Vėlinių išvakarėse – pokalbiai apie pokyčius mirusiųjų atminimo kultūroje

Lietuviams nuo seno buvo svarbus mirusiųjų atminimas ir derama pagarba jiems. Nors ilgą laiką santykis su mirusiaisiais mūsų kultūroje buvo itin stiprus, pastebima, kad greitėjantis gyvenimo tempas diktuoja naujas tendencijas: keičiasi požiūris į laidojimo tradicijas, kapaviečių priežiūrą, Vėlinių šventę. Kaip pokyčius vertina laidotuvių apeigas organizuojantys, į amžinąjį poilsį velionius palydintys, kapaviečių priežiūra besirūpinantys specialistai?
Monika GIRDVAINĖ

Kunigas prof. dr. Saulius STUMBRA:

– Mūsų tautos krikščioniškoje kultūroje pagarba mirusiesiems tikrai didelė – tai ir šermenys, prasmingos laidotuvės, o kokie skirtingi budynių papročiai etnografiniuose regionuose – nuo raudų iki Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo. Bet keletą pastarųjų metų matome, jog vyksta kaita. Krikščioniškoji šermenų kultūra primena, jog visa, kas susiję su mirtimi, turi būti paženklinta viltinga Amžinybe ir Prisikėlimo viltimi. Deja, šie akcentai dėl patogumo dažnai pamirštami. Pradėkime nuo budėjimo. Juk pagal tradiciją prie mirusiojo budima du vakarus (budynės, šermenys). Tai laikas, persmelktas sakralumo ir maldos (Žemaičių Kalvarijos kalnai Žemaitijoje, giedamas Rožinis kitose Lietuvos dalyse ir t. t.). Tai laikas, kai išgyvename atsisveikinimo skausmą. Ir trečia diena – laidotuvės – tarsi prisikėlimo išgyvenimas. Juk ir to ryto giedojimai prasideda giesme „Marija Magdalena“ – juk Marija Magdalena atskubėjo prie tuščio Jėzaus kapo.
Ką matome dabar? Dėl patogumo dažnai lieka vos vienas budėjimo vakaras, o ir giedojimai dažnai tampa nebereikalingi… Atnešti kūną šv. Mišioms į bažnyčią vėlgi kažkodėl vengiama, nors tai yra pagrindinė laidotuvių apeigų dalis.
Šiomis dienomis ypač populiarėja mirusiojo kremavimas. Tai sena pasaulyje žinoma apeiga, bet dera pastebėti, jog tai nėra krikščioniška apeiga, nors šiandien Bažnyčia ir leidžia tai. Dvasininkai pastebi, kad ši naujovė gimdo naujas problemas – nebelieka budėjimo (šermenų), dažnai urna su mirusiojo dulkelėmis laikoma tiesiog namuose, nepalaidota, nors visiškai neleistina (Bažnyčia primena, jog mirusieji turi būti pagarbiai palaidoti), o kiti dar sugalvoja pelenus barstyti, kas yra visiškai nepagarbus veiksmas.
Kyla klausimas, koks turėtų būti teisingas mūsų, gyvųjų, santykis su mirusiaisiais, su jų atminimu? Daugelis keliaudami po Europą ar dar toliau pastebime, kad kitose šalyse, net ir krikščioniškose, santykis su mirusiaisiais yra ženkliai silpnesnis. Manau, viena iš priežasčių galėtų būti nusilpęs tikėjimas ir tradicijos. Mūsų krikščioniškoji kultūra primena, jog kapas turi būti tvarkingas ir papuoštas krikščioniškais tikėjimo ženklais (pvz.: kryžius, Dievo Motinos atvaizdas). Dažnai galime net šaržuodami konstatuoti, jog mūsų kapinės virsta gyvųjų lenktyniavimo vieta ar rūtų darželiais. Kapinės yra ramybės vieta, todėl ir mums vertėtų šio momento nepamiršti.
Kad ir per Vėlines – Bažnyčia kviečia išgyventi maldų už mirusiuosius aštuondienį, nuo lapkričio 2 iki 8 dienos imtinai, o juk matome, kad daugelis jau iki Visų Šventųjų būna kapus aplankę… Dažnai ir maldos kapuose nėra. Iškilmingos puokštės, daugybė nešventintų žvakių – gražu mūsų akiai, bet dingsta sakralumas – Gyvenimo ir Mirties susitikimo išgyvenimas.
Galima pastebėti, kad turbūt Vėlinių ir Visų Šventųjų dienų prasmė nepasiekia žmogaus širdies – skubame, o galvoti apie mirtį mums nepatinka ir nepatogu. Galbūt todėl atrodo, kad „žvakutė“ ir „gėlytė“ – tai jau maksimumas, kurį padariau. Dingsta bendravimas. Pamenu iš vaikystės dienų, kaip lapkričio 1-osios vakare, jau temstant, prie artimųjų kapų susirinkdavo giminė. Ten sukalbėdavome poterėlius, pabūdavome susiglaudę ir pratęsdavome bendrystę prie bendro stalo, kur dažnai dalydavomės prisiminimais apie išėjusiuosius amžinybėn. Tad galėtume reziumuoti – reikia nepamiršti maldos ir gyvųjų bendrystės.
Artėjant Visiems Šventiesiems ir Vėlinėms, noriu palinkėti Šventojo Rašto žodžiu „budėkite“. Budintis gyvenimas yra šviesus, pastabus, nepametantis prasmės. Mes galime didžiuotis, jog mūsų tauta, ir ypač Žemaitija, yra sukūrusi ir išlaikiusi labai prasmingas ir gražias mirusiųjų pagerbimo tradicijas – branginkime ir didžiuokimės savo krikščioniška kultūra. Tėveliams noriu palinkėti būtinai nusivesti savo vaikus prie artimųjų kapų, kartu sukalbėti maldą, papasakoti, kas per žmonės ilsisi, kodėl jie brangūs. Visiems mums norėtųsi linkėti, kad tos dienos būtų Gyvųjų ir Mirusiųjų bendrystės dienos. Kad išgyvenę vienybę maldoje prie kapelių, ją parsineštume ir į kasdienybę. Juk šiandien jos taip trūksta…

Įmonės „Malda“ savininkas Justinas NORKUS:
– Laidojimo tradicijos sparčiai keičiasi. Jas pakoregavo ir pasaulinė pandemija. Nuo „kovido“ mirę asmenys dažniausiai vežami kremuoti, o jei ne, tada prie uždaro karsto velionio artimieji gali pabudėti ne ilgiau kaip kelias valandas. Pandeminė situacija pastūmėjo link pokyčių, tačiau ir pačių gyventojų norai keičiasi – senosios kartos žmonių, palaikančių ilgametes tradicijas, mažėja, todėl ir laidotuvių apeigų svarba menksta. Dažnai pasigendu prielankumo, pagarbos mirusiajam. Per šermenis daug kas daroma tik dėl to, kad atliktų reikalą, kuo kukliau, patogiau ir greičiau palaidotų žmogų. Darbo metu tenka prisižiūrėti visokių mirusiojo artimųjų elgesio pavyzdžių. Vienose laidotuvėse žmonės labai gedi ir gailisi mirusio žmogaus, o kartą, pavyzdžiui, yra buvę, kad pagal iškvietimą atvažiavome paimti mirusiojo iš jo namų, o ten artimieji ramiai sėdi, užsiima savo veikla, su pirštu parodė į velionį, ir tiek. Tai kaip tada vertinti tokį artimų žmonių atsisveikinimą su velioniu?
Gal aš per rimtai žiūriu į laidojimo tradicijų išsaugojimą, žmogaus išlydėjimą į amžinybę, tačiau manau, kad tas paskutinis atsisveikinimas turėtų būti šiltas ir malonus. Aišku, kiekvienas asmuo netektį priima individualiai, o mes esame tik aptarnaujantys žmonės: ko paprašo klientai, tą ir darome.

UAB „Tela“ savininkas Romanas KLINGERIS:
– Laidojimo paslaugų teikimo versle esu jau beveik keturiasdešimt penkerius metus. Bene ryškiausias pokytis šioje srityje pastaraisiais metais – velionio kremavimas. Tikrai netikėjau, kad taip greitai jis išpopuliarės. Krematoriumai skelbia, kad šalyje kremuojama apie dvidešimt procentų mirusiųjų, bet, mano nuomone, mūsų rajone šis skaičius dar didesnis, ypač per pandemiją.
Būti kremuojami nori ne tik miesto, bet ir kaimo žmonės, kurie anksčiau būdavo tik už tradicinius laidojimo būdus. Kiek tenka bendrauti su klientais, apie keturiasdešimt procentų jų tokį artimųjų laidojimo būdą renkasi dėl patogumo: turimose šeimos kapavietėse mažai vietos, laidojant mirusįjį su karstu reikalaujama iškasti dviejų metrų gylio duobę, paskutinis palaidojimas turėtų būti ne anksčiau kaip prieš dvidešimt metų. Užkasti urną yra daug paprasčiau, tokių reikalavimų nėra.
Jeigu turėtume bent vieną kolumbariumą arčiau Telšių, manau, kremuotų mirusiųjų skaičius dar daugiau išaugtų. Šiuo metu mirusiuosius kremuoti vežame į Kėdainius.
Pokyčiai palietė ir kitas sritis – anksčiau numirėliai būdavo šarvojami namuose, o šiuo metu to niekas tikrai nebenori. Dabar žmonės gyvena tikėdamiesi, kad jiems patiems reikės daryti kuo mažiau, kad šarvojimo apeigos praeis greičiau.
Taip pat ir laikyti mirusįjį tris paras – vis retėjantis atvejis. Optimalus velionio šarvojimo variantas dabar – para laiko. Vos miręs žmogus skubamas laidoti, nebėra pagarbos mirusiajam. Manau, kad bėgant laikui tokie veiksmai atsilieps psichologiškai. Kada nors artimieji vis tiek susimąstys, kad su mirusiuoju atsisveikino per greitai.
Net ir gėlių mados pastaraisiais metais visai kitokios – žmonės nebeneša vainikų, puokščių, tik artimieji užsako kelias gėlių kompozicijas prie karsto. Atėjusieji pareikšti užuojautos atneša dažniausiai kelis chrizantemų, rožių žiedus, artimiesiems pagalbą išreiškia teikdami vokelius su pinigais. Tokie pokyčiai į naudą, nes tų didžiulių vainikų niekas laidotuvių ceremonijoje nenorėdavo nešti, reikėdavo atskiro automobilio jiems vežti.
Kalbant apie Bažnyčios vaidmenį laidojimo ceremonijoje, galima pastebėti, kad Lietuvoje tokių maldos namų, į kuriuos galima nešti mirusiųjų kūnus, mažai bėra likę. Yra vietovių, kur dvasininkai pasisako už tai, kad į šv. Mišias ateina tik mirusiojo artimieji, o velionio kūno nešti nepageidautina.
Tie pokyčiai, kaip ir visur, neišvengiami. Vakarų Europoje dalis bažnyčių yra užsidariusios, kitos užsidaro. Viskas eina į priekį – juk dabar jau visiems suteikiama galimybė žiūrėti tiesiogines šv. Mišias per televiziją.

„Žemaitijos paminklų“ vadovas Tomas ZYKAS:
– Mums, paminklų gamintojams, svarbiausios yra trys datos – Mamos diena, Tėvo diena ir Visų Šventųjų diena. Tai yra terminai, iki kada užsakovai nori matyti sutvarkytas kapavietes.
Galima pastebėti, kad žmonės pastaruoju metu į kapaviečių tvarkymą žiūri praktiškiau. Išryškėjusi tendencija kapavietes uždengti plokštėmis, kurių panaudojimas yra daugkartinis. Kapą uždengus plokšte, prireikus teikiame paslaugą ją nukelti, po laidotuvių palaikyti ją savo patalpose, o praėjus kuriam laikui vėl uždengti kapavietę ir viską sutvarkyti. Tai tokia paslauga, kurios anksčiau niekam nereikėjo ir ji nebuvo aktuali, o dabar tai žmonėms reikalinga.
Pastebėtina, kad kapavietę uždengti plokšte yra gana brangu, tačiau skaičiuojant, pavyzdžiui, trisdešimties metų perspektyvą, tai yra daug pigiau, nei nuolat sodinti augalus ar pilti skaldą. Negana to, tokioms kapavietėms reikalinga nuolatinė priežiūra, o plokšte dengtas kapas visada išliks švarus, tvarkingas. Dėl praktiškumo žmonės netgi gali rinktis tokias plokščių spalvas, kad ant jų nesimatytų dulkės. Tai ypač patogus būdas emigravusiems giminaičiams, gyvenantiesiems nuo kapaviečių nutolusiuose Lietuvos miestuose.
Be to, ryškėja tendencija, kad kapavietės tampa nebe šeimos, o labiau visos giminės poilsio vieta – vienoje vietoje laidojama daugiau giminės narių. Taip žmonėms reikia prižiūrėti mažiau kapaviečių.
Kalbant apie paminklus, matome, kad žmonės, rinkdamiesi juos, pinigų netaupo. Jie žiūri ne į paminklų kainą, ne į jų dydį, kaip kad būta anksčiau, o į paminklo apdirbimo būdą, kokybę – kad būtų lengvesnė paminklo priežiūra ir jis būtų ilgaamžis. Atsižvelgdami į tai, kam statomas paminklas, žmonės pasirenka tam tikrus simbolinius elementus.
Galima sakyti, kad kapų tvarkymo tradicijos yra perduodamos iš kartos į kartą, todėl tvarkinga kapavietė mūsų šalies gyventojams yra svarbu.

Floristė, gėlių firmos „Skinta“ savininkė Birutė LEKAVIČIŪTĖ:
– Jau daug metų prieš Vėlines stengiuosi aplankyti kurias nors senas, gal net „uždarytas“ kapinaites. Būtent jose ieškau teisingų sprendimų ir idėjų, kaip tvarkyti kapus. Šiemet tai

buvo amžinojo poilsio vieta Rambyno kalno papėdėje. Čia ramybėje ilsisi Vydūno palaikai. Ant kapinių vartų – metaforiški mąstytojo žodžiai: „Spindulys esmi begalinės šviesos“. Pravėrusi kapinaičių vartelius patekau į ramybės ir apmąstymų erdvę, švarią ir tikrą, stiprią, keliaujančią laiku oriai ir harmoningai. Be plastikinių gėlių ir merktuvų, įsmeigtų į žemę, be per laike išblukusių dirbtinių gėlių kompozicijų. Neradau ir naujoms kapinėms būdingo gausaus apsodinimo gėlėmis, marmurinių bortų, galingų bei išmoningų paminklų ir didelių plotų amžinajai paskirčiai. Čia laikas žole užžėlė… Radau – ilsėjimąsi ramybėje. Šita patirtis leido dar drąsiau kalbėti apie tvarumą ir organiką kapinėse, siūlyti paprastus ir tausojančius gamtą sprendimus, stabdyti gyvųjų kuriamus mirusiųjų miestus iš betono, trinkelių ir marmuro, be medžių, be žolės.
Iš tos patirties pasiūlymai Vėlinėms:
– saikas ir kuklumas, tausojantis gamtą požiūris, nieko netikro ir nesuyrančio. Pasikliaukime tik profesionalaus gėlininko ar floristo skoniu, nesirinkite dirbtinių lapų ir gėlių kompozicijų, nes jos yra tikrų tikriausias teršalas. Tausokime trapią savo artimųjų kapo erdvę. Mažiau yra geriau;
– prieš žiemą kapo papuošimas yra minimalistinis, simbolinis. Tinkamas pasirinkimas – rudeniniai augalai (viržiai, edelveisai, erikos, hebės, chrizantemos, mažosios puskiparisų formos, miniatiūrinės rožės, dekoratyvios spanguolės, našlaitės). Pakanka pasodinti vos vieną kitą augalą;
– dėkime ant kapo tik gyvų gėlių žiedus. Skintos gėlės (rožės, gvazdikai, chrizantemos, frezijos ir visos kitos…) puikiai laikysis ir nepamerktos, nes drėgmė ir vėsa šiuo metų laiku jau tvyro ore, tad nebūtinas ir merktuvas;
– pasitarkime su artimaisiais dėl kapo papuošimo, neneškime kiekvienas „nuo savęs“, pats gražiausias yra harmoningas kapo papuošimas. Kapas – ypač jautri erdvė, tinka tik nedidelės aiškios formos kompozicijos, geriausi formos darbai (vainikas, širdis, kryžius, pagalvėlė, takelis, juosta, girlianda), kurie derinami prie paminklinio akmens spalvos ir formos;
– išlikime santūrūs, pasirinkime vieną spalvinę papuošimo gamą. Tinka visos, bet labiausiai prigesintos, vadinamosios žemės spalvų kompozicijos. Juk drauge su gėlėmis mes ant kapo padedame linkėjimą amžinos ramybės. Todėl taip svarbu, kad harmonija, ramybė tvyrotų ir jūsų atneštoje kompozicijoje;
– Vėlinių kompozicijos yra kone floristinė juvelyrika, čia svarbios smulkios detalės, augalų formos, faktūros, struktūros ir būtinai – natūralumas. Kaip gamtoje – nuo pumpuro, per besiskleidžiantį žiedą iki sudžiūvusios lapo ar smilgos. Ne dydis, o sugaištas meistro laikas, kuriant Vėlinių kompoziciją, yra vertė. Turi jaustis emocija ir jaukumas, kurį jis sukūrė. Turi būti aiški mintis ir paskirtis;
– žvakės liepsnelė – sielos amžinybėje simbolis, tas „spindulys begalinės šviesos“… Rinkimės paprastų formų, natūralių spalvų žvakes, skaidraus stiklo induose. Naudokime juos vėl ir vėl, keisdami naujais žvakių įdėklais. Ypač taršūs dideli indai, užpilti parafinu, kurio išdega tik maža dalis, lieka daug gamtoje nesuyrančios ir neperdirbamos medžiagos;
– kapo nepuoškime žiemai. Po Vėlinių, prieš pirmąjį sniegą, dar kartą nuvalykime ir palikime švariai žiemos ramybei savo artimųjų kapus. Aplankę tik uždekime žvakę, leiskime žemei pailsėti po sniegu ar gruodu. Ta kapo ramybė turi gilią prasmę, rodo mūsų jautrumą gamtai, jos pajautimą ir supratimą, kad josios dalimi esame visi.
Ramių, kupinų pamaldumo Vėlinių, gražaus galvojimo ir šviesių prisiminimų apie išėjusiuosius. Amžino atilsio JIEMS.