Devynis mėnesius trukusiame skautų „Plieno žiedo“ renginyje šešiolikmetė telšiškė Liucija Zakarauskaitė įveikė visas užduotis ir gavo plieno žiedą. Atranka buvo sudėtinga ir negailestinga.
Ema GRUBLIAUSKYTĖ
Plieno žiedas
Plieno žiedas. Kas tai? Iš plieno nukaldintas, pailgos formos, skautiška lelija papuoštas žiedas, kurį gali nešioti tik jo nusipelnęs skautas.
„Plieno žiedas“ – taip vadinasi ir bendruomenė, kurioje yra apstu iššūkių nebijančių skautų.
Tokį pat pavadinimą turi Lietuvos skautijos patyrusių skautų renginys, pilnas pojūčių ir patyrimų. Jo tikslas – vietos bendruomenėse ugdyti sąmoningus lyderius, į kuriuos galėtų
užtikrintai lygiuotis ir teisingu pavyzdžiu sekti jaunesnioji karta.
Sprendimas dalyvauti ir atranka
Pamačiusi kvietimą dalyvauti „Plieno žiedo“ renginyje Liucija susidomėjo. Ji norėjo žengti į nežinomybę ir tobulinti savo skautiškus įgūdžius.
L. Zakarauskaitė pasakojo, kad atranka į „Plieno žiedo“ renginį vyksta devynis mėnesius siunčiant atliktas slaptas užduotis. Jeigu jų neatlieki, į kitą etapą patekti negalima ir turi baigti savo kelionę. Perėjęs atranką ir gavęs kvietimą į finalinį renginį turi būti pasiruošęs dar kitiems iššūkiams.
Susidūrimai su sunkumais
Mergina kalbėjo, kad atrankoje ir renginyje sunkumų kėlė laiko stoka, nes užduotis reikėjo pateikti tam tikru laiku. Sunkumų kėlė ir oro sąlygos, prie kurių reikėjo prisitaikyti: tentai, po kuriais miegojo skautai, plyšo, tad teko ieškoti išeičių, maistą reikėjo gamintis patiems, nes alkanas nenorėjo likti nė vienas. Taip pat koją kišo emocinis išsekimas ir fizinis krūvis. Kiekvieną dieną vyko programa, kurios metu skautai turėjo išlikti budrūs ir dėmesingi, o nuovargis vis nepaleido, namų ilgesys vis stiprėjo. „Sėdžiu stovykloje ir mąstau, kaip gerai aš gyvenu. Grįžus namo nebelieka jokių nusiskundimų dėl maisto ar kitų buitinių dalykų“, – sakė Liucija.
Išugdytos savybės
Liucija, kaip ir kiti dalyviai, šios programos metu įtvirtino skautiškus pagrindus ir šalino spragas. Susipažino su grupės formavimo ir sklandaus veikimo principais, konfliktų valdymo pagrindais, išmoko atpažinti geriausiai tinkantį vaidmenį grupėje. Mergina stengėsi išsiaiškinti savo silpnąsias ir stipriąsias puses. Susipažino su įvairiomis skautų organizacijomis, su skirtingais kraštais, vienetais, jų tradicijomis. „Turėjau galimybę geriau pažinti Lietuvą“, – teigė L. Zakarauskaitė.
Ji rado naujų draugų ir mažą, bet stiprią „Plieno žiedo“ bendruomenę. Turėjo galimybę pasisemti patirties iš vadovų komandos, kuri buvo kartu atrankos ir renginio metu. Patyrė tai, apie ką daugelis tik svajoja, ir sužinojo tai, ką žino tik „Plieno žiedo“ nepabūgęs ir tikras patyręs skautas.
Noras pasiduoti
L. Zakarauskaitė neslėpė, kad buvo momentų, kai norėjo viską mesti, nes trūko laiko, kaustė mokyklos darbai, originalių idėjų vis mažėjo, spaudimas viską padaryti gerai didėjo, nes vis daugiau žmonių pasiduodavo. Tačiau Liucijos šeimos nariai, kurie taip pat skautauja, ją drąsino ir neleido suklupti. Už tai mergina jiems labai dėkinga.
Pasiruošimas renginiui
Finaliniam renginiui Liucija daiktus pradėjo dėtis labai anksti, nes reikėjo įsidėti pačius reikalingiausius ir kompaktiškiausius. Viską turėjo susikrauti į žygio kuprinę, kurią vėliau reikėjo nešti keliasdešimt kilometrų. Gyveno kamuojama abejonių, norėjo būti pasiruošusi viskam.
Asmeninis tobulėjimas
L. Zakarauskaitė tapo 2024 metų „plienžiediete“. Jos pareiga – tęsti legendą ir prisidėti prie „Plieno žiedo“ bendruomenės plėtimosi. Devynis mėnesius trukusi atranka, septynios atrankos užduotys, kurios iš visų krypčių išbandė gebėjimus, įgūdžius ir skautišką moralę. Trys žygio dienos, per kurias buvo žygiuota ne tik link legendomis apipintos stovyklavietės, bet ir link savo širdies ir dvasios gilumų. Šešios stovyklos dienos, per kurias buvo atlaikytos gamtos stichijos, įgyti įrankiai reflektuoti, suteikta galimybė pažinti save, išmokta sugyventi su kitu ir kitam suteikti grįžtamąjį ryšį, patirta, ką reiškia dirbti komandoje kaip vienas, nesuskaldoma ir vieninga skiltis. Visa tai prisidėjo prie Liucijos asmeninio tobulėjimo.
Apie užklupusias emocijas
Vykstant atrankai skautė jautėsi labai išsigandusi, nežinojo, ko tikėtis. Pamažu didėjo noras eiti toliau ir siekti plieno žiedo. Vėliau sutikusi kitus skautus finaliniame renginyje buvo nustebusi ir šiek tiek išsigandusi, nes viskas buvo gyva ir tikra, lyg atsibudus iš sapno. Pradėjusi žygiuoti Liucija jautėsi daug geriau, bet vis nežinojo, kas vyksta, kas bus ir ko tikėtis. Tėvai prieš jai išvykstant stebėjosi, kaip ji nueis ilgą kelią su tokia didele kuprine. Mergina vis dar ir pati sunkiai suvokia, kaip jai pavyko!
Didžiausi iššūkiai
Didžiausias iššūkis komandiniame darbe su kitais buvo komunikacija. Jos labai trūko Liucijos grupėje. Teko pasitikėti nepažįstamais žmonėmis ir su jais susigyventi. Tai sustiprino jos ryšį su kitais skautais.
Taip pat netrūko situacijų, kuriose „plienžiedietei“ reikėjo priimti greitus sprendimus.
Kas gali dalyvauti?
„Plieno žiedo“ renginyje gali dalyvauti skautai, kurie yra ir nėra davę patyrusio skauto įžodžio, nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus. Atranka yra negailestinga. Šiais metais iš šimto keturiasdešimt šešių skautų liko tik dvidešimt keturi labiausiai organizuoti, atsakingi, aktyvūs, nebijantys atsakomybės, norintys mokytis, tobulėti, motyvuoti ir ambicingi šios kartos patyrę skautai.
Jausmai po renginio
Gavusi plieno žiedą Liucija pasijuto visavertė, reikalinga ir stipri. Ji džiaugiasi galėdama būti mažos, bet stiprios bendruomenės dalimi.
L. Zakarauskaitė ir kitiems pataria nebijoti, dalyvauti, klysti, stengtis būti geresniam nei vakar, atlikti užduotis kaip įmanoma geriau ir viltingai keliauti iššūkiu kupinu keliu.