Šir­dis ve­rian­tys su­si­ti­ki­mai

Žie­ma tu­ri sa­vo gro­žį: ga­li­ma sli­di­nė­ti, čiuo­ži­nė­ti ro­gu­tė­mis, leis­tis į žy­gius. Vi­sa tai – svei­ka­tos ne­pra­ra­du­siems žmo­nėms, ku­pi­niems jė­gų. O ką veik­ti po šven­ti­nio šur­mu­lio li­ku­siems li­go­tiems, vie­ni­šiems žmo­nėms sausio–vasario mė­ne­siais, kai jė­gos ne­be­lei­džia vie­niems pa­tiems išei­ti į lau­ką pa­si­džiaug­ti snie­gu? To­dėl tuo lai­ko­tar­piu Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sa“ na­riai, pri­si­pir­kę ska­nu­my­nų, jau ne pir­mą kar­tą pa­trau­kė į Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo se­ne­lių glo­bos na­mus, mal­tie­čių įkur­tus Viekš­na­liuo­se.

Šį kar­tą se­ne­liai taip džiaugs­min­gai su­ti­ko sve­čius, kad vie­na se­no­lė pra­si­ta­rė: „Aš taip lau­kiau, taip lau­kiau, kad net pa­var­gau…“ Sup­ran­ta­ma, se­ne­liai di­des­nių pra­mo­gų ne­tu­ri, gy­ve­ni­mas jau ne bė­ga, o slen­ka įpras­ta va­ga. Žiū­rėk, at­si­kė­lei, pa­pus­ry­čia­vai – o žie­mą anks­ti tems­ta – jau ir va­ka­ras. „Ar­tu­mos švie­sos“ na­riai į Viekš­na­lius va­žiuo­ja kaip pas sa­vo mo­čiu­tes ir se­ne­lius: su ge­ra nuo­tai­ka, šyp­se­na ir do­va­nė­lė­mis. Vie­na di­džiau­sių do­va­nų – sa­le­zie­čių vie­nuo­lio, sa­va­no­rio, mo­ky­to­jo is­to­ri­ko ita­lo Pier­car­lo Man­zo ap­si­lan­ky­mas. Šis žmo­gus nie­kam nė­ra nei­gia­mai at­sa­kęs, pa­siė­męs gi­ta­rą, kad ir ne­pa­pie­ta­vęs su­ge­ba vi­sur da­ly­vau­ti. Kar­tu su juo dai­na­vo „Ar­tu­mos švie­sos“ na­rė Ra­sa Kaz­laus­kie­nė.

Pier­car­lo Man­zo ne tik no­ri ke­lias va­lan­das dai­nuo­ti ita­liš­kas dai­nas, bet ir kaip dva­si­nin­kas pa­lie­čia žmo­nių šir­dis įtai­giais pa­sa­ko­ji­mais. Šį kar­tą jo sak­mė bu­vo apie egois­tę mo­te­rį, ku­ri bro­vė­si į Dan­gų, pa­reikš­da­ma, kad sa­vo gy­ve­ni­me nie­ko blo­go ne­pa­da­rė. Jai bu­vo pa­teik­tas klau­si­mas, o ką ge­ro pa­da­rė, tai mo­te­riš­kė su­klu­so. Die­vo kny­go­je bu­vo įra­šy­tas ma­žas jos dar­be­lis: vie­ną kar­tą da­vė svo­gū­nė­lį alks­tan­čiam, gel­bė­jo varg­šą. Ji bu­vo įleis­ta į dan­gų, bet kai li­ku­sie­ji varg­die­niai jos pra­šė pa­siim­ti kar­tu, už­tar­ti juos, ši at­sa­kiu­si, kad čia jau ne jos rei­ka­las. Glo­bos na­mų se­ne­liai su­si­mąs­tę klau­sė­si Pier­car­lo Man­zo iš­min­tin­gų žo­džių, ku­rie skir­ti mums vi­siems.

Su­si­ti­ki­mas su Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo se­ne­lių glo­bos na­mų gy­ven­to­jais ta­po džiaugs­min­ga sie­lų šven­te ir tiems, ku­rie lau­kia sve­čių, ir ga­lin­tiems pa­da­ry­ti tą ge­rą dar­bą. Pa­sak Tė­vo Sta­nis­lo­vo, džiau­ki­mės se­nat­vės do­va­na. Ji duo­ta tik Die­vo iš­rink­tie­siems. Gra­žiai sen­ti – tai vi­suo­met žy­din­tys ta­vo sie­los so­dai.

Iš­va­žiuo­da­mos „Ar­tu­mos švie­sos“ mo­te­rys bu­vo vos ne pri­saik­din­tos vėl at­vyk­ti, to­dėl jau mąs­to­me apie Ve­ly­kų pro­gi­nę ke­lio­nę. Kaip ne­vyk­si, kai ma­tai to­kius džiaugs­min­gus se­no­lių vei­dus. O kaip jie pa­si­tin­ka! Tie­siog no­ri­si vi­sus ap­ka­bin­ti. Nuos­ta­bios Šv. Jo­no Krikš­ty­to­jo se­ne­lių glo­bos na­mų dar­buo­to­jos, di­rek­to­rės pa­va­duo­to­ja In­ga Jur­ke­vi­čie­nė.

Ma­tyt, grei­tai švęs vie­ni ki­tų gim­ta­die­nius drau­ge, nes tie su­si­ti­ki­mai suar­ti­na.

Ta­čiau yra di­džiu­lis krei­pi­ma­sis į Tel­šių ra­jo­no ir bend­rai vi­sus žmo­nes. Kad bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sos“ na­riai ga­lė­tų įsi­gy­ti lauk­tu­vių se­ne­liams, rei­ka­lin­ga pa­gal­ba. Kas ga­li ar jau sky­rė 1,2 pro­cen­to gy­ven­to­jų pa­ja­mų mo­kes­čio šiai bend­ruo­me­nei, yra tik­rai su­pran­tan­tys vie­ni­šo, li­gų su­spaus­to žmo­gaus eg­zis­ten­ci­ją.

Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sa“ na­riai nuo­šir­džiai dė­ko­ja ir ti­ki­si ge­rų žmo­nių pa­ra­mos. Pil­dy­da­mi for­mą įves­ki­te pa­va­di­ni­mą: Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nė „Ar­tu­mos švie­sa“, ar­ba pa­ra­mos ga­vė­jo ko­dą 300868601. Skil­ty­je „Mo­kes­čio da­lies dy­dis (pro­cen­tais)“ įra­šy­ki­te 1,2 pro­c.

Kaip sa­kė ita­las vie­nuo­lis Pier­car­lo Man­zo, rei­kia ne tik nie­ko blo­go ne­da­ry­ti, bet svar­biau­sia – da­ry­ti ge­rus dar­bus žmo­nėms, ku­rie pa­tys jau ne­be­pa­jė­gūs.

Tel­šių mies­to bend­ruo­me­nės „Ar­tu­mos švie­sa“ na­rė Aud­ro­nė DA­MANS­KY­TĖ