Telšių muzikos mokyklos mokytojas Robertas Surblys keturis dešimtmečius savo gyvenimo atidavė darbui su vaikais Telšių muzikos mokykloje.
Mokytojas ugdo jaunąją kartą – moko vaikus groti saksofonu bei klarnetu. Jo pastangomis prieš daugelį metų naujam gyvenimui prikeltas muzikos mokyklos orkestras šiandien yra dažnas renginių dalyvis, pelno aukščiausius apdovanojimus.
Aurelija SERVIENĖ
Iš Telšių – į sostinę
Muzika R. Surblio gyvenime atsirado netikėtai. Gerą klausą turintį ir puikiai dainuojantį vaikiną pastebėjo jo pirmasis mokytojas Steponas Pikiotas. Nuo tada septintokas, esą gal šiek tiek ir vėlokai, pradėjo lankyti Telšių muzikos mokyklą. Ir jau kitais metais mokytojas jį paragino mokslus tęsti Vilniaus aukštesniojoje muzikos mokykloje.
„Žinių turėjau tikrai mažai, per tuos dvejus metus nedaug ko išmokau, buvau grojęs tik paprastu rusišku klarnetėliu“, – prisimena mokytojas. Vilniuje jaunam muzikantui buvo pasiūlyta rinktis birbynės studijas, tačiau S. Pikiotas komisiją įtikino, jog jo mokinys turi mokytis klarneto klasėje.
Taip jaunas vaikinas – vos keturiolikos – atsidūrė sostinėje.
Muzikos kelias
Pirmaisiais metais Vilniuje R. Surbliui sekėsi puikiai, lengvai ėjosi mokslai. Antraisiais metais, pasikeitus mokytojui, pasikeitė ne tik mokslai, bet ir gyvenimas. Į pamokas vaikinas kasdien ėjo kaip į egzaminus. „Griežtai mane prispaudė! Na, ką darysi, apsipratau ir baigiau ketverius metus. Vėliau mane ragino stoti į akademiją, bet aš išėjau į armiją. Tarnavau Vilniuje, grojau klarnetu karinio orkestro gretose“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Po daugiau nei dvejų metų tarnybos R. Surblys grįžo į Telšius. Įsidarbino Telšių muzikos mokykloje, kartu baigė Klaipėdos universitetą. „Ir taip Telšių muzikos mokykloje pralėkė keturi dešimtmečiai. Laikas bėga greitai: atrodo, kad praėjo vos 12 ar 13 metų, tikrai ne 40. Per šiuos metus daug kas keitėsi: mokiniai, kolegos, muzikos mokyklos pastatai. Keliavau kartu su muzikos mokykla ir aš. Atsimenu senąją muzikos mokyklą: kabinetuose krosnis kūrenome – dūmai rūko“, – juokėsi pasakodamas mokytojas. Jis viliasi, jog statybos darbai neužtruks ir jam dar teks dirbti naujame muzikos mokyklos pastate. Tačiau prisipažįsta, jog vilties mažai.
Vaikams trūksta motyvacijos
Telšių muzikos mokykloje R. Surblys vaikus moko groti klarnetu, saksofonu, taip pat vadovauja orkestrui.
Pašnekovas apgailestauja, jog šiandieniniai vaikai nebeturi motyvacijos mokslui: „Kokius aš vaikus turėdavau, kokie būdavo motyvuoti mokiniai. Orkestras koks buvo, net bigbendą buvau padaręs, džiazą grojome. Gaila, bet dabar vaikai nebenori dirbti, nebenori daryti namų darbų. Džiugu tik tai, kad jie į muzikos mokyklą noriai eina. Ką padarome klasėje, to jiems ir užtenka, namų darbus atlieka ne visi. Dažniausiai juos daro dėl mokytojo, retai dėl savęs. Aišku, negalima teigti, kad visi abejingi, yra ir motyvuotų vaikų, tačiau didžioji dalis tinginiauja.“ Mokytojas įsitikinęs, kad vaikas, kuris lanko muzikos mokyklą, teatrą ar domisi sportu, yra visa galva aukštesnis už tą, kuris nieko nelanko, – jo mąstymas visai kitoks ir pasikalbėjimas su juo nėra tuščias.
Per keturis dešimtmečius R. Surblys į gyvenimą išlydėjo daug mokinių. Džiugu, jog kai kurie iš jų pasirinko muzikos kelią. Nuo šių metų rugsėjo pirmosios Telšių muzikos mokykloje pradėjo dirbti buvęs R. Surblio mokinys Gvidas Anužis.
Orkestras klesti
1997 m., paragintas S. Pikioto, R. Surblys ėmėsi orkestro vadovo pareigų.
„Aš tuo metu ėjau antraeiles pareigas Anulėnuose, kur turėjau kapelą. Vadovavau ir anuometinėms „Žemaitijos pieno“ bei Telšių transporto įmonės kapeloms. O kai kapelų era man baigėsi, ėmiausi orkestro, kuris buvo visiškai sunykęs. Reikėjo repertuarą surinkti, vaikus surasti, instrumentų nebuvo“, – prisiminė mokytojas.
Šiandien orkestre groja 39 nariai, instrumentų turi pakankamai, atnaujintas orkestrinis garderobas. Telšių muzikos mokyklos orkestras – dažnas renginių ir konkursų dalyvis, ne kartą pelnęs aukščiausių apdovanojimų, įvertintas „Aukso paukšte“.
„Darbas su orkestru yra sudėtingas, dėl nuolatinės vaikų rotacijos. Baigę mokyklą vaikai išeina, o kiti tik pradeda muzikuoti. Tačiau pasiekti geri rezultatai mokiniams ir mokytojui teikia daug teigimų emocijų“, – sakė mokytojas.
Gyventi su muzika
R. Surblys prisipažino, jog dažnai sulaukiantis tokių pasakymų, jog smagus jo darbas – visada su muzika. „Džiaugsmą kelia tokie momentai, kada matai, kad vaikas daro pažangą, groja, mokosi ir visa tai tu gali parodyti jo tėvams. Rengiame koncertus, grojame su fonogramomis, su akompaniatorėmis. Matai, kada tėvai džiaugiasi savo vaikais, ir pačiam malonu. O kasdieninis darbas nėra jau toks kupinas linksmybių: reikia dirbti, vaikai žiūri į tave ir laukia, ką tu jiems duosi“, – mintimis dalijosi telšiškis.
Mokytojas tikino groti kasdien reikalaujantis ne tik iš vaikų, bet ir iš savęs: „Muzikanto jau tokia specialybė, kad jis groti turi kasdien. Jei tik kokią dieną praleidi, už ją turi atidirbti kitą. Nepagrosi dieną ar dvi, o gal savaitę, tai jau labai blogai. Viskas pasimiršta. Čia kaip sporte – turi palaikyti formą ir repetuoti nuolat.“
Geriau į dūdą pūsti, nei prieš vėją. Sėkmės Mokytojui.
Sėkmės ir entuziasto Tau, Robertai!!! Kad daugiau toliau žmoniu būti Telšiuose