Varniuose beržynus gali visiškai nugraužti pavojingi vikšrai

Neporinis verpikas (lotyniškai Lymantria dispar) yra bangasparnių (Lymantriidae) šeimos drugys. Tai yra vienas iš lapus graužiančių miško kenkėjų. Lietuvoje dažniausiai pažeidžia beržynus, tačiau gali maitintis daugiau nei 300 rūšių augalais. Tiesa, žalą daro ne patys drugiai, o jų vikšrai. Iki šiol masinio dauginimosi židinių yra tik Kuršių nerijos nacionaliniame parke ir Šilutės miškų urėdijos teritorijoje.
2010 metais Varnių regioninio parko teritorijoje (Telšių miškų urėdija Varnių girininkija) prie Lūksto ežero pastebėtas neporinio verpiko dauginimosi židinys. Taip toli nuo pajūrio gausiai besidauginantis neporinis verpikas pastebėtas pirmą kartą!
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus specialistai 2010 metų rudenį atliko detalias neporinio verpiko populiacijos apskaitas pagal žiemojančių kiaušinėlių dėtis. Prognozuojama, kad šiais metais beržynai bus visiškai nugraužti maždaug 20 ha plote. Labai gausus kiaušinėlių dėčių skaičius (vietomis po 200–300 dėčių ant vieno medžio) rodo, kad išsiritusiems vikšrams prasimaitinti neužteks vien beržų lapų, todėl jie grauš viską, kas pasitaikys kelyje ir bus priimtino skonio. Yra didelė tikimybė, kad dalis vikšrų migruos į netoliese esančius sodininkų bendrijos žaliuosius plotus, sodybų daržus ir sodus.
Kaip atskirti neporinio verpiko vikšrus? Pavasarį (balandžio pabaigoje ir gegužės pradžioje) išsirita labai plaukuoti, juodi, vos kelių milimetrų ilgio, lengvai vėjo pernešami vikšreliai. Jie suėda kiaušinėlio lukštą ir kurį laiką (priklausomai nuo oro sąlygų) būna kartu. Po kiek laiko lipa į lajas ir pradeda maitintis lapais. Juos suėdę leidžiasi voratinkliais žemyn ir vėjo nunešami ant kitų medžių. Suaugę vikšrai yra 5–7 cm ilgio, pilkai rudi, su trimis plonomis, geltonos spalvos, išilginėmis siaurutėmis juostelėmis. Ant pirmų penkių nugarinių segmentų yra po dvi mėlynas, ant kitų šešių – po dvi raudonas plaukuotas karpeles – šios spalvotos karpelės leidžia lengvai atskirti kenkėją nuo kitų drugių vikšrų. Šonuose yra smulkesnės taip pat plaukuotos rausvos karpelės. Plaukeliai lengvai lūžta, nuodingi, patekę į kvėpavimo takus ar ant odos gali sukelti alergiją, niežulį, uždegimą. Todėl plikomis rankomis vikšrų geriau neliesti.
Pastebėjus vikšrus, graužiančius sodo ar daržo augalus, juos tiesiog reikėtų nupurkšti individualiam naudojimui skirtais insekticidais: „Decis mega“, „NeemAzal T/S“ ar „Mavrik 2F“. Prieš purškiant būtina perskaityti preparato etiketę ant pakuotės ir griežtai laikytis gamintojo surašytų reikalavimų.