Se­niū­nai­tė Jū­ra­tė: „No­ri­si vi­siems pa­dė­ti ir su vi­sais ge­rai su­tar­ti“

Jū­ra­tė Jan­kaus­kie­nė jau ant­rą ka­den­ci­ją yra Ryš­kė­nų se­niū­nai­tė. Į šias pa­rei­gas kan­di­da­tuo­ti ją pa­kvie­tė bu­vu­si Ryš­kė­nų se­niū­nė Gra­ži­na Su­ku­rie­nė ir Ryš­kė­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas Ka­zys Leč­kaus­kas, o iš­rin­ko se­niū­ni­jos gy­ven­to­jai.

Ne­pas­te­bė­ti Jū­ra­tės bū­tų su­dė­tin­ga, pra­ktiš­kai neį­ma­no­ma. Jos vi­sur daug, ji veik­li gar­sia­kal­bė ir vi­suo­met su pla­čia šyp­se­na vei­de.

Tai kas gi to­ji Jū­ra­tė ir ko­kios yra se­niū­nai­čio pa­rei­gos?

Dia­na PU­ZE­RĖ

Se­niū­nai­tis – se­niū­no de­ši­nio­ji ran­ka

Kaip sa­ko Jū­ra­tė, se­niū­nai­tis yra se­niū­no de­ši­nio­ji ran­ka – vi­sus gy­ven­to­jų skun­dus ir iš­ki­lu­sias pro­ble­mas per­duo­da se­niū­nui. Taip pat jie kar­tu ap­ta­ria įvai­riau­sius pro­jek­tus ir biu­dže­to klau­si­mus.

„Se­niū­nai­tis yra pa­pras­tas žmo­gus, kaip ir vi­si gy­ven­to­jai. Sta­tu­so „se­niū­nai­tis“ iš­ties ne­mėgs­tu.

Į ma­ne krei­pia­si gyventojai su įvai­riau­sio­mis pro­ble­mo­mis. Kar­tais žmo­gui leng­viau man pa­skam­bin­ti, nes jis jau­čia­si bend­rau­da­mas su sau ly­giu žmo­gu­mi. Aš vi­suo­met juo­kiuo­si, kad se­niū­nai­tis – tai se­niū­no „pliot­ki­nin­kas“, per­duo­dan­tis jam vi­sas ži­nias“, – šyp­so­si Jū­ra­tė.

Į gy­ven­to­jų šir­dis – su hu­mo­ru

Jū­ra­tei skam­bi­na ne tik ryš­kė­niš­kiai, bet ir so­dų bend­ri­jų gy­ven­to­jai. Ji vi­suo­met vi­sus iš­klau­so, pro­ble­mų ne­pa­lie­ka ir skam­bi­na jas per­duo­ti se­niū­nui, ban­do žmo­nių bė­das spręs­ti kar­tu. Se­niū­nai­tei la­bai no­ri­si vi­siems pa­dė­ti ir su vi­sais ge­rai su­tar­ti – vi­si žmo­nės jai kaip sa­vi.

Ži­no­ma, pa­sak Jū­ra­tės, bū­na ir skau­džių aki­mir­kų, su­dė­tin­gų pro­ble­mų, bū­na, jog ati­duo­da vi­są šir­dį, o žmo­nės nu­vi­lia, tuo­met šir­dy­je il­gai ne­šio­ja­si naš­tą. Ta­čiau po­zi­ty­vu­mo ir šyp­se­nos nuo vei­do sten­gia­si ne­nu­vy­ti ir į gy­ven­to­jų šir­dis vi­suo­met ban­do pri­si­bels­ti su hu­mo­ru.

Dau­giau­siai pri­si­de­da sen­jo­rai

Jū­ra­tė taip pat pri­si­de­da prie bend­ruo­me­nės šven­čių or­ga­ni­za­vi­mo, jų kū­ri­mo, gy­ven­vie­čių puo­šy­bos, ta­čiau su liū­de­siu bal­se už­si­me­na, jog šven­čių be­veik nie­kas ne­be­no­ri ir dau­giau­siai pa­de­da ir pri­si­de­da Ryš­kė­nų bend­ruo­me­nė ir su be­ga­li­niu no­ru – sen­jo­rai. Jū­ra­tės nuo­mo­ne, vy­res­nio am­žiaus žmo­nės jau­čia­si vie­ni­ši, jiems no­ri­si iš­girs­ti ge­rų ir gra­žių žo­džių iš ap­lin­kos, to­dėl jie mie­lai įsi­trau­kia į vi­sas veik­las.

Daž­niau­siai dar­bo ne­si­ma­to

2024 me­tai bu­vo sun­kūs ir dar­bin­gi, ka­dan­gi Ryš­kė­nai bu­vo no­mi­nuo­ti Lie­tu­vos ma­žą­ja kul­tū­ros sos­ti­ne.

Kaip sa­ko se­niū­nai­tė, daž­niau­siai jos dar­bo ne­si­ma­to, ta­čiau, kad ir ką be­da­ry­tų, į veik­lą įde­da vi­są sa­ve.

„Rei­kė­jo daug puoš­ti ir ruoš­ti. Vy­ko įvai­rūs ren­gi­niai, at­va­žia­vo daug sve­čių ir ži­no­mų žmo­nių iš vi­sos Lie­tu­vos. Bu­vo daug kon­cer­tų ir veik­los. Bū­na, jog pa­vargs­tu, ta­čiau esu veik­li, tad man taip pa­tin­ka. Aš sa­ve vi­są ati­duo­du“, – da­li­na­si Jū­ra­tė.

Apie ki­tus dar­bus ir Ryš­kė­nų bend­ruo­me­nę

Bu­vi­mas se­niū­nai­te – tik mėgs­ta­mas už­siė­mi­mas. Jū­ra­tė vi­suo­met vis­ką da­ry­da­vo, tie­siog ei­nant šias pa­rei­gas į vis­ką žiū­ri at­sa­kin­giau. Ji tu­ri nuo­la­ti­nį dar­bą – dir­ba Tel­šių „At­ža­ly­no“ pro­gim­na­zi­jos Ryš­kė­nų sky­riaus dar­že­ly­je mo­ki­nio pa­dė­jė­ja. Kiek anks­čiau vie­ne­rius me­tus dir­bo ir die­nos cent­re, ta­čiau su­ma­žė­jo lan­kan­čių vai­kų skai­čius, tad ir eta­tus įstai­ga su­ma­ži­no. Taip pat Jū­ra­tė yra ak­ty­vi Ryš­kė­nų bend­ruo­me­nės, ku­rio­je yra dau­giau nei 100 žmo­nių, na­rė.

„Esu la­bai lai­min­ga bū­da­ma šio­je bend­ruo­me­nė­je. Ryš­kė­nų bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kas K. Leč­kaus­kas man kaip tė­vas – pa­ta­ria, o jei rei­kia, ir griež­tes­nį žo­dį pa­sa­ko“, – džiau­gia­si Jū­ra­tė.

Ža­lia­sis va­ka­ras

Jau ant­rus me­tus Jū­ra­tės ini­cia­ty­va yra or­ga­ni­zuo­ja­mas Ža­lia­sis va­ka­ras Ryš­kė­nuo­se, ku­rio idė­ja gi­mė vi­sai ne­ti­kė­tai prie ar­ba­tos puo­de­lio su Ryš­kė­nų kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­re Ro­mual­da Vir­ke­tie­ne. Žaliasis vakaras yra rengiamas simboliškai rugpjūčio pabaigoje, tarsi atsisveikinimo su vasara ritualas. Iki šios šven­tės ap­va­žiuo­ja­mos au­ten­tiš­kiau­siai ir gra­žiau­siai at­ro­dan­čios bei la­biau­siai akį trau­kian­čios Ryš­kė­nų so­dy­bos, o vė­liau – renginio metu – ap­do­va­no­ja­mos. Kas­met į ini­cia­ty­vą įsi­trau­kia vis dau­giau gy­ven­to­jų. Praė­ju­siais me­tais da­ly­va­vo dau­giau nei 100 vie­ti­nių gy­ven­to­jų. Tad ti­kima­si ir to­liau iš­lai­ky­ti šią tra­di­ci­ją ir įtrauk­ti vis dau­giau žmo­nių.

Be šei­mos pa­lai­ky­mo ne­bū­tų to­kia veik­li

Jū­ra­tė džiau­gia­si tu­rė­da­ma ge­rų drau­gų, ku­rie vi­suo­met ša­lia ir į ku­riuos vi­sa­da ga­li­ma at­si­rem­ti sun­kio­mis aki­mir­ko­mis. O la­biau­siai mo­te­ris yra dė­kin­ga sa­vo šei­mai už pa­lai­ky­mą. Be jų, pa­sak Jū­ra­tės, ji ne­bū­tų to­kia ak­ty­vi ir veik­li.

Kar­tu su šei­ma – vy­ru To­mu, še­šio­lik­me­čiu sū­nu­mi Emi­li­ju­mi ir pen­kio­lik­me­te duk­ra Ru­gi­le – Jū­ra­tė pri­klau­so „Ne­mu­no“ spor­to klu­bui. Vi­si yra ak­ty­vūs na­riai ir 2023 me­tais bu­vo pri­pa­žin­ti spor­tiš­kiau­sia šei­ma.

„Kur ma­nęs rei­kia – ten bū­siu. Iš­ties ne­ži­nau, kaip vis­ką su­spė­ju“, – sa­ko J. Jan­kaus­kie­nė.

La­biau­siai nu­ken­čia šei­ma

Se­niū­nai­tė įsi­ti­ki­nu­si, kad prie jos di­de­lio ak­ty­vu­mo šian­dien stip­riai pri­si­dė­jo ir bu­vęs „Ryš­ku­čių“ mu­zi­kos ko­lek­ty­vas, ku­riam va­do­va­vo Ni­jo­lė Čins­kie­nė. Kai Jū­ra­tės vai­kai bu­vo dar ma­ži, lan­kė šį ko­lek­ty­vą ir Jū­ra­tė ak­ty­viai da­ly­va­vo vi­so­je veik­lo­je – vi­si bu­vo tar­si di­de­lė šei­ma. Ir tas veik­lu­mas, ak­ty­vu­mas ją taip su­ža­vė­jo, kad ir šian­dien ne­ga­li su­sto­ti.

„Aš ma­nau, kad bū­da­ma su žmo­nė­mis pail­siu. Man tai pa­tin­ka. Ži­no­ma, did­vy­rė ne­su ir la­biau­siai nu­ken­čia ma­no šei­ma – kai yra tiek daug veik­los, jiems lie­ka ma­žiau lai­ko“, – da­li­na­si Jū­ra­tė.