Savųjų senelių šviesiam atminimui…

70-mečiai ir vyresni, gimę, augę ar gyvenę kaimuose, dar prisimena tradiciją advento ar gavėnios metu pas erdvesnės trobos šeimininkus susirinkti vakare, ūkio ruošą baigus, giedoti Kalnų.

Mano vaikystė praėjo dideliame Trimėsėdžio kaime, kuriame dabar likusios vos kelios sodybos. Sparčiai mažėja ir tų, kurių gimimo liudijime įrašyta… gimęs (-usi) Trimėsėdžio kaime. Ne veltui vis dažniau, išlydint trimėsėdiškį Amžinybėn, padūsaujama: „Reikėtų didesniu akmeniu ar kryžiumi prie kelio įamžinti, koks čia buvęs kaimas. Bet kas šito imsis?“

Tą šeštadienio vakarą į Tučius susirinkusieji vartė senus albumus, ragavo žolelių arbatos, klausydamiesi Kretingos meno mokyklos akordeono specialybės mokytojos Sigitos Šimkutės atliekamų muzikinių kūrinių. Ne vienas prisiminė savo senelius. Nuoskaudos gaida nuskambėjo lūpose tų, kuriems nebuvo lemta jų susitikti, bei tų, su kuriais išskyrė tremtis, pokaris, kurių net kapas nežinomas ir nelankomas. Gerai, jei nuotrauka išlikusi. Nuoskauda išsprūdo iš tų, kur, tėvams išsiskyrus arba vienam jų anksti mirus, nutrūksta ryšiai su seneliais, kitais tos giminės nariais. Ir nebe visuomet ryžtamasi arba pasiseka po daugelio metų tuos ryšius atgaivinti.

Susirinkusiųjų pasakojimai įdomūs ir nuoširdūs. Vienus prisiminimai nukėlė į tuos metus, kai močiutė dar mažus vesdavosi į atlaidus, pirkdavo atlaidų saldainių, o kepdama duonelę, visiems iškepdavo po „varnelę“ – tokią skanią, kad ir po daugelio metų atrodo, jog nieko skanesnio nesi ragavęs. Kitus močiutė išmokė verpti, megzti, prairusią kojinę gražiai suadyti ar skanias bandeles kepti.

„Jau daugiau nei 20 metų, kai amžinuoju miegu ilsisi mano močiutė, bet žmonės Tryškiuose dar prisimena, kokia šauni „gaspadinė“, geros ir atjaučiančios širdies buvo Ona Daukantienė. Nors taurelės neatstumiantis buvo senelis, bet žmonės mielai naudojosi jo, batsiuvio, paslaugomis iki pat jo mirties…“ – prisiminimais dalijosi Marytė Mažeikienė.

„Gal taip ir būčiau likęs kairiarankis, jei ne senelis Lukšas, – tai trumputė ištrauka iš nerimdaitiškio Alfonso Lukšos prisiminimų apie pasaulį mačiusį, net Amerikoje prieš Pirmąjį pasaulinį karą pabuvojusį tėvo tėvą. – Pamatęs, kad šaukštą laikau kairėje, taip piktai trinktelėjo, kad antro karto nereikėjo.“

Nevarėniškio Algimanto Jurkaus senelės gyvenimo istorija susieta su garsiųjų Birbeliškės kaimo dvarininkų Kontrimų šeima. Apie lankymąsi senelių gyventose vietose prie Plinkšių ežero, patirtus įspūdžius pasakojo jo žmona Eugenija Jurkienė.

Kretingiškė Sigita Šimkutė, gal kad jauniausia tarp susirinkusiųjų, o gal tiesiog čia likimo dovana – turėjo laimės pamatyti, pabendrauti, kad ir ne ilgai, su visais seneliais – tėvo ir mamos tėvais. Saugo jų padovanotus daiktus: krepšelį, rankšluostį, nes jau dveji metai, kai likusi gyva tik viena močiutė. O jos mama Elena Šimkuvienė, nors vieno senelio niekad nesutiko, džiaugėsi, kad likusius tris gerai prisimena, jų darbus, pamokas, širdies gerumą saugo.

Petras Jankauskas šiltai pasakojo apie ilgaamžę senelę – mamos mamą, kuri juos padėjo auginti fermose dirbantiems tėvams. Anksti keldavosi išvirti gausiai šeimai pusryčiams košės, grįžtančiųjų iš mokyklos visada laukė garuojantys pietūs.

Staselė Semenavičienė, negalėjusi dalyvauti tą vakarą renginyje, nuotraukas ir prisiminimus apie savo senelius pateikė rašinyje. Turėjo ką prisiminti Pranė Diržininkienė, Onutė ir Leonas Račkauskai, Juozas Mažeika ir kt.

Renginio šeimininkė, TPD Telšių skyriaus pirmininkė Janina Jankauskienė pasakojimus apie savo senelius yra sudėjusi knygon „Pedagoginės akvarelės“. Vakaro metu buvo prisimintos mokyklose vykusios popietės, kur pakviesti seneliai dalijosi savo prisiminimais, apie vykusius anūkų rašinių konkursus „Seneliai pasakojo…“ ar pan.

Išlydėjus susirinkusiuosius, ilgai negalėjau nurimti nuo tų jaudinančių pasakojimų – prisilietimų prie tų, kurių dažniausiai nebėra, bet daugiau ar mažiau žinomi ir brangūs. Juk mes su jais susieti nematomais saitais… Ne tik Vėlinių dieną žvakelę uždegus.

Pavarčiau savo senus užrašus. Aišku, vertingiausio, ką galėjau ten rasti, – neturiu. Neužrašiau. Atrodė tada – seni vargingi metodai, kam jie man? O močiutė – tėvo mama – gyvenusi Trimėsėdyje, buvo pribuvėja, pažinojo daug vaistingų žolelių. Jos „pagautos“ mano seserys Vanda neseniai atšventė 70-metį, o Zita – 65-metį. Yra dar giminėje daugiau jos „pagautų“, ir šiaip aplinkiniuose kaimuose. Prisimenu ryšulius žolelių kamarėlės tamsioj kertelėj – vis gimdyvėms, vonelėms, dar pasakojimų nuotrupas, bet po to visa tai užsirašyti – neužteko… Šiandien tai būtų labai įdomu… Ją prisiminus, visada iškyla atminty, kai ji mane vesdavosi pas kaimynus Kalnų giedoti… Senelė skaityti nemokėjo, bet tiksliai atversdavo lapą „kantičkose“, kur prasideda „Kryžiaus kelias“, liepdavo mokintis „melsti maldą“, kitaip teks laukti „antro stalo“, kada šeimininkai paduos kvapios kopūstienės arba kakavos, o gal saldžios arbatos… Baisiai sunkiai sekėsi malda. Senelė visas „stacijas“ mokėjo mintinai, verpdama man pritardavo, bet kai tik reikėdavo pradėti žodžius „Klioniuojamės Tau, Viešpatie…“, mane jau pildavo prakaitas… O kai giedotojai atitardavo „Susimilk ant dūšių, Viešpatie, susimilk…“, aš jau ašarodavau… Dabar jau tų senovinių žemaitiškų žodžių nebevartojama, jau seniai rašoma ir giedama „Garbiname… Pasigailėk…“

Prisimenu geraširdžius skambiabalsius Trimėsėdžio kaimo giedotojus Vladislovą Bernotą, Kazimierą Žvirzdiną… Jau pusšimtis metų besiilsinčius Amžinybėje. Senuose užrašuose radau 1964 m. sausį Tėvų sidabrinių vestuvių atminimo proga užrašytus prisiminimus. Tada mano tėvukai Stasė ir Valerijonas Milaševičiai šventė 25-erių metų bendro gyvenimo sukaktį. Vos surentę Juozapavo gyvenvietėje nedidukę trobelę, tėvai suruošė „Atminimus“ su užpirktomis šv. Mišiomis Nevarėnų bažnyčioje, su namuose giedamais Kalnais… Tai buvo jų pagerbimo gestas atminimui tų, kurie nebesulaukė jų įkurtuvių, nebematė augančių vaikų, anūkų… Užrašuose radau ir užrašytą trimėsėdiškio dėdės Antano Norkaus pasakojimą apie tuos giedamus Kalnus, dar vadinamus „Atminimais“. Tada teiravausi: „Kam tie ilgi sąrašai su mirusiųjų bočių ar net probočių, geradarių vardais?“

Dėdė paaiškino: „Tai tarsi padėka mūsų bočiams, dėdėms, giminėms, išreikšta per maldą, apmąstymus… Žmonės, sunkiai dirbdami, taupydami, statėsi trobesius su viltimi, kad juose gyvens ne tik jie, bet ir jų vaikai bei vaikų vaikai. Brangino kiekvieną žemės pėdą. Vaikai, tėvams pasiligojus, juos slaugė kaip kuris sugebėjo ar suvokė, palaidojo, prižiūri kapus, o paskui prisimena maldose. Visaip daro – užperka mišias, aukoja žvakes, „maldo“ (šelpia) elgetas, rengia atminimo vakarus… Jų vaikai gal irgi taip darys… Daug kas prašosi palaidojamas prie tėvų ar bočių – tam, kad nebūtų ateityje užmiršta vieta, kur ilsisi artimųjų kaulai… kad būtų lankomi, prisimenami…“

Iš svetingų Janinos ir Petro Jankauskų namų skirstėmės pasižiūrėję tausališkės Genovaitės Strazdauskienės filmuotą medžiagą „Prasmės kelias“. Tai – 24-ių kryžių ir koplytėlių, esančių Patausalėje ir aplink ją, istorija. Irgi savųjų tėvų – senelių – šviesiam atminimui.

Taigi – Atminimai. Parašiau juos didžiąja raide – retėjantys, bet neišnykę… Įgavę naujas, šiuolaikiškas formas, jie gyvi mūsų gyvenime. O aš paskutinį kartą maždaug tokiuose kaip vaikystės laikais Atminimuose buvau 2009-ųjų kovą, kai Telšiuose gyvenanti Jadvyga Daubarienė pakvietė į savo mamos Stefanijos Niūniavaitės-Kazlauskienės mirties metinių minėjimą. Čia, vykdant mamos valią, malda, giesme, vardais buvo prisiminti visi jau išnykusio Niurkių kaimo gyventojai, išėję Amžinybės keliu.

Elena MAŽEIKIENĖ