Skau­tė Liu­ci­ja: „Tu­rė­jau ga­li­my­bę ge­riau pa­žin­ti Lie­tu­vą“

De­vy­nis mė­ne­sius tru­ku­sia­me skau­tų „Plie­no žie­do“ ren­gi­ny­je še­šio­lik­me­tė tel­šiš­kė Liu­ci­ja Za­ka­raus­kai­tė įvei­kė vi­sas už­duo­tis ir ga­vo plie­no žie­dą. At­ran­ka bu­vo su­dė­tin­ga ir ne­gai­les­tin­ga.

Ema GRUB­LIAUS­KY­TĖ

Plie­no žie­das

Plie­no žie­das. Kas tai? Iš plie­no nu­kal­din­tas, pail­gos for­mos, skau­tiš­ka le­li­ja pa­puoš­tas žie­das, ku­rį ga­li ne­šio­ti tik jo nu­si­pel­nęs skau­tas.
„Plie­no žie­das“ – taip va­di­na­si ir bend­ruo­me­nė, ku­rio­je yra ap­stu iš­šū­kių ne­bi­jan­čių skau­tų.

To­kį pat pa­va­di­ni­mą tu­ri Lie­tu­vos skau­ti­jos pa­ty­ru­sių skau­tų ren­gi­nys, pil­nas po­jū­čių ir pa­ty­ri­mų. Jo tiks­las – vie­tos bend­ruo­me­nė­se ug­dy­ti są­mo­nin­gus ly­de­rius, į ku­riuos ga­lė­tų

už­tik­rin­tai ly­giuo­tis ir tei­sin­gu pa­vyz­džiu sek­ti jau­nes­nio­ji kar­ta.

Spren­di­mas da­ly­vau­ti ir at­ran­ka

Pa­ma­čiu­si kvie­ti­mą da­ly­vau­ti „Plie­no žie­do“ ren­gi­ny­je Liu­ci­ja su­si­do­mė­jo. Ji no­rė­jo ženg­ti į ne­ži­no­my­bę ir to­bu­lin­ti sa­vo skau­tiš­kus įgū­džius.

L. Za­ka­raus­kai­tė pa­sa­ko­jo, kad at­ran­ka į „Plie­no žie­do“ ren­gi­nį vyks­ta de­vy­nis mė­ne­sius siun­čiant at­lik­tas slap­tas už­duo­tis. Jei­gu jų neat­lie­ki, į ki­tą eta­pą pa­tek­ti ne­ga­li­ma ir tu­ri baig­ti sa­vo ke­lio­nę. Pe­rė­jęs at­ran­ką ir ga­vęs kvie­ti­mą į fi­na­li­nį ren­gi­nį tu­ri bū­ti pa­si­ruo­šęs dar ki­tiems iš­šū­kiams.

Su­si­dū­ri­mai su sun­ku­mais

Mer­gi­na kal­bė­jo, kad at­ran­ko­je ir ren­gi­ny­je sun­ku­mų kė­lė lai­ko sto­ka, nes už­duo­tis rei­kė­jo pa­teik­ti tam tik­ru lai­ku. Sun­ku­mų kė­lė ir oro są­ly­gos, prie ku­rių rei­kė­jo pri­si­tai­ky­ti: ten­tai, po ku­riais mie­go­jo skau­tai, ply­šo, tad te­ko ieš­ko­ti išei­čių, mais­tą rei­kė­jo ga­min­tis pa­tiems, nes al­ka­nas ne­no­rė­jo lik­ti nė vie­nas. Taip pat ko­ją ki­šo emo­ci­nis iš­se­ki­mas ir fi­zi­nis krū­vis. Kiek­vie­ną die­ną vy­ko pro­gra­ma, ku­rios me­tu skau­tai tu­rė­jo iš­lik­ti bud­rūs ir dė­me­sin­gi, o nuo­var­gis vis ne­pa­lei­do, na­mų il­ge­sys vis stip­rė­jo. „Sė­džiu sto­vyk­lo­je ir mąs­tau, kaip ge­rai aš gy­ve­nu. Grį­žus na­mo ne­be­lie­ka jo­kių nu­si­skun­di­mų dėl mais­to ar ki­tų bui­ti­nių da­ly­kų“, – sa­kė Liu­ci­ja.

Išug­dy­tos sa­vy­bės

Liu­ci­ja, kaip ir ki­ti da­ly­viai, šios pro­gra­mos me­tu įtvir­ti­no skau­tiš­kus pa­grin­dus ir ša­li­no spra­gas. Su­si­pa­ži­no su gru­pės for­ma­vi­mo ir sklan­daus vei­ki­mo prin­ci­pais, konf­lik­tų val­dy­mo pa­grin­dais, iš­mo­ko at­pa­žin­ti ge­riau­siai tin­kan­tį vaid­me­nį gru­pė­je. Mer­gi­na sten­gė­si iš­siaiš­kin­ti sa­vo silp­ną­sias ir stip­rią­sias pu­ses. Su­si­pa­ži­no su įvai­rio­mis skau­tų or­ga­ni­za­ci­jo­mis, su skir­tin­gais kraš­tais, vie­ne­tais, jų tra­di­ci­jo­mis. „Tu­rė­jau ga­li­my­bę ge­riau pa­žin­ti Lie­tu­vą“, – tei­gė L. Za­ka­raus­kai­tė.

Ji ra­do nau­jų drau­gų ir ma­žą, bet stip­rią „Plie­no žie­do“ bend­ruo­me­nę. Tu­rė­jo ga­li­my­bę pa­si­sem­ti pa­tir­ties iš va­do­vų ko­man­dos, ku­ri bu­vo kar­tu at­ran­kos ir ren­gi­nio me­tu. Pa­ty­rė tai, apie ką dau­ge­lis tik sva­jo­ja, ir su­ži­no­jo tai, ką ži­no tik „Plie­no žie­do“ ne­pa­bū­gęs ir tik­ras pa­ty­ręs skau­tas.

No­ras pa­si­duo­ti

L. Za­ka­raus­kai­tė ne­slė­pė, kad bu­vo mo­men­tų, kai no­rė­jo vis­ką mes­ti, nes trū­ko lai­ko, kaus­tė mo­kyk­los dar­bai, ori­gi­na­lių idė­jų vis ma­žė­jo, spau­di­mas vis­ką pa­da­ry­ti ge­rai di­dė­jo, nes vis dau­giau žmo­nių pa­si­duo­da­vo. Ta­čiau Liu­ci­jos šei­mos na­riai, ku­rie taip pat skau­tau­ja, ją drą­si­no ir ne­lei­do su­klup­ti. Už tai mer­gi­na jiems la­bai dė­kin­ga.

Pa­si­ruo­ši­mas ren­gi­niui

Fi­na­li­niam ren­gi­niui Liu­ci­ja daik­tus pra­dė­jo dė­tis la­bai anks­ti, nes rei­kė­jo įsi­dė­ti pa­čius rei­ka­lin­giau­sius ir kom­pak­tiš­kiau­sius. Vis­ką tu­rė­jo su­si­krau­ti į žy­gio kup­ri­nę, ku­rią vė­liau rei­kė­jo ne­šti ke­lias­de­šimt ki­lo­met­rų. Gy­ve­no ka­muo­ja­ma abe­jo­nių, no­rė­jo bū­ti pa­si­ruo­šu­si vis­kam.

As­me­ni­nis to­bu­lė­ji­mas

L. Za­ka­raus­kai­tė ta­po 2024 me­tų „plien­žie­die­te“. Jos pa­rei­ga – tęs­ti le­gen­dą ir pri­si­dė­ti prie „Plie­no žie­do“ bend­ruo­me­nės plė­ti­mo­si. De­vy­nis mė­ne­sius tru­ku­si at­ran­ka, sep­ty­nios at­ran­kos už­duo­tys, ku­rios iš vi­sų kryp­čių iš­ban­dė ge­bė­ji­mus, įgū­džius ir skau­tiš­ką mo­ra­lę. Trys žy­gio die­nos, per ku­rias bu­vo žy­giuo­ta ne tik link le­gen­do­mis api­pin­tos sto­vyk­la­vie­tės, bet ir link sa­vo šir­dies ir dva­sios gi­lu­mų. Še­šios sto­vyk­los die­nos, per ku­rias bu­vo at­lai­ky­tos gam­tos sti­chi­jos, įgy­ti įran­kiai ref­lek­tuo­ti, su­teik­ta ga­li­my­bė pa­žin­ti sa­ve, iš­mok­ta su­gy­ven­ti su ki­tu ir ki­tam su­teik­ti grįž­ta­mą­jį ry­šį, pa­tir­ta, ką reiš­kia dirb­ti ko­man­do­je kaip vie­nas, ne­sus­kal­do­ma ir vie­nin­ga skil­tis. Vi­sa tai pri­si­dė­jo prie Liu­ci­jos as­me­ni­nio to­bu­lė­ji­mo.

Apie už­klu­pu­sias emo­ci­jas

Vyks­tant at­ran­kai skau­tė jau­tė­si la­bai iš­si­gan­du­si, ne­ži­no­jo, ko ti­kė­tis. Pa­ma­žu di­dė­jo no­ras ei­ti to­liau ir siek­ti plie­no žie­do. Vė­liau su­ti­ku­si ki­tus skau­tus fi­na­li­nia­me ren­gi­ny­je bu­vo nu­ste­bu­si ir šiek tiek iš­si­gan­du­si, nes vis­kas bu­vo gy­va ir tik­ra, lyg at­si­bu­dus iš sap­no. Pra­dė­ju­si žy­giuo­ti Liu­ci­ja jau­tė­si daug ge­riau, bet vis ne­ži­no­jo, kas vyks­ta, kas bus ir ko ti­kė­tis. Tė­vai prieš jai iš­vyks­tant ste­bė­jo­si, kaip ji nueis il­gą ke­lią su to­kia di­de­le kup­ri­ne. Mer­gi­na vis dar ir pa­ti sun­kiai su­vo­kia, kaip jai pa­vy­ko!

Di­džiau­si iš­šū­kiai

Di­džiau­sias iš­šū­kis ko­man­di­nia­me dar­be su ki­tais bu­vo ko­mu­ni­ka­ci­ja. Jos la­bai trū­ko Liu­ci­jos gru­pė­je. Te­ko pa­si­ti­kė­ti ne­pa­žįs­ta­mais žmo­nė­mis ir su jais su­si­gy­ven­ti. Tai su­stip­ri­no jos ry­šį su ki­tais skau­tais.

Taip pat ne­trū­ko si­tua­ci­jų, ku­rio­se „plien­žie­die­tei“ rei­kė­jo priim­ti grei­tus spren­di­mus.

Kas ga­li da­ly­vau­ti?

„Plie­no žie­do“ ren­gi­ny­je ga­li da­ly­vau­ti skau­tai, ku­rie yra ir nė­ra da­vę pa­ty­ru­sio skau­to įžo­džio, nuo ke­tu­rio­li­kos iki aš­tuo­nio­li­kos me­tų am­žiaus. At­ran­ka yra ne­gai­les­tin­ga. Šiais me­tais iš šim­to ke­tu­rias­de­šimt še­šių skau­tų li­ko tik dvi­de­šimt ke­tu­ri la­biau­siai or­ga­ni­zuo­ti, at­sa­kin­gi, ak­ty­vūs, ne­bi­jan­tys at­sa­ko­my­bės, no­rin­tys mo­ky­tis, to­bu­lė­ti, mo­ty­vuo­ti ir am­bi­cin­gi šios kar­tos pa­ty­rę skau­tai.

Jaus­mai po ren­gi­nio

Ga­vu­si plie­no žie­dą Liu­ci­ja pa­si­ju­to vi­sa­ver­tė, rei­ka­lin­ga ir stip­ri. Ji džiau­gia­si ga­lė­da­ma bū­ti ma­žos, bet stip­rios bend­ruo­me­nės da­li­mi.

L. Za­ka­raus­kai­tė ir ki­tiems pa­ta­ria ne­bi­jo­ti, da­ly­vau­ti, klys­ti, steng­tis bū­ti ge­res­niam nei va­kar, at­lik­ti už­duo­tis kaip įma­no­ma ge­riau ir vil­tin­gai ke­liau­ti iš­šū­kiu ku­pi­nu ke­liu.