičiuojantis Kęstutis Kerpauskas pastebi kintančias ar į užmarštį nueinančias jaunųjų šventės tradicijas. Karjeros pradžioje Kęstutis muzikuodavo 4 kolegų draugijoje. Vestuvininkams buvo dovanojama gyva bosinės gitaros, akordeono, mušamųjų muzika. Metams bėgant, mažėjo grojančiųjų būrys, o gyvą skambesį keitė sintetinė muzika. K. Kerpauskas įžvelgė dvi šių dienų vestuvių tendencijas: tie, kurie negaili šventei pinigų, renkasi žymių atlikėjų ar grupių koncertus, o antrieji, atidžiau skaičiuojantys savo resursus, tenkinasi jau minėta sintetine muzika.
Vyras pastebėjo ir tai, kad, laikui bėgant, gerokai sumažėjo vestuvių svečių skaičius (nuo 70–100 iki 30–60): „Tikriausiai todėl, kad nebesame tokie turtingi. Dauguma besituokiančiųjų nebenori tradicinės šventės ir vietoj to mieliau renkasi vakarienę šeimos būryje ir povestuvinę kelionę į šiltus kraštus.“
Paklaustas apie sutuoktuvių šventės tradicijas, pašnekovas išvardija jau išnykusias: sutiktuvių maršas, „Parietkas peita“ (sveikinimų koncertas) ir keltuvės. Švenčiantieji neatsisakė jaunųjų sugrįžtuvių priėmimo, stalo užsėdimo, šeimos židinio įžiebimo, jaunųjų valso bei vestuvių torto skanavimo. Muzikantas ilgisi anuomečių didelių, tradicinių vestuvių, kurios (ypač kaime) prilygdavo įspūdingam koncertui, o jaunųjų laime džiaugdavosi visa gyvenvietės bendruomenė.
Kęstutis puikiai mena pirmąsias sugrotas vestuves Kelmės r., Vaiguvos miestelyje. Paprašytas įvardinti svečių skaičių, vyras šypsodamasis teigė: „Paskaičiuokite patys. Jaunasis turėjo 12, o nuotaka – 10 brolių bei seserų. O kur dar artimieji, giminės ir draugai…“
K. Kerpauskui muzikuoti teko ir mišrių tautybių jaunavedžių vestuvėse. Lietuvaitės tautiečius iškeitė į turkų, amerikiečių, kolumbiečių, ukrainiečių, lenkų tautybės vyrus. Muzikantas džiaugiasi išskirtine proga pamatyti užsienio šalių žmones ir susipažinti su jų kultūra bei tradicijomis.
Vyras nesibodi pakalbėti ir apie pinigus. Anksčiau nebuvo nustatyto užmokesčio už muzikavimą vestuvėse. Pinigai būdavo renkami šventės metu: per sutiktuvių maršą, sveikinimų koncertą ir įvairias kitas atrakcijas. Šiais laikais muzikantai gauna pačių nustatytą, fiksuotą uždarbį ir nė cento daugiau.
Per 1 000 vestuvių sugrojęs, begalę dainų mokantis Kęstutis dar neketina baigti vestuvinio muzikanto karjeros. „Visa muzika sugrota, tik ne visi pinigai uždirbti“, – pokštavo jis.
K. Kerpauskas vestuvinio muzikanto vietą jaunesniajai kartai užleis tada, kai įgyvendins vieną svarbiausių savo tikslų – į vestuvių puotą sugrąžinti gyvą muzikos skambesį ir muzikavimą grupėje.
Vestuvės puikios, jei svečiai sotūs
Antras svarbus pavykusių vestuvių akcentas – gausus vaišių stalas. Maisto gaminimo subtilybėmis su skaitytojais sutiko pasidalinti jau 20 metų vestuvėse šeimininkaujanti vembūtiškė Nijolė Venckienė. Ruošti maistą moteris mėgo nuo mažumės. Draugės paskatinta, vestuvių šeimininkės karjerą Nijolė pradėjo būdama kiek per 30 metų. Vienai pamaitinti vestuvininkus buvo neįmanoma, tad į kompaniją vembūtiškė pasikvietė draugę Danutę Doršienę. Pamažu didėjo klientų būrys: „Gal dėl skaniai paruošto maisto, gal dėl atsakingo ir kruopštaus darbo, o gal dėl to, kad pačios esame fainos“, – šmaikštavo moteris.
N. Venckienė pastebėjo, jog, laikui bėgant, sumažėjo ne svečių, o pačių vestuvių skaičius. Žmonės, neturintys galimybių surengti didelės sutuoktuvių šventės, renkasi artimųjų draugiją ir švenčia kavinėse. O tie (dažniausiai gyvenantys ir dirbantys užsienyje), kuriems artimos senosios vestuvių tradicijos, surengia prašmatnią puotą ir į ją sukviečia iki 100 žmonių.
Tokį būrį susirinkusiųjų pamaitinti nelengva, o kur dar papuošti stalus ir nuolat žiūrėti, kad netrūktų maisto. Nijolė savaitgalį vyksiančioms vestuvėms pradeda ruoštis ketvirtadienio rytą, o namų duris praveria ir poilsiu mėgaujasi vėlų sekmadienio vakarą.
Laikas vietoje nestovi. Kiekvienas mūsų seka naujoves. N. Venckienė – ne išimtis. Anksčiau populiariuosius kotletus, balandėlius šiomis dienomis keičia įvairūs namie gaminti vyniotiniai, įdaryti karbonadai, mėsos grybai, mėsos tulpės, suktinukai, ežiukų šeimynos, įdarytos lydekos bei daugelis kitų skanumynų. Nūdienos vestuvėse prašoma 6–7 karštų patiekalų. Šeimininkėms priklauso paruošti ir alaus stalą. Maisto ruošybos žinių ir išradingumo tikrai reikia. „Darbo tiek, jog nėra nė 5 laisvų minučių“, – pasakojo moteris.
Nijolė – garsi tarp šeimininkių, tad vaišių stalus skanėstais kloja ne vien Telšių rajone. Moteriai šeimininkauti teko Nidoje, Mažeikių, Plungės, Kelmės ir Pasvalio rajonuose.
Nors vembūtiškė įkopė į šeštąją dešimtį ir sveikata nebe tokia kaip jaunystėje, tačiau virtuvės karalienės karūnos neketina nusiimti. „Dirbu savo mėgstamus darbus: gaminu maistą, ūkininkauju, randu laisvo laiko knygai ar pabendrauti su namiškiais. Vestuvėse šeimininkausiu tol, kol mano vaišių stalas bus sotus ir gardus“, – kalbėjo linksmoji ir išradingoji šeimininkė Nijolė.
Vestuvės – tai šventė, kurią reikia mokėti švęsti
Valės Beržienės pomėgis, išlikęs iki šių dienų, – valgio ruošimas, leidęs jai būti tuoktuvių šventės dalyve. Laikui bėgant, šeimininkavimą vestuvėse Valė iškeitė į piršlienės pareigas. Iš Suvalkijos kilusiai moteriai, kurios gyvenimo kelias pasuko Žemaitijos link, niekada nestigo organizacinių gebėjimų ir naujų idėjų, o polinkis į etnokultūrą padėjo surengti ne vieną dešimtį tikrų žemaitiškų vestuvių.
Kokios vestuvės be piršlio. V. Beržienei draugiją palaikydavo ir piršlio pareigas eidavo jos vyras A. Beržis arba tuometinio Telšių Žemaitės liaudies teatro režisierius a. a. G. Norkus.
V. Beržienė sutuoktuvių šventės organizavimo ir piršliavimo niekada neįvardijo kaip verslo ar pragyvenimo šaltinio. Moteris tai darydavo vien dėl noro draugams, kolegoms, pažįstamiems surengti gražų, tradicijų perpintą vestuvių pokylį.
Vesdama tuoktuvių šventę, Valė besąlygiškai atsisakė lėkštumo, europietiškų naujovių ir kinietiškų menkaverčių suvenyrų. Vestuvėse moteris pasipuošdavo tautiniais rūbais, propaguodavo žemaitišką šneką ir visus susirinkusiuosius stengdavosi sugrąžinti į senovę. Anot V. Beržienės, vestuvės be jaunųjų palaiminimo, išlydėjimo į gyvenimo kelionę ir jaunavedžių sutikimo, sugrįžus namo, su duona bei druska netenka prasmės. „Aš noriu išlaikyti vestuvių etniškumą. Nėra nieko gražesnio už tikras ir tyras ašaras bei nuoširdų džiaugsmą“, – teigė etatine piršliene vadinama moteris.
„Puikias vestuves suorganizuoti – ypač sudėtingas darbas, kuris mane padarydavo neįgalią daugiau nei savaitę. Sutuoktuvių šventė – lyg spektaklis, bet ne scenoje, o tarp žmonių“, – samprotavo pašnekovė. Valė džiaugiasi tais svečiais, kurie padėdavo jai kurti šventinį teatrą, kur kiekvienas žinojo savo vaidmenį ir stengėsi sukurti kuo įspūdingesnį reginį jauniesiems. Būta tokių vestuvių, kur visi – tiek jaunųjų palyda, tiek svečiai – buvo pasipuošę tautiniais apdarais. Valei gražu viskas, kas tyra, sakralu, etniška, o ne pompastiška ir lėkšta. Moteris mena nuotaką, kuri buvo pasidabinusi savo pačios sukurta ir pasiūta vestuvine linine suknia. „Negalėjau atitraukti nuo jos akių. Tai buvo taip miela ir tvarkinga“, – prisiminimais dalijosi ilgametė piršlienė.
V. Beržienė, kaskart rengdama vestuvių šventes, savo mintimis ir idėjomis dalindavosi tik su jaunavedžiais ir jų tėvais. Moteris įsitikinusi, kad ten, kur režisierių daugiau nei aktorių, išeina šnipštas. Tad organizacinius vestuvių klausimus ji aptardavo ne su močiutėmis, tetomis ar dėdėmis, o su pačiais šventės kaltininkais.
Prakalbus apie šių dienų žemaitiškas vestuves ir jų tradicijas, Valė teigė, jog dar yra likę tokių tuoktis ketinančių porų, kurioms tėvai įskiepijo tvirtą etniškumo jausmą. Tokius jaunavedžius, kuriems reikia senųjų vestuvių tradicijų: tėvų palaiminimo ir išlydėjimo į gyvenimo kelionę, sutiktuvių su duona ir druska, stalo užsėdimo ir išsipirkimo, aukuro įžiebimo, vestuvinio valso, užstalės dainų, žemaitiškų šėlionių, keltuvių, svočios pusryčių, nuometo perdavimo mamai, sveikinimo koncerto ir piršlio korimo (Valė šią ceremoniją pakeitė į piršlio meninės skulptūros – paminklo – atidengimo ritualą), vadina lietuviškais deimantais.
Puikioms vestuvėms surengti neužtenka vien piršlių. V. Beržienė įsitikinusi, jog muzikanto, šeimininkės ir piršlių susiklausymas bei partnerystė yra tai, ko reikia nuostabiai tuoktuvių šventei suorganizuoti.
Šiuo metu moteris tikino nebeturinti nė laiko, nė sveikatos organizuoti tuoktuves ir jose piršliauti. Sukaupta patirtimi dalijasi su dukromis, kurios mažais žingsneliais eina mamos pramintu taku. „Nors nebepiršliauju, bet idėjų daug turiu. Tikiuosi, kad jas kas nors įgyvendins. Viena iš mano realiausių idėjų ir pasiūlymų jaunavedžiams: į bažnyčią ar santuokos rūmus atvykti ne automobiliais, o kaip senovėje – arklių tempiamais vežimais. Jei norisi, tai kodėl negrįžus į praeitį“, – mintimis dalijosi piršlienė V. Beržienė.
Meilei įtvirtinti nei žmonių amžius, nei metų laikas – nesvarbūs. Tačiau nuostabiai vestuvių šventei surengti tikrai prireiks šmaikščiųjų piršlių, skambias dainas dovanojančio muzikanto ir alkio jausmą gardėsiais numalšinančios šeimininkės. Smagių vestuvių!!!
Loading ...
Na bet vis dar yra išlikęs tas noras atšvęsti trenksmingai, tik gal kiek tradicijos pasikeitė, vienas pakeitė kitos, dauguma nori įdomiau.. Mano vestuvės tai bus gražioj sodybėlėj, prie miško, neįsivaizduoju savęs tiesiog pokylių salėj.. https://www.atostogoskaime.lt/apgyvendinimas/sodybos-vestuvems/
Tai ir reikia siūlyti ir ranką, ir širdį. Širdyje slypi meilė, ant rankos pūpso vestuvinis žiedas https://www.auksoisparduotuve.lt/vestuviniai-ziedai
Kaip gražu, labai gražus straipsnis. Nemanau, kad mano vestuvės bus tokios su tradicijom, bet visada smagu girdėti, kaip seniau įdomiai tuokdavosi. Dabar pasikeitę viskas, poros vietoj žiedų kartais renkasi tatuiruotes, o prieš vestuves dažnai nešioja vienodas apyrankes, kas mano manymu labai primena žiedus https://www.jacobcolinn.com/lt/temos/apyrankes-poroms