Ketūnų kaimo žmonės laikosi tradicijos – kartą per metus rinktis į Mišias ant buvusios koplyčios pamatų, prie senųjų kaimo kapelių.
Šiemet per Šv. Stanislovo atlaidus jų laukė dovana – trijų vyrų padirbdintas kryžius. Pasak Kazimiero Vanago, tai pagarbos Dievui, senajam kaimui, jo žmonėms – ir esamiems, ir išėjusiems – ženklas.
Apie jo atsiradimo istoriją šiandien ir pasakojame.
Šiek tiek senosios kaimo istorijos
Mažeikių krašto enciklopedijos (MKE) įkūrėjas Algirdas Vilkas rašo, kad Ketūnai žinomi nuo XVI a. – pirmą kartą kaimas paminėtas 1540 m. sutartyje, nustatant sieną tarp Žemaičių ir Kuršo. Ketūnų kaimas (Kietuny) taip pat paminėtas 1568 m. LDK Žygimanto Augusto rašte, kuriuo Jonui Chodkevičiui, atlyginant už jo išlaidas, susijusias su įvairių valstybinių pareigų ėjimu, dovanojamas didelis Grūstės valsčius Žemaitijoje. Tais pačiais metais Skuodo valdų inventoriaus išraše nurodytos Ketūnų kaimo laukų, pievų, miškų ir ganyklų ribos su valakais, dar po dešimtmečio Žemalės vaitijos (Telšių pavieto) žemės ribų smulkiame aprašyme buvo įvardyti Ketūnų kaimo baudžiauninkai su šeimomis, jų dirbamų sklypų išmatavimai valakais.
XVI a. pabaigoje šis kaimas ne kartą buvo minimas Raseinių žemės teismo knygose. Amžiaus pabaigoje buvo surašytas Ketūnų dvaro inventorius, dvaro gyvenamieji namai su vidaus įrengimais, ūkiniai pastatai (klėtis, svirnelis, pirtis, jauja), surašyta dvaro šeimyna bei valstiečiai su jų prievolėmis.
1860 m. Ketūnuose jėzuitai įsteigė oratoriją, pastatydino medinę koplyčią. Joje kartą per mėnesį būdavo laikomos pamaldos. Koplyčia buvo nugriauta sovietmečiu, 1962 m. (kiti šaltiniai nurodo 1963 m.)
Pastatė ir pašventino kryžių
Nugriovus Ketūnų šv. Stanislovo koplyčią, kaimo žmonės stengėsi išsaugoti jos atminimą. 2015 m. rugpjūtį kelios gyventojų kartos susirinko paminėti Ketūnų kaimo jubiliejaus – 475-ųjų jo gyvavimo metinių. Šventė, į kurią suvažiavo ketūniškiai iš visos Lietuvos, vyko buvusios koplyčios vietoje.
Atgavus nepriklausomybę, vietos žmonės vienokiu ar kitokiu būdu gaivino ir gegužę vykstančių šv. Stanislovo atlaidų tradiciją.
Jau devintus metus vykstančių atlaidų iniciatoriai – Genovaitė ir Viktoras Vanagai, prie svarbiausių darbų prisideda Sedos seniūnija. Seniūnės Alinos Čekienės rūpesčiu, ten, kur stovėjo altorius, pastatyta stoginė, įrengtas Mišių stalas.
Ketūniškių darbais džiaugiasi, juos organizuoja ir skatina Genoveita Gricienė. Ketūnų aštuonmetė mokykla buvo pirmoji sediškės darbovietė.
Ji pasakojo: šiemet Ketūnuose surengtų atlaidų šv. Mišias aukojo kunigas Massimo Bianco SDB, jam talkino Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis. Per menamos bažnyčios vidurį buvo nutiestas kiliminis takas, gražioje vazoje pamerkta obels šaka, prie įėjimo į šventorių, prie kryžių ir prie kapelių pasodintos našlaitės, iškelta valstybės vėliava. Visa tai
– Vanagų šeimos rūpesčiu…
„Bet labiausiai dėmesio vertas neeilinis ir šventas darbas. Prieš Mišias buvo pašventintas naujas Ketūnų kapeliuose pastatytas kryžius. Tai trijų vyrų dovana gimtinei, jos istorijai ir žmonėms“, – kalbėjo G. Gricienė.
Ąžuolo medienos dovanojo Stanislovas Kesminas, o kryžių padirbdino bei pastatė broliai Kazimieras ir Viktoras Vanagai. Viktoras padėjo Kazimierui prie kryžiaus dirbdinimo, organizavo visus pastatymo darbus.
Šiuos aktyvius bendruomenės narius „Santarvė“ paprašė plačiau papasakoti apie jų sumanymą ir bendrą darbą.
Stanislovas KESMINAS:
„Džiaugiuosi, kad prisidėjau“
– Jeigu pagal gimimo vietą, nei aš, nei mano tėvai nesam ketūniškiai, esame iš gretimo Kirklų kaimo. Aštuonmetę mokyklą baigiau Ketūnuose. Čia mano numinti takai ir keliai.
Kad Ketūnuose nugriovė bažnyčią (ją vietiniai taip vadino), sužinojau jaunas. Tas faktas mane skaudino, turėjo reikšmės ir tai, kad mano vardo globėjo šv. Stanislovo koplyčia.
Žinojau, kad mano tėvas rąstais rėmė Rubikų bažnyčios statybą. Turėdamas savo miško jis negailėjo medienos bažnyčiai.
Paveldėjau tėvų mišką, dar nusipirkau pats ir dabar turiu savo miškų plotus. Vienas miško plotas, paveldėtas iš mamos, – labai ąžuolingas. Dalis ąžuolų auga valdiškame kanale ir aš turiu teisę juos pjauti, nes kanalą reikia valyti. Jauno ąžuolo nepjausi, bet yra ir pilnai subrendusių medžių. Kadangi Viktoras Vanagas man paaiškino, kad reikėtų tokio, kurio apimtis išpjovus būtų 20×20 
cm, tokį ir suradau. Mediena gera, nesinorėjo tokiam reikalui kokį niekalą atiduoti. Juk kryžių dirbinsim ilgam, kad stovėtų.
Kai pamačiau jau pastatytą kryžių, patiko. Grakštus, gerų proporcijų, tvirtai suręstas. Gražiai vyrai iš mano ąžuolo kryžių padirbino! Važiuojantiesiems keliu iš tolo kryžius matysis ir primins: čia buvo Ketūnų kapeliai. Džiaugiuosi, kad prisidėjau. Beje, tie kapeliai ypatingi: per vidurį juos dalina griovys – vienoje pusėje laidoti rusų sentikiai, kurių čia gyveno gana daug, kitoje – katalikai.
Jei būčiau turtingas, iš naujo atstatyčiau Ketūnų bažnyčią. Rąstų iš mano miško tikrai užtektų.
Viktoras VANAGAS:
„Jautėm didelę atsakomybę“
– Tikėjimą esam gavę tėvų šeimoje. Augom dideliame būryje – net dešimt vaikų. Tėvai buvo pagrindiniai Rubikų bažnyčios giedotojai, daug meldėsi, o kur ėjo, ten ir mus vedėsi.
Kryžiaus ženklas, kryžius visada buvo didelėje pagarboje. Niekas kryžiaus dėl sodybos papuošimo nestatė. Kai su žmona važiuodami pamatėme nugriuvusį kryžių, abiem krustelėjo: negerai, reikia atstatyti. O ir Ketūnų žmonių susibūrimuose seniai kalbėjome, kad reikėtų prie kelio, senuose kapeliuose dviejų kryžių: sentikių ir katalikų. Gerai, kad yra padrąsinančių žmonių, pakviečiančių prie gerų darbų prisidėti.
Kryžiumi rūpinausi nuo pat medienos parsivežimo. Su Stasiu Kesminu sutarėm, kad ąžuolą pjausim ramiu laiku – rudenį. Jis nupjovė, nugenėjo ir įkėlė į mano traktoriaus priekabą. Šerkšnėnų lentpjūvė išpjovė, apdengęs išlaikiau per žiemą, o atėjus pavasariui, reikėjo tik tinkamesnio oro. Brolis Kazimieras, iš tėvo paveldėjęs polinkį į meistrystę, ypač į medžio darbus, sutiko kryžių padirbinti, jei ir aš padėsiu.
Atvažiavo Sedos parapijos klebonas Virginijus Palionis, Genoveita Gricienė, mano sesuo Petrutė, žmona Genovaitė ir parinkom kryžiui vietą. Tiksliau, nutarėm statyti toje pačioje vietoje, kur liko nuvirtusio kryžiaus duobelė.
Ilgiau svarstėm, kur turėtų žiūrėti kryžius: į kelią ar į kapelius. Į kelią lyg ir gražiau, bet statom juk ne tik dėl gražumo. Ir palikom taip, kaip senasis stovėjo, – į kapų pusę.
Prie kelio – Jono Zubavičiaus užsėti žieminiai pasėliai, o reikėjo su technika privažiuoti ir ne kartą. Jonas sutiko: „Tokiam reikalui pretenzijų dėl pasėlių išvažinėjimo neturiu, važiuokite, kiek reikia.“ Kad ir technologinėmis vėžėmis stengiausi važiuoti, išsivažinėjo nemažai…
Su broliu išbetonavome pamatą, uždėjome metalinį karkasą. Darbai, su Dievo padėjimu, labai sekėsi. Net metalo Plungės laužyne gavau labai gero, nerūdijančio.
Kryžių išsibraižėm ant popieriaus, gerai apskaičiavom matmenis. Visuose mūsų pasitarimuose dalyvavo ir žmonos, kartais ir sesuo Petrutė.
Jautėme didelę atsakomybę: pirmą kartą savo amžiuje kryžių statom. Ir ne savo sodyboje, o prie kelio, visiems ant akių.
Kazimieras VANAGAS:
„Kryžių statai iš tikėjimo“
– Čia mano trečias padirbintas kryžius, tik broliui Viktorui – pirmas. Ąžuolo medis geras, bet sunkus. Gatare išpjautą medį dar reikia obliuoti, šlifuoti. Ilgai glostai, kol lygus pasidaro. Nepalieku kryžmos galų tiesiai nupjautų. Man gražu, kai pastrajiju. Laiko sugaišti reikia nemažai, bet yra verta.
Mūką prikaliau ir stogelį skardinį pritvirtinau: ir dailiau atrodo, ir nuo lietaus saugo. Be to, ir senovėje žmonės taip darė… Nereikia naujų dalykų prigalvoti.
Bepigu buvo statyti, kai brolis teleskopinį kraną atsivarė ir kitokia technika po ranka buvo. Pasidžiaugėm pastatę, nes iš visų pusių gerai atrodo.
Nors kryžių statai iš tikėjimo, iš vidinio supratimo, su meile ir pagarba, bet norisi, kad ta garbė Dievui būtų kaip reikiant atiduota.
Audronė Malūkienė
Genoveitos GRICIENĖS nuotr.
Loading ...
