Tel­šiš­kės Vik­to­ri­jos is­to­ri­ja: to­kie vai­kai išau­ga į moks­li­nin­kus ar­ba į te­ro­ris­tus

Šven­ti­niai ste­buk­lai daž­nai mus su­grą­ži­na į vie­tas, ku­rios ke­lia ma­lo­nius pri­si­mi­ni­mus. Toks su­grį­ži­mas į gim­tą­jį mies­tą Tel­šius kas­met nu­tin­ka ir Vik­to­ri­jai Kostøl Am­dam, ku­ri šiuo me­tu gy­ve­na Nor­ve­gi­jo­je, yra lai­min­gai iš­te­kė­ju­si ir uži­ma aukš­tas pa­rei­gas dar­be. Vik­to­ri­ja mie­lai pa­si­da­li­no sa­vo is­to­ri­ja – apie vai­kys­tės pa­tir­tis ir žmo­nes, ku­rie li­ko jos šir­dy­je.

„Tel­šiai yra ma­no vai­kys­tės na­mai, ir iki ma­no gy­ve­ni­mo sau­lė­ly­džio to­kie ir liks“, – tvir­ti­no Vik­to­ri­ja.

Au­re­li­ja SER­VIE­NĖ

– Pa­pa­sa­ko­ki­te, kas Jus sie­ja su Tel­šiais.

– Užau­gau Tel­šių pa­kraš­ty­je, di­de­lia­me nuo­sa­va­me na­me su di­džiu­le bib­lio­te­ka, di­de­liu so­du ir, že­mai­tiš­kai ta­riant, „pil­na tro­ba“. Pir­ma­me aukš­te gy­ve­no se­ne­liai, ant­ra­me – mes. Ma­no se­ne­liai Pet­rai­čiai tuo me­tu bu­vo ypač ge­rai ži­no­mi jau vy­res­nės kar­tos pe­da­go­gai Tel­šiuo­se. Se­ne­lis Vil­hel­mas Pet­rai­tis, mo­ky­to­jas, Tel­šių Są­jū­džio pir­mi­nin­kas ir ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nin­kas, bu­vo ger­bia­mas eru­di­tas, daug pri­si­dė­jęs prie mies­to ge­ro­vės. Mo­čiu­tė Ire­na Pet­rai­tie­nė, ma­te­ma­ti­kos mo­ky­to­ja, vi­suo­met iš­lai­kė ne­prie­kaiš­tin­gą ele­gan­ci­ją ir mo­te­riš­ku­mą – man ji ta­po ra­fi­nuo­tu­mo ir iš­min­ties sim­bo­liu. Iš­si­tiesk, ne­si­kūp­rink, el­kis kaip da­ma, eik ma­žais žings­ne­liais, kal­bėk man­da­giai – šie pa­ta­ri­mai bu­vo ma­no gy­ve­ni­mo pa­ly­do­vai, nors kar­tais stip­riai kont­ras­ta­vo su ma­no ga­na maiš­tin­gu bū­du. Mo­čiu­tės žo­džiai „Mo­te­riš­ku­mas sly­pi gal­vo­je, ne iš­vaiz­do­je“ vi­sad ly­dė­jo ma­ne ir bu­vo ma­no sa­vi­ver­tės ir oru­mo pa­grin­das.

Mū­sų na­muo­se daž­nai lan­ky­da­vo­si gar­būs sve­čiai – ku­ni­gai, gy­dy­to­jai, pe­da­go­gai. Mus, vai­kus, se­ne­liai my­lė­jo be­są­ly­giš­kai ir nuo ma­žens bu­vo­me mo­ko­mi eti­kos, kul­tū­ros, dip­lo­ma­ti­jos me­no pa­vyz­džiais, ne tik žo­džiais. Jie sa­ky­da­vo, kad moks­las ir ži­nių troš­ki­mas – tai vi­di­nio gro­žio šak­nys, ku­rios vė­liau at­si­sklei­džia ir išo­rė­je. Kad esa­me ne­pa­kar­to­ja­mi, to­kie, ko­kie esa­me. Šie žo­džiai, nuo­lat kar­to­ti kas­die­nia­me gy­ve­ni­me, for­ma­vo ma­no su­vo­ki­mą apie tik­rą­jį žmo­gaus gro­žį ir as­me­ny­bės ver­tę. Vi­sa­da mė­ga­vau­si vy­res­nių žmo­nių kom­pa­ni­ja – taip tu­rė­jau ga­li­my­bę klau­sy­tis, ma­ty­ti pa­vyz­džius ir dė­tis į gal­vą tai, kas ver­tin­ga. Taip bu­vo for­muo­ja­mas ver­ty­bi­nis stu­bu­ras, ku­ris vė­liau ta­po pa­grin­du vis­kam, ką šian­dien tu­riu.

Esu pir­ma­gi­mė ke­tu­rių vai­kų šei­mo­je, ku­rio­je ki­ti trys – ber­niu­kai. Tad na­tū­ra­liai vi­sa­da sie­kiau ly­de­riau­ti, bu­vau smul­ku­tė, bet la­bai vik­ri. Šei­mo­je bu­vo­me ska­ti­na­mi da­ry­ti ir ban­dy­ti, tad iš­ban­džiau vis­ką – nuo pra­mo­gi­nių šo­kių, tau­ti­nių šo­kių, brei­ko iki žir­gy­no ir taip to­liau. De­ja, nuo­la­ti­nio lan­ky­mo ga­li­my­bes ri­bo­jo ug­nin­gas tem­pe­ra­men­tas ir fi­nan­si­nės ga­li­my­bės. Kal­bant apie jas – fi­nan­siš­kai ver­tė­mės la­bai sun­kiai. Ta­čiau rū­be­liai bu­vo vi­sa­da šva­rūs, su­lo­py­ti, tvar­kin­gi. Vos ga­lė­jo­me pa­kel­ti pa­ga­lį, kai­my­nams ne­šė­me mal­kas, mo­čiu­tėms ra­vė­jo­me dar­žus ar rin­ko­me ak­me­nis lau­kuo­se, kad už gau­tą pi­ni­gė­lį ga­lė­tu­me nu­si­pirk­ti vi­ta­mi­nų. Ši pa­tir­tis man pa­li­ko gi­lų su­pra­ti­mą, kad pi­ni­gai ir sta­tu­sas nė­ra es­mi­niai gy­ve­ni­mo da­ly­kai. Iki šiol man šie da­ly­kai ne­tu­ri ypa­tin­gos reikš­mės, nes ti­kiu, kad jie yra pa­pras­čiau­siai pa­sie­kia­mi dar­bu. Dar­bo ir pa­stan­gų ver­tė man yra svar­bes­nė už išo­ri­nį pri­pa­ži­ni­mą ar ma­te­ria­lų­jį tur­tą – bū­tent taip au­gau ir tai ta­po vie­nu svar­biau­sių ma­no gy­ve­ni­mo prin­ci­pų.

Kad ir kaip ten be­bū­tų bu­vę na­mie, už du­rų lau­kė žiau­rus pa­sau­lis. Tais lai­kais pa­ty­čių pro­ble­ma ne­bu­vo taip ak­cen­tuo­ja­ma ar ak­ty­viai spren­džia­ma, kaip šian­dien. Suau­gu­sie­ji pa­dė­jo kiek ga­lė­jo, bet įsta­ty­mų ne­bu­vo. O aš bu­vau ki­toks vai­kas. Tvir­to cha­rak­te­rio, už­si­spy­ru­si kaip lau­ki­nis ožys ir su sa­vo­mis ideo­lo­gi­jo­mis apie gar­bę ir tei­sin­gu­mą, kas ma­ne dar la­biau iš­sky­rė iš bend­ro kon­teks­to. Neat­si­me­nu, kiek kar­tų na­mo grį­žau krau­juo­jan­čia no­si­mi ar su­plė­šy­tais dra­bu­žiais. Bi­jo­da­vau ei­ti iš mo­kyk­los na­mo, nes už kam­po lauk­da­vo su ak­me­ni­mis ran­ko­se. Jau ne­šne­kant apie nuo­la­ti­nius gra­si­ni­mus, ko­jų kai­šio­ji­mus, ap­spjau­dy­mus ir taip to­liau. Bu­vo aiš­ku – pa­ty­čioms prie­žas­ties ne­rei­kia, už­ten­ka tik su­ras­ti silp­niau­sią tai­ki­nį. O aš, smul­ku­tė mer­gai­tė, už­si­spy­ru­si ir ne­nu­lei­džian­ti net tos krau­juo­jan­čios no­sies iš var­gin­gai gy­ve­nan­čios šei­mos, bu­vau pa­ts ge­riau­sias tai­ki­nys. Ne­pai­sant to, nie­ka­da ne­lenk­da­vau gal­vos – jei ma­čiau silp­nes­nius, sto­da­vau jų pu­sėn, net jei tai reikš­da­vo dvi­gu­bą pro­ble­mą man pa­čiai.

Lū­žis ma­no gy­ve­ni­me įvy­ko de­šim­to­je kla­sė­je. Tė­vų sky­ry­bų at­gar­siai su­si­py­nė su ne­si­bai­gian­čiu pa­ty­čių ra­tu už na­mų du­rų. Bi­jo­jau ei­ti į mo­kyk­lą, ir tai at­si­lie­pė mo­ky­mo­si re­zul­ta­tams. Jau­čiau­si iš­si­gan­du­si, nie­kam ne­rei­ka­lin­ga ir la­bai vie­ni­ša. Ta­da li­kau pa­kar­to­ti kur­so ant­rus me­tus, nes ne­be­ga­lė­jau vi­so ši­to pa­kel­ti nei fi­ziš­kai, nei psi­cho­lo­giš­kai. Ir tai bu­vo pa­ts ge­riau­sias spren­di­mas ma­no gy­ve­ni­me.

Tuo pat me­tu per­si­kė­liau gy­ven­ti pas se­ne­lius ir nu­spren­džiau kar­to­ti 10 kla­sės pro­gra­mą Tel­šių suau­gu­sių­jų mo­kyk­lo­je. Se­ne­liai ga­vo stip­riai su­ža­lo­tą žvė­riu­ką, o žvė­riu­kas – ga­li­my­bę pra­dė­ti iš nau­jo. Jau­čiau­si su­gniuž­dy­ta dėl tų, ku­rie ma­ni­mi pa­si­nau­do­jo ir (ar) pa­sta­tė ma­ne į ši­to­kią pa­dė­tį, bei nu­si­vy­lu­si ir nu­vy­lu­si vi­sus man svar­bius žmo­nes. Vis dar at­si­me­nu tą nuo­sta­bą, kai su aša­ro­mis aky­se, di­džiu­lės gė­dos ka­muo­ja­ma nuė­jau pas di­rek­to­rių Ge­di­mi­ną Si­ma­na­vi­čių pa­si­ra­šy­ti do­ku­men­tų, o jis ma­ne priė­mė… su ši­lu­ma ir pa­gar­ba. Kaip ir ger­bia­mas Auk­lė­to­jas (da­bar jau a. a.) Sal­dys. Ir vi­si Mo­ky­to­jai. Su kant­ry­be, su­pra­tin­gu­mu ir ty­liu pa­ska­ti­ni­mu. Vi­si ma­ni­mi pa­ti­kė­jo, o man tie­siog bū­tų bu­vę gė­da juos vi­sus nu­vil­ti. Ki­tais me­tais pra­dė­jau lan­ky­ti vie­nuo­lik­tą kla­sę Tel­šių „Atei­ties“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je. Di­rek­to­rius šyp­so­jo­si sa­ky­da­mas, kad esu pir­ma mo­ki­nė, ku­ri iš Suau­gu­sių­jų mo­kyk­los su­grįž­ta į vi­du­ri­nę mo­kyk­lą – daž­niau­siai bū­da­vo prie­šin­gai.

Vie­nuo­lik­ta, dvy­lik­ta kla­sė į ma­no gy­ve­ni­mą at­ne­šė ne­pa­kar­to­ja­mų spal­vų, lai­mės, džiaugs­mo ir svar­bių pa­mo­kų.

Tais ir vė­les­niais iki vi­siš­ko iš­si­kraus­ty­mo į Nor­ve­gi­ją lai­kais už­megz­tos bi­čiu­lys­tės, šią die­ną jau skai­čiuo­jan­čios de­šimt­me­čius, yra tas tur­tas, ku­ris man neį­kai­no­ja­mas jo­kiais pa­sau­lio pi­ni­gais. Kiek­vie­nais me­tais sten­giuo­si grį­žu­si į Lie­tu­vą ap­lan­ky­ti vie­tas ir žmo­nes, ku­rie man tiek bran­gūs šir­džiai.

Tel­šiuo­se su­ti­kau dau­gy­bę nuo­sta­bių žmo­nių, ku­rie man su­tei­kė šan­są iš jų mo­ky­tis, ma­ne pa­lai­kė ir įkvė­pė. Šei­mo­je įgy­tos ver­ty­bės pa­dė­jo man na­tū­ra­liai ras­ti tin­ka­mus ir ge­rus au­to­ri­te­tus.

– Kas pa­ska­ti­no Jus iš­vyk­ti į Nor­ve­gi­ją?

– Prieš pa­si­lik­da­ma ant­rus me­tus de­šim­to­je kla­sė­je gir­dė­jau, kaip vie­na mo­ky­to­ja kla­sei kons­ta­ta­vo, kad to­kie vai­kai kaip aš išau­ga į moks­li­nin­kus ar­ba į te­ro­ris­tus. Vi­sa­da ži­no­jau, kad pa­si­rin­ki­mas tik ma­no ir kad ga­liu pa­siek­ti abu­du – tam te­rei­kia tik no­ro. Tai bu­vo vie­nas iš pa­ska­ti­ni­mų, dar stip­riau pa­kurs­čiu­sių ma­no už­si­spy­ri­mo ug­nį.

Bai­gu­si mo­kyk­lą įsto­jau į tuo­me­ti­nę Že­mės ūkio aka­de­mi­ją. Tu­ri­mų re­zul­ta­tų neuž­te­ko pa­tek­ti į vals­ty­bės fi­nan­suo­ja­mą vie­tą, įsto­jau į mo­ka­mą. Sup­ra­tu­si, kad ar­ti­mų­jų pa­gal­ba ga­li bū­ti la­bai ri­bo­ta, ak­ty­viai ieš­ko­jau­si dar­bo, ga­li­my­bių, kaip su­tau­py­ti. Dir­bau ka­vi­nė­je vien tam, kad ga­lė­čiau ten pa­val­gy­ti ir ne­rei­kė­tų pa­pil­do­mai iš­lai­dau­ti mais­tui. Vie­nu me­tu esu dir­bu­si dvie­juo­se dar­buo­se, stu­di­ja­vu­si ir ak­ty­viai da­ly­va­vu­si Stu­den­tų at­sto­vy­bės veik­lo­je. Stu­di­jų me­tai bu­vo ne­pa­kar­to­ja­mi.

Lai­kui bė­gant te­ko su­si­tai­ky­ti su rea­ly­be, kad nei iš te­ro­ris­to, nei iš moks­li­nin­ko al­gos Lie­tu­vo­je ne­pra­gy­ven­si. Tuo me­tu kaip tik pa­si­tai­kė pro­ga vyk­ti į Nor­ve­gi­ją, o po kiek lai­ko – ir ga­li­my­bė įsi­dar­bin­ti vie­ti­nia­me žu­vies fab­ri­kė­ly­je, dir­ban­čia­me tik se­zo­nais. Tai bu­vo pui­kiai su­de­ri­na­ma su stu­di­jo­mis, ir, rei­kia pa­ste­bė­ti, tais lai­kais Nor­ve­gi­jo­je bu­vo ga­li­ma už­dirb­ti ne tik moks­lams, bet ir ko­ky­biš­kam gy­ve­ni­mo bū­dui.

Be­si­bai­giant stu­di­joms ir ki­lus po­rei­kiui įsi­gy­ti sa­vą būs­tą be di­des­nės šird­gė­los rin­kau­si ga­li­my­bę tiks­lą pa­siek­ti grei­čiau ir efek­ty­viau. Ta­čiau dar­bą už­sie­ny­je su­vo­kiau kaip lai­ki­ną sa­vo gy­ve­ni­mo tarps­nį ir to­li gra­žu ne­sie­jau sa­vo atei­ties su juo.

– Kaip su­si­pa­ži­no­te su sa­vo vy­ru nor­ve­gu?

– Nie­ka­da ne­pla­na­vau lik­ti ar gy­ven­ti Nor­ve­gi­jo­je, ypač to­kia­me už­kam­py­je. Po pa­sku­ti­nių rim­tes­nių san­ty­kių bu­vau rim­tai ap­si­spren­du­si to­liau gy­ve­ni­mo ke­liu ei­ti vie­na. 27 me­tų am­žiaus jau bu­vau įgi­ju­si ba­ka­lau­ro laips­nį, tu­rė­jau tvir­tą fi­nan­si­nį pa­grin­dą po ko­jo­mis, svars­čiau apie to­les­nes stu­di­jas.

Mud­vie­jų su vy­ru is­to­ri­ja la­bai gra­ži. Lapk­ri­čio 24-osios va­ka­rą prieš še­še­rius me­tus, bend­ra­dar­bės pri­myg­ti­nai siū­lė nuei­ti į vie­ti­nį ba­rą. Po dau­ge­lio me­tų dar­bo pa­da­vė­ja ir bar­me­ne tu­rė­jau sa­vo tak­ti­ką: su­si­ras­ti pa­tį di­džiau­sią vai­ki­ną ir sė­dė­ti prie jo, nes to­kie žmo­nės daž­niau­siai bū­na ra­mūs ir at­bai­do ne­pa­gei­dau­ja­mus ger­bė­jus. Tai­gi, be­vil­tiš­kai be­si­žval­gant po erd­vę, pro du­ris įė­jo ma­no gel­bė­to­jas. Dvie­jų met­rų vi­kin­gas, va­riu žvil­gan­čiais plau­kais ir švel­niau­sia šyp­se­na pa­sau­ly­je. Nu­si­pir­kęs gė­ri­mą pa­trau­kė prie to pa­ties sta­le­lio, kur sė­dė­jau ir aš.

Nau­jo­jo kom­pa­nio­no el­ge­sys ma­ne stul­bi­no vis la­biau ir la­biau. Jis bu­vo ki­toks. Be tie­sio­gi­nio kon­tak­to, kal­bė­da­mas su bi­čiu­liais ir vi­siš­kai ne­žiū­rė­da­mas į ma­no pu­sę jis ma­ni­mi tie­sio­gi­ne ta žo­džio pra­sme rū­pi­no­si ir asis­ta­vo taip, kad pa­li­kau tie­siog be ža­do.

Aš ne­bu­vau nu­si­tei­ku­si ką nors įsi­leis­ti į sa­vo gy­ve­ni­mą ar, tuo la­biau, „už­strig­ti“ Nor­ve­gi­jo­je. Ir štai čia li­ki­mas nu­spren­dė iš­krės­ti po­kštą. Mes pra­dė­jo­me su­si­ti­ki­nė­ti. Kaip me­džio­to­jas jis la­bai jaut­riai ir su di­džiu­le pa­gar­ba gy­vū­nui pa­sa­ko­jo apie me­džiok­lę. Apie gam­tą, sa­vo po­mė­gius. Pa­sa­ko­jo apie sa­vo dar­bą. Jau tuo me­tu bu­vęs ant­ros ka­te­go­ri­jos in­ži­nie­riu­mi lai­vuo­se per ki­tus še­še­rius me­tus pa­da­rė stul­bi­na­mą kar­je­rą – pa­ki­lo iki aukš­čiau­sio lyg­mens – va­do­vo – po­zi­ci­jos.

Ma­no mei­lė neu­žau­go per sa­vai­tę ar mė­ne­sį – ji au­go su kiek­vie­na die­na, ste­bint, koks nuo­sta­bus žmo­gus yra ma­no vy­ras. Aš rin­kau­si ne tik vy­rą, bet pir­miau­sia Žmo­gų.

– Pa­pa­sa­ko­ki­te apie sa­vo dar­bą Nor­ve­gi­jo­je.

– Šiuo me­tu dir­bu per­so­na­lo va­do­ve ir ban­dau sa­vo ga­li­my­bes ko­ky­bės kont­ro­lės va­do­vo po­zi­ci­jo­je. Tu­riu ga­li­my­bę dirb­ti vie­nos nor­ve­gų ka­pi­ta­lo ir šei­mos įsteig­to­je ir val­do­mo­je įmo­nė­je.

Ši­to­je sri­ty­je pri­tai­kau dip­lo­ma­ti­ją, lanks­tu­mą bei ašt­rų že­mai­tiš­ką lie­žu­vį.

– Kaip lei­džia­te lais­va­lai­kį?

– Lais­va­lai­kiu sten­gia­mės kur nors iš­vyk­ti, ką nors nu­veik­ti. La­bai pa­mė­go­me pa­žin­ti­nes ke­lio­nes. Kai ga­li­my­bės ne­lei­džia ke­liau­ti į už­sie­nį, su­si­ran­da­me ren­gi­nių Nor­ve­gi­jo­je. Øy­vin­do šei­ma iš­si­bars­čiu­si po vi­są ša­lį, tad pa­si­rin­ki­mas tik­rai yra. Mėgs­ta­me lan­ky­tis įvai­riuo­se res­to­ra­nuo­se, iš­ban­dy­ti įvai­rių ša­lių vir­tu­ves.

Gy­ve­na­me ypa­tin­go­je vie­to­je – so­dy­bo­je ant van­de­ny­no kran­to, ap­sup­to­je kal­nų ir miš­kų. Tu­rė­da­mi pro­gą žve­jo­ja­me, gau­do­me kra­bus, oma­rus ir ki­tas jū­ros gė­ry­bes, ku­rių vi­siš­kai ne­mė­gau iki at­vyk­da­ma į Nor­ve­gi­ją. Žie­mą vyks­ta­me sli­di­nė­ti, tvar­ko­mės na­mie.

Aš sa­vo lais­va­lai­kio ne­su­vo­kiu be moks­lų – vi­sa­da ko nors mo­kau­si. La­bai mėgs­tu įvai­rius rank­dar­bius, siū­ti, ga­min­ti val­gy­ti ir kt.

– Ar svars­to­te apie ga­li­my­bę grįž­ti į Lie­tu­vą?

– Šiuo mo­men­tu – kar­je­ra ir moks­lai bei dau­giau ge­ro lai­ko su šei­ma. Gy­ve­ni­me taip nu­ti­ko, kad pir­miau­sia su­si­kū­riau pa­grin­dą po ko­jo­mis, ta­da rin­kau­si šei­mą, o kar­je­ra li­ko pa­sku­ti­nė­je vie­to­je. Tad da­bar tu­rint ga­li­my­bių no­ri­si at­si­grieb­ti ir ši­to­je sri­ty­je.

Lie­tu­va mums abiem bran­gi ša­lis – abu esa­me lau­kia­mi ir tu­ri­me pas ką grįž­ti. Bet šiuo me­tu ren­ka­mės par­vyk­ti ke­lis kar­tus per me­tus paa­tos­to­gau­ti, ap­lan­ky­ti drau­gus, gi­mi­nes ir ar­ti­muo­sius.

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas