Tel­šiuo­se bus res­tau­ruo­ja­mas dar vie­nas istorinis pa­sta­tas

Že­mai­ti­jos sos­ti­nę ne­tru­kus pa­puoš dar vie­nas gra­žus pa­sta­tas – grei­tai tu­rė­tų pra­si­dė­ti res­tau­ra­vi­mo dar­bai Ge­di­mi­no g. 17. Šis rau­do­nų ply­tų pa­sta­tas tel­šiš­kiams dau­giau­sia ži­no­mas kaip se­nie­ji gim­dy­mo na­mai, nors, pa­sak is­to­ri­kų, anks­čiau čia vei­kė žy­dų li­go­ni­nė, bu­vo deg­ti­nės fab­ri­ko ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas ir kt.

Prieš ke­le­tą me­tų šį pa­sta­tą įsi­gi­jo tel­šiš­kis Al­bi­nas Mons­ta­vi­čius su tiks­lu – jį su­tvar­ky­ti ir res­tau­ruo­ti.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

A. Mons­ta­vi­čius kal­bė­jo, kad jau yra pa­reng­tas pa­sta­to res­tau­ra­vi­mo pro­jek­tas. Šiuo me­tu ieš­ko­ma nuo­mi­nin­kų, no­rin­čių ja­me įsi­kur­ti. Pir­me­ny­bė bus tei­kia­ma nuo­mi­nin­kams, bet, jei kas no­rė­tų pirk­ti pa­sta­tą, sa­vi­nin­kas ap­svars­ty­tų ir šią ga­li­my­bę.

Tel­šiš­kio tei­gi­mu, res­tau­ruo­jant pa­sta­tą vie­na­reikš­miš­kai jo­kių po­ky­čių ne­bus: „Pas­ta­tas liks toks, koks bu­vo. Vis­kas tu­ri bū­ti au­ten­tiš­kai at­sta­ty­ta. Kaip bu­vo, taip tu­ri ir iš­lik­ti. To­kiu tiks­lu jį ir pir­ko­me.“

Re­konst­ruk­ci­jos dar­bus, anot sa­vi­nin­ko, jau bu­vo ga­li­ma pra­dė­ti ir anks­čiau, bet kol kas nu­spręs­ta ieš­ko­ti nuo­mi­nin­kų. Juos ra­dus pa­sta­to vi­daus erd­ves bū­tų ga­li­ma pla­nuo­ti pa­gal jų po­rei­kius.

Išs­kir­ti­nis pa­sta­tas

Pas­ta­tui nuo­mi­nin­kų ieš­kan­tis ne­kil­no­ja­mo­jo tur­to bro­ke­ris Arū­nas Ju­dys sa­kė, jog skel­bi­mu apie iš­nuo­mo­ja­mas pa­tal­pas Ge­di­mi­no gat­vė­je ak­ty­viai do­mi­si ne vie­nas žmo­gus, daž­niau­siai skam­bi­na ne­vie­ti­niai as­me­nys.

A. Ju­dys pra­si­ta­rė, jog kaip tik mū­sų po­kal­bio iš­va­ka­rė­se šiuo pa­sta­tu do­mė­jo­si žmo­nės iš pran­cū­zų kom­pa­ni­jos se­ne­lių na­mams įreng­ti. Ki­ti skam­bi­nu­sie­ji klau­sė, ar bū­tų ga­li­ma čia teik­ti me­di­ci­nos pa­slau­gas ir pan.

„Pas­ta­tas šian­dien yra už­ra­kin­tas – neeksp­loa­tuo­ja­mas. Jo būk­lė tik­rai ge­ra. Aš pa­ts pa­te­kęs į vi­dų nu­ste­bau: vis­kas šva­ru, tvar­kin­ga“, – kal­bė­jo A. Ju­dys ir pri­dū­rė, jog, at­li­kus vi­daus ir išo­rės re­konst­ruk­ci­ją, bus la­bai gra­žu, nes vi­du­je daug de­ta­lių, cha­rak­te­ri­zuo­jan­čių šį ob­jek­tą: laip­tai, ply­te­lės, aukš­tos lu­bos ir kt.

Anot pa­šne­ko­vo, šis pa­sta­tas tik­rai iš­skir­ti­nis – to­kių dau­giau nie­kas ne­bes­ta­to: „Man jis la­bai įdo­mus ar­chi­tek­tū­riš­kai. Pas­ta­ty­ti to­kį pa­sta­tą 1907 m. tu­rė­jo bū­ti la­bai su­dė­tin­ga, tiek įvai­rių de­ta­lių. Tai me­no kū­ri­nys.“

Bro­ke­ris tei­gė, kad pa­sta­tas bus re­konst­ruo­ja­mas iš­sau­gant jo au­ten­tiš­ku­mą. Jis at­ro­dys taip pat, kaip šian­dien at­ro­do se­na­sis ka­lė­ji­mas Res­pub­li­kos gat­vė­je.

Pas­ta­to is­to­ri­ja

Pa­sak is­to­ri­kės Ja­ni­nos Bu­ce­vi­čės, pa­sta­tas Ge­di­mi­no g. 17, Tel­šiuo­se, – XIX a. pa­bai­go­je bu­vęs spi­ri­to fab­ri­ko (spi­ri­to mo­no­po­lio) ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas.

Pas­ta­tas – itin bū­din­go val­diš­ko­jo ply­tų sti­liaus pa­vyz­dys. Ar­chi­tek­tū­ro­je vy­rau­ja as­ke­tiz­mas: de­ko­ra­ty­vi­nės de­ta­lės ap­si­ri­bo­ja daž­niau­siai su­tin­ka­mais ele­men­tais: kuk­liais san­dri­kais ir dan­ty­ta da­li­mi pa­rem­tais kar­ni­zais. Virš kiek iš­si­ki­šu­sios pa­grin­di­nio įė­ji­mo da­lies – ne­di­de­lis laip­tuo­tas fron­to­nė­lis su ma­žes­nia­me mas­te­ly­je at­si­kar­to­jan­čiais kar­ni­zų spren­di­niais. Vi­du­je – ne­ma­žai lai­ko­tar­pio sta­ty­bai bū­din­gų ele­men­tų, kaip an­tai pra­mo­ni­niu bū­du pa­ga­min­ti de­ko­ra­ty­vūs ke­taus laip­tai ir skir­tin­gų raš­tų ke­ra­mi­nių ply­te­lių grin­dys.

1905 m. ga­myk­la bu­vo ge­ro­kai iš­plės­ta, o lau­ko ke­liu­kas nuo Plun­gės gat­vės (da­bar – Res­pub­li­kos g.) iki ga­myk­los im­tas va­din­ti Mo­no­po­li­jos gat­ve (da­bar – Ge­di­mi­no, šį pa­va­di­ni­mą gat­vė ga­vo po 1918 m. ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo). 1951 m. deg­ti­nės fab­ri­kas už­da­ry­tas.

Deg­ti­nės fab­ri­ko ad­mi­nist­ra­ci­nis pa­sta­tas bu­vo ir tar­pu­ka­riu. So­viet­me­čiu, po Ant­ro­jo pa­sau­li­nio ka­ro (apie 1950 m.), čia įkur­ta in­fek­ci­nė li­go­ni­nė, nes tuo me­tu bu­vo daug in­fek­ci­nių li­gų. O bu­vu­sio­je žy­dų li­go­ni­nė­je – gim­dy­mo na­mai. Ta­čiau apie 6–7 deš. san­dū­rą su­ma­žė­jo in­fek­ci­nių li­gų, vis dau­giau mo­te­rų pra­dė­jo gim­dy­ti ne na­muo­se, o gim­dy­mo na­muo­se, ir ta­da li­go­ni­nės bu­vo su­keis­tos: Ge­di­mi­no g. 17 įkur­ti gim­dy­mo na­mai, žy­dų li­go­ni­nė­je – in­fek­ci­nė li­go­ni­nė. Pas­ta­čius prie­sta­tą prie li­go­ni­nės Kal­no g. 40, gim­dy­mo na­mai XX a. 9 de­šimt­me­ty­je bu­vo už­da­ry­ti ir sto­vė­jo tuš­ti. At­kū­rus ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą, čia bu­vo įsi­kū­rę vys­ku­pi­jos „Ca­ri­tas“, Šei­mos cent­ras, apie 2000 me­tus – Jau­ni­mo cent­ras.