Lapkričio 15 dieną mažeikiškei Bronislavai Vaškienei sukaks 100 metų.
Sūnų ir dukrą užauginusi, gražų būrį anūkų ir proanūkių turinti senolė džiaugiasi: abu jos vaikai gyvena čia pat, Mažeikiuose, o trys iš keturių anūkų savo gyvenimus kuria Lietuvoje.
Jubiliatė daug metų gyvena drauge su savo dukra Irena ir žentu Algimantu – mylima, prižiūrima, rami.
Šimtas gyvenimo metų Bronislavai padovanojo visko: įvairių įvykių, gero ir pikto linkėjusių žmonių, džiaugsmo ir nusivylimo akimirkų.
Nors jubiliatė šiandien ir nebemato, nebevaikšto, bet turi šviesų protą, puikią atmintį. Duodama pirmąjį savo gyvenime interviu, vieną po kitos ji vardijo datas, faktus iš savo gyvenimo, dalijosi prisiminimais. Kadangi domisi ir tuo, kas dabar vyksta Lietuvoje ir pasaulyje – klausosi radijo, televizijos, mažeikiškė pasidalijo mintimis ir apie šiandieninį pasaulį bei žmones.
IŠVEŽIMAS
Gimiau Telšių rajone, Kantenių kaime. Mano tėvai buvo ūkininkai, turėjo 38 hektarus žemės. Buvome 7 vaikai – 3 broliai ir 4 seserys.
Pirmąjį kartą, kai užėjo rusai, mums atėmė 8 hektarus žemės. Kai parėjo vokiečiai, žemė mums buvo sugrąžinta. O paskui vėl sugrįžę rusai atėmė viską, ką tėvai buvo užgyvenę: žemę, gyvulius, sodybą – ir liepė eiti kad ir į visas keturias pasaulio puses. Žodžiu, kur nori, ten eik.
Apsistojome pas vieną ūkininką Plėnakiuose, Mažeikių rajone. O po poros metų, 1948-ųjų gegužę, kai buvo trėmimas, mūsų šeimą ir išvežė.
Tiesa, kai prasidėjo trėmimas, vienos sesers nebuvo namie, ji kažkur siuvo. Mus ištrėmus, ji pateko į Klaipėdos kraštą, ten įsidarbino siuvykloje. Taip Lietuvoje ir išliko.
O mes gyvuliniame traukinio vagone Mažeikiuose, kol užpildė visą ešaloną, išbuvome gal dvi paras. Tada važiavome dvi savaites gaudami tik karšto vandens. Su savimi turėjome pasiėmę tik šiek tiek miltų.
SIBIRO MIŠKUOSE
Mus ištrėmė į Irkutsko sritį, Taišeto rajoną, Sarančeto kaimą.
Tremtyje tie, kas dirbo, gaudavo 400 gramų, o kas nedirbo, – 200 gramų duonos per dieną. Žodžiu, tėvai ir mažiausi vaikai turėjo išgyventi iš gaunamų 200 gramų duonos per dieną.
Tėtė Sibire išbuvo tik 8 mėnesius. Mirė iš bado būdamas 63 metų.
Man, kai atsidūriau Sibire, buvo 26 metai. Prieš ištrėmimą, 1943 metais, jau buvau baigusi Plinkšių žemės ūkio mokyklą ir sugrįžusi pas tėvus į ūkį.
Sibire teko dirbti miškų pramonės ūkyje. Kirtome medžius, genėjome šakas.
Prisimenu, su vienu lietuviu darbavomės poroje. Nupjauname vieną pušį, ta nuvirsta į vieną pusę. Taip nuverti tris, keturias pušis, jos suvirsta viena ant kitos, šakos susipina ir nė viena nenukrinta ant žemės. Atėjo toks baltarusis, kurio pareiga būdavo „priimti“ darbus. Jis pasakė: „Eikit jūs lauk iš to miško, nes čia dirbdami žūsite.“
Buvo tokia tvarka: kas neturėjo veilokų (veltinių), galėjo neiti į darbą, o kas juos turėjo, privalėjo eiti. Aš neturėjau nei tų veilokų, nei pinigų jiems įsigyti, todėl ėjau į darbą miške.
Kai mirė tėtis, tais pačiais metais ir aš buvau susirgusi. Buvo taip: gavę tuos savo 400 gramų duonos, pabarstydavome ją cukrumi. Mums reikėjo sudeginti šakas ir aš netyčia pasidėjau duoną ant sakuotos šakos. Paskui suvalgiau duonelę, aplipusią sakais. Ir po to taip susirgau, kad vargais negalais pavyko išsikapstyti. Bet per mėnesį šiaip taip pasveikau.
Paskui vėl išėjau miško kirsti. Jau neatsimenu, su kokios tautybės mergina dirbome poroje, bet su ja mums pavykdavo pasiekti nustatytą normą, gavome premijas.
DARBAS ARTELĖJE
Iš pradžių, kai tik buvome atvežti į Sibirą, visi lietuviai iš to ešalono buvome apgyvendinti barakuose.
Paskui mūsų viršininkai susipyko ir didesnes darbininkų šeimas, kuriose buvo daugiau darbingų žmonių, paėmė į medienos apdirbimo artelę. O tas šeimas, kuriose buvo vienas ar du dirbantys asmenys, paliko miško pramonės ūkyje.
Mano viena sesuo turėjo vienuolikmetę dukrą. Tai jos abi liko miškų ūkyje, o mes, likusieji, buvome priskirti artelei – rinkome medžių sakus. Mus norėjo iškraustyti už 2 kilometrų, kur nebuvo nė vieno lietuvio. Broliai nesutiko, sakė: tegul bus, kaip bus, bet liksime su kitais lietuviais.
Ten, kur mes buvome Sibire, nebuvo nei elektros, nei kelių. Nei mašinos ten atvažiuodavo. O visi darbai vis tiek vienaip ar kitaip buvo susiję su mišku ir mediena.
Sibire iš pradžių tremtinius vietiniai vadino banditais. Bet paskui pamatė, kad mes, lietuviai, esame darbštūs, tvarkingi, negeriame, nekeliame skandalų. Ir jie pradėjo mus vertinti.
Kai po dešimties metų gavome leidimus sugrįžti iš tremties, vietiniai jau ir gailėjosi, kad išvykstame.
Beje, iš to krašto, kuriame buvau, kai jau galėjome, į Lietuvą išvažiavome visi lietuviai.
SIBIRE SUKŪRĖ ŠEIMĄ
Sibire susipažinau su Teofiliu Vaškiu – tremtiniu iš Skuodo rajono. Sukūrėme šeimą.
Kartu buvome, kartu dirbome miškuose. Ten buvo pastatyti tokie nameliai darbininkams. Tai, būdavo, pirmadienio rytą išeisi ir tik šeštadienio vakarą grįši į kaimą. Žodžiu, tuose nameliuose miškuose gyvendavome visi kartu – ir vyrai, ir moterys. Ten 1950 metais susipažinome, susituokėme, 1952 metais sulaukėme sūnaus, 1955 metais – dukros.
Mano mamą, brolius ir seseris valdžia iš Sibiro paleido 1957 metų rudenį. O mudu su vyru Teofiliu ir vaikais į Lietuvą grįžome 1958 metų pavasarį.
Mano tėvų ūkyje Kanteniuose viename trobos gale gyveno kolūkio pirmininkas, kitame – agronomas. Niekas ten mūsų nebūtų įleidęs, todėl net nėjome į savo buvusius namus.
Mažeikiuose mudu su vyru, dukra ir sūnumi per vasarą pagyventi priėmė viena tokių pačių kaip mes – tremtinių šeima, su kuria drauge buvome Sibire.
Rudenį susiradome butą. O paskui per laiką pasistatėme namelį Vilties gatvėje.
Broliai, seserys buvome vieni kitiems draugiški, pagelbėjome bandant atsistoti ant kojų čia, Lietuvoje, padėjome vieni kitiems statytis namus.
DARBAS – MAITINIMO ĮSTAIGOSE
Iš pradžių, atvažiavus į Mažeikius, kol dukra ir sūnus buvo maži, neturėjau, kur jų palikti, todėl darbo neieškojau.
Paskui kelis mėnesius dirbau šiltnamiuose. O po kurio laiko mane pervedė į visuomeniniam maitinimui priklausiusią „Geltonąją arbatinę“.
Paskui dirbau valgykloje, kuri buvo įsikūrusi kitame pastate.
Iš viso turiu 32,5 metų darbo stažą. Iš jų 8 su trupučiu metų stažo įgijau Sibire. O 24 metus išdirbau Lietuvoje, visuomeninio maitinimo valgyklose, paskui ETG gamyklos valgykloje.
Pradėjau nuo 1 kategorijos, o per laiką pasiekiau 6 – vyriausiosios virėjos kategoriją.
Restorane reikėdavo dirbti iki vidurnakčio ir savaitgaliais. Man netiko tas, kad reikėdavo dirbti naktį – buvo baisu, kai reikėdavo tamsoje eiti namo. Nors tuo laiku Mažeikiuose nebuvo labai neramu gyventi, bet informacijos iš milicijos apie tai, kad mieste gali sutikti rabauninkų, chuliganų, pasitaikydavo. Nežinia, ką, kur ir kada sutiksi, todėl ir būdavo baisu.
Bet vis tiek kurį laiką dirbau restorane. Į tą pusę, kur ir man reikėjo pareiti namo, eidavo restorano durininkas. Su juo ir grįždavome.
ETG gamykloje man patiko dėl to, kad nereikėdavo dirbti savaitgaliais. Bet paskui prasidėjo ir įsisiūbavo baliai. Darbininkai prisipirkdavo maisto, pasidėdavo į valgyklos šaldiklius. O aš kaip vedėja turėdavau būti darbe ir tą maistą išduoti.
ILGAAMŽIŠKUMO RECEPTAS PAPRASTAS
Ką galvoju apie Rusijos pradėtą karą Ukrainoje? Galvoju, kad rusai nori užkariauti, paimti Ukrainą. Juk lygiai taip pat buvo į savo gniaužtus paėmę Lietuvą, Latviją, Estiją. Dabar nori ir Ukrainos.
O kalbant apie žmones, jų ir senais laikais buvo, ir dabar yra visokių. Vieni yra nuoširdesni, protingesni, supratingesni, o kiti – susvetimėję. Bet negalima sakyti, kad visi vienodai blogi ar vienodai geri.
Nepijokauti, normaliai pavalgyti, dirbti – toks, mano atveju, yra ilgo amžiaus receptas.
Pabaigoje noriu pasidžiaugti dorais žmonėmis užaugusiais savo vaikais, anūkais, proanūkiais. Esu dėkinga jiems už tai, kad manimi rūpinasi, myli. Dėkoju ir gydytojams, kurie prižiūri mano sveikatą. O buvusiems tremtiniams linkiu kuo geresnės sveikatos. Ir kad karo nebūtų.
DABARTINIS GYVENIMAS
Irena Dovidauskienė, Bronislavos dukra:
– Apie tremtį tėvų namuose labai daug metų buvo nekalbama. Žmonės išvis bijojo ta tema kalbėti.
Kol mudu su broliu gyvenome su tėvais, mūsų visa šeima mėgdavo skaityti. Eidavome į biblioteką, imdavome knygų ir skaitydavome.
Visi drauge lankydavomės kino teatruose. Vakarus leisdavome žiūrėdami televizorių. Toks buvo laisvalaikis. Kaip ir daugumos to meto šeimų.
O paskui tėvai išsiskyrė.
Dabar įprasta, kad pas mamą kambarėlyje gana garsiai groja radijas, rodo televizorius. Ji žino visas naujienas ir dar mums tas žinias perduoda. Ji labai protinga.
Pavyzdžiui, pareinu aš iš turgaus ar parduotuvės, o ji klausia, kiek kas kainavo. Atsakau, kad nežinau. Nemoku taip greit mintinai suskaičiuoti, kiek gramų vienokių ar kitokių maisto produktų pirkau, neįsimenu, kokia buvo kilogramo kaina, ir nežinau, kokia ta galutinė produkto kaina.
O ji viską tuojau pat susiskaičiuoja – centų tikslumu.
Mamos amžininkai beveik visi išmirę. Jos brolių ir seserų jau nebėra – likę tik seserų vaikai.
Neringa ŠVELNIENĖ
Nuotr. iš Bronislavos VAŠKIENĖS šeimos archyvo
Loading ...
