Aldona Rimgailaitė-Lakačauskienė gimė Sibire 1952 metais. Jos tėvai ten susipažino ir susituokė, ten ir Lakačauskų dukros gimė.
Aldona dar mitri, gyvena su vyru Dagiuose, dar melžia penkias karves. Augina dešimtokę anūkėlę Rimantę.
„Atrodo, kad daug ko, per gyvenimą būto, neatmenu. O mažo vaiko prisiminimai iš tėvų tremties laiko gyvi – kaip kinas“, – pasakojimą apie tremtį užbaigė Aldona.
Susipažino ir susituokė Sibire
Mano mama – Ivanauskaitė Stanislava gimė 1926 m. Puokėje (Skuodo rajone, netoli Sedos), tėvas – Rimgaila Vytautas kilęs iš to paties rajono Laumių kaimo. Susipažino Sibire.
Abu 1941 metais buvo ištremti su savo šeimomis į Krasnojarsko kraštą. Susituokė jie 1950 metais. Po metų gimiau aš.
Iš mamos pasakojimų žinau, kad tuo laiku tėvai jau buvo pradėję statytis savo trobą. Šalia gyveno gydytojos rusės šeima. Jie buvo turtingi, bet geri žmonės. Daug mamai padėjo.
Pirmiausia, tai davė siaustuvių (vystyklų). Kai aš smarkiai susirgdavau, nusiveždavo mane į ligoninę.
Sibire vargo mano bočiai Rimgailos, o mamos tėvai Sibiro išvengė, nes mamos mama už pyliavų neatidavimą sėdėjo Pravieniškių kalėjime, o tėvas spėjo pabėgti.
Buvo toks laikas, kai aplink labai ėmė mirti lietuviai – nuo išsekimo. Mirė daug jaunų vyrų. Vaikai stebuklingu būdu išgyvendavo, jų mirė ne tiek daug. Sibire žuvo mamos brolis – pakliuvo po kombainu. Vargas buvo nenusakomas.
Mažos vaikystės prisiminimai
Anksti išmokau rusiškai, nes aplink buvo daug ruskiukų ir kartu žaidėme. Mama vis perspėdavo: tik neužmiršk lietuviškai!
Netoli buvo didelė aikštė, gal stadionas. Paprasti buvo mūsų žaidimai: lakstydavom vienas kitą gaudydami ir žaisdavome kvadratą. Matyt, netoli buvo vaikų darželis, nes atmenu, kad trys ar keturi draugeliai eidavom prašyti valgyti. Ir duodavo: sriubos, kartais blynų, mėsos ir kompoto. Tą dieną, namo parėjusi, nenorėjau valgyti, tuo stebindama mamą.
Viską išsiaiškinusi ji nedraudė prašinėti maisto.
Mama mokėjo iškepti blynus su žiogspėruom (pjuvenom). Kai pradėjo pasiauginti daržovių, tai pagrindinis maistas buvo bulvės.
Paaugindavo ir vieną paršelį. Didelį, tėvas pats skerdė, sūdė. Atpjaudavo žalių sūdytų lašinių bryzelį, česnako, duonos ir sakydavo: sveika būsi, jei valgysi. Duoną reikėdavo pirkti kasdien. Ilgoje eilėje turėjom atstovėti, kad gautume dienos normą. Matyt, kad tą normą parnešus galėjom iš karto ir suvalgyti, bet mama niekada neleido viso kepaliuko suraikyti.
Žiemos ten labai šaltos, net 60–70 laipsnių. Apvyniodavo vaikus taip, kad tik nosies galiukas ir akys buvo matyti. Skaros galai ant nugaros surišti, kojos – su veilokais. Ir troboje tokia sėdėjau. Tėvai išeina į darbą, o aš lieku viena. Vis tiek prie vaikų traukė. Apvirstam kuris ir neatsikeliam iš sniego be kitų pagalbos. Vasaros buvo linksmesnės.
Visada buvo gėda prieš ruskiukus dėl savo nestrainumo. Neturėjo tėvai, iš ko, nors dirbo kaip arkliai.
Po kurio laiko gimė sesutė. Labai nenorėjau su ja būti. Kartą paseilėjusi duoną užlipdžiau jai akeles ir išbėgau siusti. Gavau perti nuo mamos, kai parėjo.
Reikėjo padėti tėtei prie statybos: paduok vinis, atnešk kūjatį, prilaikyk lentą… Nauja troba buvo rąstinė. Ir iš lauko, ir iš vidaus – tie patys rąstai. Kambariai nedideli, krosnis. Asla buvo plūktinė, be grindų. Iššlavei – ir švaru. Malkų tėvas prisiveždavo, pukseliu susipjaudavo.
Kokie ten buvo skanūs soduose obuoliai! O ievų uogos!
Neatsimenu alkio, neatsimenu šalčio, tik vaikiškas laimės jausmas – esu su tėvais!
Į Lietuvą
Atsimenu, kad trobos kerčioje ėmė rastis čemodanai. Ne per dieną juos sukrovė. Daug ką mama paliko.
Man ėjo septinti, o sesuo dar ant rankų panešama, kai traukiniais išdundėjom į Lietuvą. Žinau, kad važiavom ilgai, aš vaikščiojau po vagoną, mane kalbina, juokina, vaišina. O aš vis prie tėvų parlekiu…
Parvažiavom į Viliošius, apsistojom ant kveteros pas svetimus žmones. Ten buvo du augesni berniukai, jie vesdavosi mane ir į mokyklą. Aš buvau labai mitri, tai jie, man lekiant, vis šaukdavo: „Neužsimušk!“
Lietuvoje tėvai susilaukė ir sūnaus.
Mokyklose
Parėjom į Puokę, mamos tėviškę. Dar gyva buvo ir mamos mama. Didelė troba, daug trobesių aplinkui. Pradėjau lankyti Končaičių pradinę mokyklą. Mane pravardžiavo fašiste. Labai dėl to širdau: mušiausi, spardžiausi, stumdžiausi. Gyniausi kiek išgalėdama.
Matyt, vaikų tėvai namuose negerai apie mus kalbėjo, fašistais vadino, juk vaikai nedideli, nebūtų patys sugalvoję. Ten baigiau keturias klases ir išėjau mokytis į Barstyčių vidurinę. Toje mokykloje jau iš manęs niekas nebesityčiojo. Tik bėda, kad toli – septyni kilometrai. Šiltu metų laiku dviračiu ar autobusu (iki stotelės – keturi kilometrai).
Gyvendavau žiemomis ir bendrabutyje.
Mamos mamai mirus, tėvai nusipirko kitą trobą Puokėje. Tėvas buvo „biznierius“ – prekiavo vilna. Savo avių laikė, supirkinėjo vilną, veždavo į karšyklą ir pardavinėjo. Jam gerai sekėsi.
Gyvulių laikėme daug, normos, šienas, savi arai. Kol mokiausi, labai daug teko pas tėvus dirbti. Kai paseno, viską pardavė ir nusipirko namą Mažeikiuose, Vyšnių gatvėje. Kad lengviau pagyventų amžiaus gale.
Po vidurinės – Plinkšių žemės ūkio technikumas, po to – trys kursai Veterinarijos akademijoje.
Sava šeima
Nė vieno neklausydama mečiau mokslus akademijoje ir 1976 metais ištekėjau už Povilo Lakačiausko. Parėjau gyventi į jo tėviškę Dagiuose. Viename trobos gale gyveno jo mama, kitame mes įsikūrėme.
Su uošviene nuo pat pradžios nesutarėme, bet kartu išgyvenome šešerius metus, iki jos mirties. Mirė nuo vėžio. Palikome visoje troboje vieni. Ir dabar čia gyvename, nespėję iki pinigams pasikeičiant naujos trobos įsirengti. Pradėjom, pastatėme ir nebeįsirengėme. Taip ir liko tuščia stovėti.
Visada daug dirbome. Ir mūsų trys vaikai daug dirbo. Dirbau kolūkio selekcininke, darželių nebuvo, palieku vaikus užrakinusi ir išlekiu. Širdis per gerklę lenda, kad tik ko nepasidirbtų. Nepasidirbo nieko, užaugo. Dirbom visi daug.
Bėdos atėjo vėliau, kai užaugo, ištekėjo, kai savo vaikų susilaukė.
Abi savo dukras jau palaidojau. Nuo vėžio jaunos mirė. Vieną anūkėlį Sedoje augina jos vyras su savo mama, o kitos dukros mergelė pas mane auga. Jau dešimtokė.
Ji visus darbus padeda nudirbti: ir prie daržų ravėjimo, ir prie karvių, ir prie aptvarų. Savaitgaliais mūsų troboje kvepia pyragais, nes mūsų Rimantė mėgsta gaspadinauti. Sūnus Darius aplanko.
Neduok, Dieve, niekam tokio skausmo – savo vaikus laidoti…
Sibiras liko kaip kinas
Atrodo, kad daug ko, per gyvenimą būto, neatmenu. O mažo vaiko prisiminimai iš tėvų tremties laiko gyvi kaip kinas.
Matau tuos aukštus aukštus kalnus, jaučiu blynų su pjuvenom skonį. Akyse kaip gyvi stovi ruskiukai ir aš su savo visada nuskarusiais drabužiais. Tas toks lyg gėdijimosi jausmas dėl savo varganumo.
Atmenu tą neapsakomą Vaičaičių bažnyčios gražumą, tų giesmių (man atrodė, kad dainų) aiškų skambumą, melodingumą, kai pirmą kartą po Sibiro ten nuėjom. Atmenu tą nuoskaudą dėl vaikų piktumo – fašistė. Atmenu, kad lietuvių kalbos nepamiršau, bet pradinėje imdavau ir pradėdavau kalbėti rusiškai…
Visada savo vaikus augindama stengiausi gerai aprengti, kad neišsiskirtų iš kitų prastu drabužėliu, kad niekas iš jų nesijuoktų. Ir anūkę stengiuosi gerais drabužiais puošti. Tas įprotis, poreikis daug dirbti, matyt, iš Sibiro, iš to vargo metų man yra užsilikęs.
Dar stipravoju, neturiu teisės anūkės neužauginti.
Jūratė MEDEIKYTĖ
Nuotr. autorės iš Aldonos Rimgailaitės-Lakačauskienės asmeninio albumo
Loading ...
