V. Urbanavičius: Politikoje nėra nieko amžino – šiandien skraidai, rytoj, žiūrėk, nusileidi

Naujos kadencijos Telšių rajono savivaldybės taryboje iš 27 narių tik 15 senbuvių. Rajono išrinktųjų ešalonas gerokai atsinaujino. Ar tai gerai, parodys laikas. Daugiau nei 15 metų Tarybos nario mandatą turėjęs Vytautas Urbanavičius šiuose rinkimuose jo nesiekė – politikas rinkimuose visiškai nedalyvavo. Kodėl? Dar prieš ketverius metus pasitraukęs iš Lietuvos socialdemokratų partijos ir praėjusios kadencijos Taryboje rinkėjų valią atstovavęs kaip nepriklausomas kandidatas, šiandien V. Urbanavičius teigia, kad ir taip per ilgai išbuvo politikoje.
„Niekada nesakyk niekada, – „Telšių ŽINIŲ“ paklaustas, ar visam laikui pasitraukė iš politikos, kalbėjo V. Urbanavičius. – Nežinai, kaip gyvenimas pakryps. Juk kažkada ir į politiką visiškai nežadėjau eiti: prieš daugelį metų atvykau į Telšius mokytis meno, planavau studijas tęsti Taline. Tačiau gyvenimas pakrypo visai kita tėkme – šeima, vaikai, vėliau – ir politika.“ Anot V. Urbanavičiaus, jis ir taip politikoje išbuvo per ilgai – karjerą pradėjo tuoj pat po to, kai buvo atkurta Nepriklausomybė, o Tarybos nario darbo skonį pirmą kartą išbandė 1995 metais.
Per visą savo politinę karjerą V. Urbanavičiui teko penkerius metus dirbti Telšių rajono savivaldybės meru, metus – buvusioje Telšių apskrities viršininko administracijoje.
„Politika tikrai nenusivyliau, – tikino pašnekovas. – Žinoma, buvo visko, tačiau šiandien – tai jau praeitas etapas.“ Nors prieš ketverius metus V. Urbanavičius pasišalino iš Lietuvos socialdemokratų partijos, tačiau savo kairiųjų politinių pažiūrų neatsisakė. Iki šiol jis nėra linkęs kalbėti, kokia katė prabėgo tarp jo ir Telšių socialdemokratų: „Mano išsiskyrimas su socialdemokratais įvyko abiem pusėms sutarus. Aš visada buvau, greičiau, to senojo sukirpimo politikas, tas vadinamas is „brazauskininkas“. Atsisveikinimas su partija ir tapimas neutraliu politiku man netrukdė dalyvauti buvusioje valdančiojoje koalicijoje. Su visais koalicijos partneriais bei tais pačiais bičiuliais bendravau, ir iki šiol bendrauju.“
Nuo Nepriklausomybės rajonas labai pasikeitė. Ar mūsų politikai visada rinkosi teisingą kryptį, priimdami sprendimus? „Ir šiandien mūsų rajonas labai keičiasi, tačiau, kaip tie pokyčiai bus vertinami ateityje, sunku pasakyti, – kalbėjo V. Urbanavičius. – Galiu pasakyti tiek, kad, kalbant apie priimtus sprendimus, juos vertinant, visada reikia atsigręžti į tą laikmetį, kada jie buvo priimti. Pavyzdžiui, man iki šiol kai kurie žmonės primena dėl prekybos centro „Maxima“ statybos, neva, reikėjo toje vietoje leisti kurtis smulkiesiems verslininkams, steigti parduotuvėles ir pan. Visų pirma, minėtas prekybos centras buvo statomas Danielio Rupšio meravimo laikais, o kada meru buvau aš, buvo tik gražinama aplinka, vyko Jutkos statyba ir pan. Antras dalykas, „Maximos“ statybą reikia vertinti ne iš šiandienos, o iš tuometės perspektyvos – tada gi niekas nieko nestatė, nebuvo jokių prekybos centrų, o smulkiajam verslui labiau rūpėjo, kur pigiau išsinuomoti patalpas – apie aplinkos tvarkymą buvo galima tik pasvajoti. Šiandien, kai pasižiūri, gal ir nereikėjo tiek daug ir tokių didelių prekybos centrų, tačiau kas atsimena tuos laikus, kada buvo statomas pirmasis bankas Turgaus aikštėje, juk vienintelė miesto puošmena per Kalėdas būdavo eglutė prie laikrodžio, ir viskas, jokių aplinkos puošimų ir kt. Ką ir kalbėti apie sutvarkytą senamiestį… Nuo kažko gi reikėjo pradėti. Tad ir buvo priimtas politinis sprendimas – taip tuo momentu nutarė rajono gyventojų išrinkti politikai. Ir vėl pasikartosiu – viską reikia vertinti iš to laikmečio, kai buvo priimti sprendimai, perspektyvos. O po laiko kiekvienas gudrus kumščiais mojuoti.“
Anot V. Urbanavičiaus, kiekvieno politiko sąžinės ir supratimo reikalas, kaip už vieną ar kitą sprendimą balsuoti – kaip dauguma nusprendė, taip ir bus. „Kiekvienas turi savo nuomonę, pavyzdžiui, aš vienintelis Tarybos narys nepritariau Telšių kultūros centro rekonstrukcijai, t. y. tokiai rekonstrukcijai, kokią matome dabar, – kalbėjo pašnekovas. – Mano nuomone, nereikėjo tokio didelio ir puošnaus kultūros centro. Gal jis ir gražiai atrodys, tačiau prie katedros buvo galima ir kukliau įsikurti, juo labiau kad Tarybos nariai dėl ilgalaikių rekonstrukcijų buvo pasimokę su muziejaus „Alka“ statyba, kada pastarasis objektas buvo statomas net 8 metus – visi žegnojosi daugiau nebedarysiantys tokių klaidų. Bet ir vėl – Tarybos dauguma išreiškė politinę valią…“
Kad naujoje Taryboje nepavyko sudaryti tos pačios sudėties valdančiosios daugumos, V. Urbanavičius įvertino filosofiškai: „Politikoje nėra nieko amžino. Ir kiekvienas turi susitaikyti su permainomis – šiandien skraidai, rytoj, žiūrėk, nusileidi. Tik nusileidimas yra dvejopas: sėkmingai su parašiutu arba nelabai sėkmingai trinktelint ant užpakalio. Juk ne taip seniai rajoną valdė konservatoriai, ir jie savo atėjimą į valdžią laikė ilgaamžiu. Donato (Donatas Kaubrys – aut.) valdymo stilius buvo savotiškas – griežtos rankos. Prie jos reikėjo priprasti. Kartais, kai valdoma griežčiau, galima viską padaryti greičiau, kai kada ir geriau, bet tai dar negarantuoja tokio valdymo ateities ir perspektyvų. Yra toks anekdotas apie Donato valdymą: per vieną savo įmonės gamybos posėdį jis sugebėjo atleisti tą patį darbuotoją iš darbo du kartus! Aišku, kai kada griežta ranka reikalinga, bet ji gerai tik iki tol, kol nepaliečia tavęs.“
Naujosios Tarybos valdančiosios koalicijos stiprumą V. Urbanavičius nebuvo linkęs vertinti: „Kiek ji išsilaikys, priklausys nuo jų pačių. Minusas – ji labai marga, todėl jos ateitis tiesiogiai priklausys nuo koalicijos partnerių noro vienam su kitu bendradarbiauti.“ Anot V. Urbanavičiaus, naujoji rajono valdžia turėtų atsigręžti į žmogų: „Kada juda ekonominiai dalykai yra gerai, tačiau nereikia užmiršti spręsti ir socialinių reikalų. Tas pats ir dėl valstybės tarnautojų požiūrio į gyventoją – reikia gerinti ir gilinti abiejų bendradarbiavimą – tiek Savivaldybėje, tiek seniūnijose. Visi juk žinome, kaip kartais gyventojai vargsta prie Savivaldybės durų…“