Bevartant senus popierius, perskaičiau 1996 metais Rimos Juškaitės, tada šeštos klasės mokinės, parašytą pranešimą Sedos mažajai konferencijai, vadovė – Stasė Petkienė. Pasirodė, kad tekstas įdomus ir vertas prisiminti. Todėl siūlau skaitytojų dėmesiui. Darželių auklėtojoms, tėveliams, o ir seneliams gal bus įdomu sužinoti…
Iš pranešimo sužinojome, kad jau iki Antrojo pasaulinio karo Sedoje veikė vaikų darželis. Tai paliudys Eleonoros Stonkutės-Čepienės, Irenos Markauskaitės-Valucienės atsiminimai.
Vaikų darželis buvo įsikūręs mediniame vienaaukščiame 4 numeriu pažymėtame name Bažnyčios gatvėje. Vėliau perkeltas į kitą gatvės pusę, į Bažnyčios g. 5 dviaukštį namą. Vasarą darželio vaikai žaisdavo aikštelėje prie parapijos namų.
Darželis buvo katalikiškas, bažnyčios globojamas. Jis vadinosi Šv. Vincento Paulo draugijos Sedos skyriaus vaikų darželis.
Pasakotojų – mokytojos E. Stonkutės-Čepienės (amžių nugyvenusios Kaune) bei I. Markauskaitės-Valuckienės (Leonido Donskio uošvienės, amžių nugyvenusios Klaipėdoje) jau nėra tarp gyvųjų.
Eleonora Stonkutė-Čepienė, gimusi 1934 m., prisimena…
Sedos vaikų darželį lankiau 1938–1940 m.(iki tarybų valdžios), o 1940–1941 m. tik kartais nueidavau į svečius.
Darželyje buvo tik viena grupė: apie 12–20 vaikų. Lankymas buvo laisvas, neprivalomas kasdien, tai vaikų ateidavo 10–15. Į darželį vaikus leido ne todėl, kad neturėtų, kur palikti, bet, kad vaikai būtų auklėjami, mokomi, kad išmoktų gražių manierų, mandagumo, elgesio taisyklių, eilėraščių, dainų.
Pradžioje (1938 m.) būdavom darželyje keturias valandas. Sėdėjom ant gražių kilimų, dėliodavom kaladėles, sportuodavom, mokėmės dainų, eilėraščių. Suvalgydavom atsineštą bandelę, o šiltą pienelį duodavo ten. Vėliau darželis dirbo nuo 9 valandos, bet ateiti buvo galima pagal tėvelių pageidavimą. Išeiti – taip pat, bet ne vėliau kaip 17 valandą. Žaislų buvo nedaug, užsiėmimai – kaip pamokėlės žaidimo forma. Reikėjo dėlioti piešinius iš kaladėlių, pažinti laikrodį, pinigus, spalvas, medžius, žvėris. Reikėjo karpyti, klijuoti, piešti, siuvinėti, serviruoti stalą, o svarbiausia – kultūringai elgtis ir gražiai kalbėti. Labai daug šokdavom, dainuodavom, vaidindavom. Sportavimas buvo ėjimas ratu: kaip gandras, kaip varlytė, rankos už galvos, ant kulnų, ant pirščiukų, pratimai atsiklaupus.
Vasarą aikštelėje prie parapijos namų žaidėm sviediniu ir įvairius žaidimus: „Siūlai, siūlai susivykit“, „Katė ir pelė“, „Vokietis“, „Trečias bėga“. Šokdavom vaikiškus šokius: „Bitute pilkoji“, „Barė ponas katinėlį“, „Kiškelis bebėgdams“, „Noriu miego“, „Šiaudų batai“, „Garnys, garnys“, „Išėjo tėvelis į mišką“. Vaidindavom: „Kur buvai Jonai?“, kalbindavom žiogą, boružėlę ir kt. Labai daug mokėmės mįslių, skaičiuočių, greitakalbių.
Bendrai visi kartu valgėme vieną kartą – ir tik sriubą, kuri buvo labai maistinga – su smegenėlėmis, kepenėlėmis, įvairiomis daržovėmis. Man ji buvo neskani, nenorėjau valgyti, bet būtų labai neetiška, nemandagu garsiai apie tai pasakyti ar nesuvalgyti.
Darželyje labai didelis dėmesys buvo skiriamas valgymo kultūrai. Negalėjo pradėti, kol visiems nepaduota: persižegnojam, sulaukiam panelės palinkėjimo „Skanaus apetito“, tariam – ačiū. Negražu valgant kalbėtis, barškinti šaukštu, būtina derintis, kad užbaigtum kartu su kitais.
Turėjom miegamąjį kambarį. Lovytės su gaideliais kaip namuose, labai gražiai paklotos, su šilkinėmis pagalvėlėmis. Bet ne visi norėdavome miegoti. Tėveliai suderindavo, kad kai kuriuos vaikus išleistų anksčiau, tai ir nebeidavome miegoti.
Darželį lankė daugiausia pasiturinčių tėvų vaikai. Leisti vaikus į darželį buvo garbės dalykas. Mes buvom auklėjamos kaip mažos panytės: kniksai, reveransai, „prašau“, „atsiprašau“, „ačiū“. Mus mokė, kaip elgtis gatvėje, svečiuose, su vyresniais. Jokios prievartos, jokių barimų, bet mes visi stengėmės būti labai geri. Netgi balso tonas, nekuklus žvilgsnis, nosies pakrapštymas, žaislo pagriebimas kitam nepasiūlius – visa tai jau buvo nemandagu.
Žydų vaikai darželio nelankė, nes jis buvo katalikiškas: malda iš ryto, einant miegoti.
Kas savaitę į darželį ateidavo kunigėlis, kartais vargonininkas. Jie mokė mus piešti ir dainuoti. Labai jaudindavomės, kai laukdavom ateinančio paties klebono. Svečiai paklausydavo eilėraščių, ką nors papasakodavo apie tai, kaip Dievulis viską mato – netgi mūsų mintis, mokė, kad reikia pirma kitu pasirūpinti, paskui savimi. Jie vaikus mokė maldų, kartu kalbėdavom „Tėve mūsų“, „Sveika Marija“.
Būdavo šventės, ateidavo tėveliai ir kiti garbingi miesto žmonės. Berniukai darė piramides. Vaidindavom ilgus vaidinimus – „Kęstutis ir Birutė“, „Našlaitė“. Tekstą skaitydavo panelė Nastutė. O mes visi kas nors būdavom: arba vaidilutė, arba plaštakė, arba sargybiniai prie Trakų pilies. Pasiūdavo gražius drabužėlius. Tereikėdavo kunigaikščiui Kęstučiui ateiti, paimti Birutę už rankos ir kelis žodžius pasakyti, viską skaitydavo panelė Nastutė.
Buvo labai gražu. Mus auklėjo, kad būtume Lietuvos patriotai, dori, sąžiningi ir labai mandagūs, kuklūs.
Labai daug dėmesio skirdavom tylai. Tylos valandėlės buvo pačios sunkiausios.
Būtų didelė gėda nežinoti Lietuvos kunigaikščių, didžiausių Lietuvos miestų, kalnų, upių, kas yra Darius ir Girėnas, Maironis. Visi mokėjome Lietuvos himną, eilėraštį „Trakų pilis“ ir kitus dalykus.
Aš darželyje išmokau skaityti, skaičiuoti, nors tai buvo nebūtina, bet buvo daug lentelių su raidėmis, skiemenimis, skaičiais… Mokėmės sverti, matuoti. Kai 1941 metais nuėjau į pirmą klasę – nebuvo kas veikti. Ne tik litus ir centus, bet ir metrus su centimetrais, hektarus ir arus, valandas, minutes, sekundes mokėjau skaičiuoti. Todėl iš karto liepė pereiti į antrą klasę.
1940 metų rudenį darželį perkėlė į nacionalizuotą namą Telšių g. 12, darželis tapo valstybiniu. Tada jį pradėjo lankyti daug vaikų. Bet tapo nešvaru, vaikai mušdavosi, auklėtojos piktos, nebeliko senosios tvarkos ir gerumo. Panelė Nastutė buvo atleista. Atėjo atsitiktinės auklėtojos, be specialaus pasiruošimo, be išsilavinimo.
I. Markauskaitė-Valuckienė, gimusi 1932 m., prisimena…
Vieną rytą mama mane atvedė į darželį. Jis buvo dabartinėje Bažnyčios gatvėje (pastatas išlikęs iki šiol). Vaikų buvo nedaug. Visi draugiški. Darželio siela buvo jo steigėja ir vedėja Nastutė Vėlutytė. Visa darželio veikla buvo katalikiškos pakraipos.
Nors mūsų auklėtojos buvo paprastos moterys, bet labai dorybingos. Jų žodžiai ir nuostatos išliko iki šiol.
Mus dažnai vesdavo į bažnyčią. Kažkaip ypatingai šviesdavo sietynai, paslaptingai šypsojosi šventieji, nepaprastai gausdavo vargonai, kai grodavo vagonininkas Reivydas. Retkarčiais solo giedojo jo žmona. Atrodo, iki šiolei girdžiu jos nuostabų balsą, jai giedant „Ave Marija“. Mus nuvesdavo ir prie Vytauto Didžiojo paminklo ir aiškindavo apie garbingą Lietuvos praeitį, senas ir garsias Sedos miesto tradicijas.
O kur pavasario iškylos, ekskursija į žibučių slėnį Užpiliuose, inkilų šventė, išvyka į mišką. Gal tai ir buvo didžiosios mano gyvenimo pamokos – nelaužyk medžio, neskink gėlės, nes jai skauda, mylėk paukštelius, žvėrelius. Būk tvarkingas – nešiukšlink.
Kažkaip paprastai mums buvo įdiegta, kad Mama yra pats brangiausias žmogaus turtas. Ir didžiausia šventė buvo Motinos diena.
Knygutes mums skaitė dažniausiai religinio pobūdžio. Darželyje gavom ir pamokas, kaip elgtis prie stalo, kaip patarnauti mamai… Prisimenu ir mums suruoštas išleistuves…
Genoveita GRICIENĖ
Nuotr. iš asmeninio archyvo
Loading ...
