Tas mie­las ge­gu­žis…

Kiek­vie­nam iš mū­sų kiek­vie­na die­na, sa­vai­tė ar mė­nuo yra skir­tin­gi, tuo la­biau – me­tai: vie­niems pa­že­rian­tys džiu­gių die­nų, ki­tiems – nu­si­vy­li­mo ar net skau­džių ne­tek­čių, pra­ra­di­mų. Mū­sų Ma­my­tei Elenai Mažeikienei jau ku­rį lai­ką ge­gu­žis bū­na ypa­tin­gas me­tų mė­nuo.

Pir­mas ge­gu­žės sek­ma­die­nis – Mo­ti­nos die­na, tuoj po to bū­da­vo Sta­nis­lo­vi­nės (kol gy­va bu­vo Jos ma­ma Sta­nis­la­va Mi­la­še­vi­čie­nė) ir duk­ros su šei­mo­mis rink­da­vo­si pa­svei­kin­ti jos, o jai mi­rus, šią die­ną dar il­go­kai pri­min­da­vo Rū­dai­čiuo­se (Kre­tin­gos r.) vy­ku­sios Ci­bu­li­nio šven­tės. Ma­ma ten bū­ti­nai vyk­da­vo, pa­siu­vu­si do­va­no­da­vo pro­gi­nes pri­juos­tes var­du­vi­nin­kams. Po to ei­na gim­ta­die­nis, ku­rį, per­ko­pus skel­bia­mą vi­du­ti­nę gy­ve­ni­mo truk­mę (75-uo­sius), jau šven­čiam kas­met. O šiais me­tais jis ypa­tin­gas. Ge­gu­žės 2-ąją Ma­ma bu­vo pa­kvies­ta į Pre­zi­den­tū­rą, kur jai LR Pre­zi­den­tas Gi­ta­nas Nau­sė­da pri­se­gė or­di­ną „Už nuo­pel­nus Lie­tu­vai“. Jai ir vi­sam pus­šim­čiui to­kių mo­ti­nų bu­vo iš­sa­ky­ta daug nuo­šir­džių pa­dė­kų, šir­din­gų lin­kė­ji­mų. Kal­bi­no mo­ti­nas ir bū­rys ži­niask­lai­dos dar­buo­to­jų. Mū­sų Ma­ma, pa­klaus­ta, ką jai reiš­kia ši die­na, pir­miau­sia pri­si­mi­nė Re­gio­ni­nės Tel­šių li­go­ni­nės me­di­kus: gy­dy­to­ją Dai­ną Bumb­laus­kie­nę, nuo­šir­džius Rea­ni­ma­ci­jos ir Vi­daus li­gų sky­riaus dar­buo­to­jus, pa­dė­ju­sius sa­vo at­sa­kin­gu dar­bu šią žie­mą iš­si­va­duo­ti nuo ją už­klu­pu­sios sun­kios li­gos. O tos die­nos šven­tę pri­ly­gi­no veiks­min­gai rea­bi­li­ta­ci­jai, pa­de­dan­čiai dar la­biau su­tvir­tė­ti, jaus­tis žva­les­nei ir lai­min­gai. Ma­ma di­džiuo­ja­si, kad jos vai­kai neiš­laks­tė po sve­čias ša­lis ieš­ko­da­mi ge­res­nių už­dar­bių, bet triū­sia čia, Lie­tu­vo­je. O pa­klaus­ta, kur tos sėk­mės rak­tas, kad vai­kai bū­tų darbš­tūs, my­lė­tų sa­vo dar­bą, pro­fe­si­ją, ma­ma at­sa­kė: „Pir­miau­sia – vai­kai tu­ri ma­ty­ti dir­ban­čius tė­vus, ne dy­ki­nė­jan­čius, leng­vų ke­lių ieš­kan­čius. Ir kad apie dar­bą bū­tų kal­ba­ma su pa­gar­ba. Mu­du su vy­ru ne­tgi daž­nai sa­ky­da­vom: ei­nu į dar­be­lį… lai­kas į dar­be­lį (ma­žy­bi­ne for­ma)… Ir vai­kai dir­bo nuo ma­žu­mės, nors bu­vo ir sun­ku­mų – įveik­da­vo…“

O štai ir gim­ta­die­nis – 85-eri! Šir­din­gai dė­ko­ja­me svei­ki­nu­siems mū­sų Ma­my­tę su ap­do­va­no­ji­mu. De­šim­ti­mis ži­nu­čių „Fa­ce­boo­ke“, skam­bu­čių te­le­fo­nu bei ap­si­lan­ky­mų na­muo­se su­lau­kė­me. AČIŪ at­vy­ku­siems į šeš­ta­die­nio po­pie­tę, kai prie šven­ti­nio sta­lo kar­tu su svei­ki­nu­siais bi­čiu­liais ir gi­mi­nai­čiais ga­lė­jo­me pa­si­gė­rė­ti plun­giš­kės me­di­kės, poe­tės Ire­nos Stra­žins­kai­tės-Glins­kie­nės me­ni­ne pro­gra­ma. Tik­ras siurp­ri­zas bu­vo ir pa­čiai Ju­bi­lia­tei, ir vi­siems su­si­rin­ku­siems Ne­va­rė­nų se­niū­no Da­riaus Mar­tin­kaus ir Ne­va­rė­nų pa­ra­pi­jos kle­bo­no Jus­ti­no Pa­lu­bins­ko ap­si­lan­ky­mas su nuo­šir­džiais svei­ki­ni­mais ir ge­riau­siais lin­kė­ji­mais. Mes, vai­kai, vi­siems nuo­šir­džiai dė­ko­ja­me.

Se­sers ir bro­lių var­du – Ja­ni­na JAN­KAUS­KIE­NĖ

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas